Jonas Kruopas (1908 – 1975) gimė Sakalinėje, Tauragės rajone, valstiečių šeimoje. 1937 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dėstė Klaipėdos ir Vilniaus pedagoginiuose institutuose. 1941 m. pateikė prašymą eiti lietuvių kalbos lektoriaus pareigas Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1942 m. įsakymu D/Nr. 201 buvo oficialiai įdarbintas Lietuvių kalbos katedros lektoriumi. 1945 m. paskirtas Istorijos–filologijos fakulteto prodekanu, 1950 m. rektoriaus įsakymu Nr. 412 – Istorijos–filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėju. Darbuotojo byloje išlikęs dokumentas (paaiškinamasis raštas) ,,Pareiškimas dėl antitarybinio išstojimo vokiečių okupacijos metais“, pateiktas 1950 m. Šiame rašte J. Kruopas teigia, kad nacionalsocialistinės okupacijos metais dirbdamas Vilniaus pedagoginiame institute buvo įpareigotas informuoti studentus apie esamą padėtį šalyje. Kalbos metu buvo išsakytos šios mintys: ,,[...] Raudonoji armija sumušta, kad mūsų kraštas išvaduotas iš bolševikų, kad karas dar nebaigtas ir mes turime būti vieningi ir eiti Lietuvos keliu“. Tame pačiame rašte jis atsiprašė ir apgailestavo už šias mintis. Tais pačiais metais buvo nuspręsta ,,rimtai patikrinti“ dėstytoją už pasitikėjimo nekeliantį elgesį. Rektoriaus 1951 m. vasario 28 d. įsakymu jis pašalintas iš katedros vedėjo pareigų, paliekant docento pareigas. 1951 m. birželio 23 d. pateikė prašymą atleisti iš pareigų, kadangi dirbdamas kitoje įstaigoje nespėja su darbais universitete. Leidinyje, skirtame paminėti kalbininko 100-osioms gimimo metinėms, pažymėta, kad iš universiteto buvo atleistas dėl politinių priežasčių. Jo karjera tęsėsi Mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute (1952 m. buvo prijungtas ir Lietuvių kalbos ir literatūros institutas), kur jis dirbo nuo 1946 m.
Atminties diplomas suteiktas 2024 m.