VU bendruomenę papildę 187 doktorantai rinkosi į Integracijos dienos renginį

 

 

 Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr. 

 

Šiais mokslo metais Vilniaus universiteto (VU) akademinės bendruomenės gretas papildė 187 naujai įstoję doktorantai, iš jų 183 – valstybės finansuojamose ir 4 – valstybės nefinansuojamose vietose. Daugiausia – 76 doktorantai priimti į gamtos mokslų kryptį, 43 – į socialinių, 23 – į humanitarinių, 35 – į medicinos ir sveikatos, 10 – į technologijos mokslo kryptis.

Dar spalio pabaigoje dalis jų rinkosi į VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre vykusį Integracijos dienos renginį, kuriame galėjo artimiau susipažinti tarpusavyje ir išgirsti apie vyresniųjų kursų doktorantų ir doktorantų vadovų patirtį.

Naujai įstojusius doktorantus sveikino mokslo prorektorė prof. Edita Sužiedėlienė, o techninius studijų aspektus apžvelgė Doktorantūros ir podoktorantūros skyriaus vadovė dr. Virginija Uksienė.

Integracijos renginyje vyko diskusija „Kas manęs laukia doktorantūroje?“, kurią moderavo doktorantūros koordinatorė Gabija Strumylaitė. Joje dalyvavo šeši prelegentai: psichologijos krypties ketvirto kurso doktorantė Dovilė Mikučionytė, Matematikos ir informatikos fakulteto dekanas prof. Paulius Drungilas, matematikos krypties ketvirto kurso doktorantas Paulius Virbalas, Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto Neurobiologijos ir biofizikos katedros vedėjas, biofizikos mokslo krypties doktorantūros komiteto pirmininkas prof. Osvaldas Rukšėnas, biofizikos krypties antro kurso doktorantas Mindaugas Potapovas ir Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto direktorė, Filologijos doktorantūros komiteto narė doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė.

Doktorantūra reikalauja savarankiško darbo

Diskusijos metu buvo stengiamasi pirmųjų metų doktorantams doktorantūrą pristatyti įvairiais požiūriais ir kartu apžvelgti, kuo šios pakopos studijos skiriasi nuo bakalauro ir magistrantūros studijų, kaip turėtų atrodyti subalansuotas vadovo ir doktoranto santykio modelis ir kiek į doktoranto darbą turėtų kištis vadovas, o kiek erdvės optimalu palikti pačiam doktorantui.

Nors studentų darbo disciplina ne vienoda – vieni turi daug vidinės motyvacijos, o kitiems būtinas išorės postūmis – doktorantūroje dominuoja individualus darbas, tad daug laiko atsakymų paieškoms tenka skirti patiems. Kiek sunkiau prelegentams buvo atrasti sutarimą kitu klausimu, susijusiu su vadovo ir doktoranto tarpusavio ryšiu. Tai itin reikšmingas dėmuo, tačiau jam universalaus „recepto“ nėra, o kiekvienas atvejis būna unikalus. Vis dėlto, jeigu dėl pasaulėžiūrų skirtumų ar kitokių priežasčių vadovo ir doktoranto santykis „nelimpa“, tiek akademikai, tiek diskusijoje dalyvavę vyresniųjų kursų doktorantai vieningai sutaria, kad doktorantui vadovą reiktų nedelsiant keisti.

Svarbiausia – žinoti savo studijų tikslą

Doktorantūra yra sudėtingas iššūkis. P. Virbalas naujiesiems doktorantams patarė, kad sunkesniais momentais nereiktų kuklintis paprašyti pagalbos vyresniųjų kolegų, dirbančių panašioje srityje. Tam pritarė ir D. Mikučionytė. Naujiesiems doktorantams ji kalbėjo, kad būtent jų individualus studijų tikslas (kuo konkretesnis) tampa tąja kelrode žvaigžde, kuri neleidžia pasiklysti. Be to, jos teigimu, produktyviam darbui būtini planavimo įgūdžiai.

„Rekomenduoju skirti laiko ir išsamiai įvertinti, kokių žinių, kompetencijų ar metodikų jums reikės siekiant savo tikslo, ir suplanuoti konkrečius būdus (pavyzdžiui, kursus, stažuotes, konferencijas, mokymus), kaip jas įgysite. Svarbu apgalvoti ir finansavimo šaltinius, pasidomėti Vilniaus universiteto ir kitų nacionalinių bei tarptautinių organizacijų siūlomomis galimybėmis ir atkreipti dėmesį į paraiškų teikimo terminus“, – patarė D. Mikučionytė.

Nors doktorantūros studijos ir išsiskiria individualiu jaunojo mokslininko rengimu, diskusijos prelegentai ragino doktorantūros studentus kuo daugiau bendrauti tarpusavyje, keistis patirtimi, aktyviai įsitraukti į bendruomenines veiklas universitete ir už jo ribų.

„Naujiesiems doktorantams linkiu turėti idėją, neleidžiančią miegoti, motyvacijos ir jėgų ją realizuoti. Taip pat neužmiršti, kad gyvenime yra ne tik mokslas“, – šmaikštavo prof. O. Rukšėnas, doktorantams kalbėdamas apie mokslinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą.

„Visi esame kolegos“

Doktorantų integracijos dienos renginys galėtų būti viena iš bendruomenę stiprinančių VU tradicijų. Apie šią patirtį teigiamai atsiliepė ir patys renginyje dalyvavę doktorantūros pirmakursiai.

„Studijų pradžioje viskas atrodo šiek tiek miglota, tad Integracijos dienos renginys buvo puiki proga susidaryti aiškesnį vaizdą, ko tikėtis ateinančius ketverius metus. Smagu, kad buvo pristatytos įvairios perspektyvos – doktorantų, doktorantūros vadovų, administracijos. Skirtys nebe tokios ryškios: įsitikinau, kad šiame studijų etape visi esame kolegos“, – teigė Eglė Voidogienė.

„Buvau pirmakursių doktorantų renginyje. Tai buvo puikiai organizuotas renginys, kuris įkvėpė toliau darbuotis. Pirmi įspūdžiai iš doktorantūros – didelis noras išsiaiškinti, kokie dabar yra mokslo pasiekimai mano tiriama tema“, – pasakojo Darius Sabaliauskas.

Kotryna Jakuba tvirtino, kad pirmieji mėnesiai doktorantūroje jai atnešė nemažai nežinomybės, o tokie renginiai padeda išsklaidyti nerimą. „Diskusijos metu svečiai nuoširdžiai ir išsamiai dalinosi savo patirtimi, atsakinėjo į klausimus, kurių dalį galvoje jau nešiojausi. Šis renginys buvo labiau ne apie „buitinius“ doktorantūros dalykus, o būtent apie šias studijas kaip patirtį, kelionę, todėl asmeniniai pasakojimai iš įvairių perspektyvų nupiešė įdomius paveikslus. Po renginio „jauduliukas“ tapo mažiau keliantis nerimą, labiau teigiamas. Dar tą pačią dieną pasakiau sau, kad šioje kelionėje būsiu drąsesnė, atviresnė pokyčiams, tad galima sakyti – likau kažkiek įkvėpta“, – prisipažino ji.