Socialinė politika

"Studijose mokantis psichologijos, komunikacijos, organizacijų vadybos, duomenų analizės, kaitos veiksnius ir procesus, Lietuvos teisinės sistemos, užimtumo ir vietos socialinę politikos ir dar daug kitų jaunimo politikai svarbių sričių, užaugau aš ir smarkiai išaugo mano kuruojami projektai. Iki stojimų rezultatų visada žinojau, kur studijuosiu. Ne, tai nebuvo, VU Socialinės politikos programa, bet žinot, kaip sako „reiškia taip turėjo būti“ arba „likimas“. Dabar neįsivaizduoju savęs kitoje studijų programoje. Šiuo metu jaunimo politikos žinias gilinu atliekant praktiką Jaunimo reikalų departamente prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kaip atrodo praktika? Tikrai ne kavos darymas, jautiesi lyg pilnavertis komandos narys ir atlieki savo srities darbus – giliniesi ir analizuoji jaunimo regioninę politiką.

Gabija Jurkėnaitė

 „Bakalauro baigiamąjį darbą rengiu apie minimaliuos poreikius, tiriu minimalių poreikių dydžio adekvatumą įvairioms su šiuo dydžiu susijusioms žmonių grupėms. Visada norėjau padėti žmonėms, prisidėti prie socialinių problemų sprendimo, todėl pradėdama savo kelią pagalbos žmonėms link, suformuotą asmenybės bruožą – gilinimąsi į reiškinius iš esmės, iš pagrindų – taikau tirdama minimalių vartojimo poreikių dydį. Norą tirti būtent šį dydį paskatino supratimas apie piniginės socialinės paramos ir minimalių poreikių sąsajas, apie socialinės paramos reikalingumą, svarbą – tai paskutinis socialinės apsaugos laiptelis, paskutinis pajamų šaltinis.“

 „Visą vaikystę ir paauglystę turėjau „menininkės“ etiketę. Rašydavau poeziją, kolekcionuodavau džiovintas rožes, piešdavau ant sienų, sūpuodavau gatvėje rastus kačiukus ir prisikepusi karštų sumuštinių eidavau ieškoti namų neturinčių draugų su įdomiausiomis istorijomis. Todėl tikriausiai galite suprasti mano artimųjų nuostabą, kai baigusi mokyklą pasakiau, jog nusprendžiau išeiti savanoriauti į kariuomenę. Man tai buvo aiškus Dievo pašaukimas, o mamai, močiutėms ir tetoms – ašarų pakalnė. Pamenu, kaip aiškiai jaučiau norą bėgti su mažuoju broliu ant rankų greičiau, negu kad jis bėgtų vienas ir... tiesiog išėjau. Visgi Dievas mane gerai pažįstą ir tie 9 mėnesiai tarnystės buvo geriausias laikas mano gyvenime. Grįžusi sau pasakiau: „Išmokau silpnesnius ginti fiziškai, dabar reikia išmokti, kaip tai daryti žodžiu“ ir nedvejodama pasirinkau socialinės politikos studijas Vilniaus universitete.“