Docentas Jokūbas Žirnauskas (1906–1970) gimė Ukmergėje. Dėl finansinių sunkumų studijas Vytauto Didžiojo universitete pradėjo vėlai, 1936 m., ir jį baigė 1940 m. Prieš studijas išmoko fotografo amato ir dirbo savo fotografijos ateljė, o atitarnavęs tarpukario Lietuvos kariuomenėje ir savarankiškai pasiruošęs baigė gimnaziją ir išlaikė abitūros egzaminus. Talentingas studentas Vilniaus universitete pradėjo dirbti 1940 m. rugsėjį Fizinės chemijos katedros laborantu. Pirmą kartą iš Vilniaus universiteto buvo pašalintas 1941 m. birželio 22 d. kaip žydų tautybės universiteto darbuotojas, vykdant nacionalsocialistams pavaldaus švietimo reikalų valdytojo įsakymą. Buvo kalinamas Vilniaus gete, ten kartu su kitais chemikais įkūrė nedidelę buitinės chemijos laboratoriją, gamino dantų miltelius ir batų tepalą. 1943 m. jam pavyko pabėgti iš geto ir, padedant prof. Antanui Žvironui, apsigyventi pas ūkininką Aukštadvario valsčiuje, Trakų apskrityje. Vėliau teisiant profesorių Jokūbas išdrįso parašyti jį ginantį laišką, kuriame pasakojo ne tik apie jo akademinius nuopelnus, bet ir apie žydų gelbėjimą per Holokaustą. Į darbą Vilniaus universitete ir į laboranto pareigas Jokūbas grįžo 1944 m. liepos 25 d., po metų tapo Fizinės chemijos katedros asistentu, 1947 m. – vyriausiuoju dėstytoju, o vėliau – chemijos mokslų kandidatu. Nors ir studentai, ir kolegos jį vertino palankiai, įtampą kėlė tai, kad jis turėjo giminių užsienyje (iš biografijos galima manyti, kad jo seserys emigravo dar tarpukariu), turėta žinių, kad su jais palaikomi ryšiai. Stebintiems, kaip dėstomi kursai atitinka sovietinę ideologiją, atrodė, kad savo paskaitose docentas „nepakankamai plačiai pristatydavo sovietinių elektrochemikų, apdovanotų Stalino premija, pasiekimus“. Jokūbas Žirnauskas vertintas kaip nepakankamai aktyvus fakulteto visuomeninėje veikloje, jam patikėtas agitacinis darbas nesisekė, nes jis bandė kelti ir svarstyti „pavojingus politinius klausimus“. Kaip nevykęs agitatorius nuo šios veiklos buvo nušalintas, jį kaltino pasyvumu vykdant studentų komunistinį auklėjimą ir tuo, kad lieka nuošalyje „kovoje su buržuaziniu nacionalizmu“. Tokio docento vertinimo, surašyto 1952 m. rugsėjo 1 d., pakako, kad jis antrą kartą netektų galimybės dirbti Vilniaus universitete.
Atminties diplomas suteiktas 2018 m.