Meilė Matjošaitytė Lukšienė

Meilė Matjošaitytė Lukšienė (1913–2009) gimė Vienoje (Austrija). Per Pirmąjį pasaulinį karą drauge su motina Julija Janulaityte gyveno Voroneže, o 1918 m. atvyko gyventi į Vilnių. 1931 m. baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos-chemijos fakultetą, tačiau 1932 m. perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą ir studijavo lietuvių literatūros specialybę. Studijas baigė 1938 m., po jų dirbo mokytoja įvairiose gimnazijose. 1942–1949 m. dirbo asistente Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1946 m. vadinamas Kauno universitetu). 1949 m. šio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus iš Kauno į Vilnių tęsė dėstytojos darbą Vilniaus universitete. 1949 m. rugsėjo 1 d. tapo Lietuvių literatūros katedros vyresniąja dėstytoja, o 1951 m. spalio 29 d. buvo paskirta šios katedros vedėja. Chruščiovinio atlydžio laikotarpiu atsiradus daugiau galimybių, mėgino lietuvių literatūros studijas ir tyrimus bent šiek tiek išlaisvinti iš dogminių sovietinės stalininės ideologijos primetamų interpretacinių schemų. Iškart po Vengrijos įvykių ir Vėlinių minėjimų Vilniuje atsidūrė įvairaus lygio partinių struktūrų ideologinio puolimo taikinyje. 1957 m. gruodžio 9 d. M. Lukšienė pateikė prašymą atleisti ją iš katedros vedėjos pareigų neva dėl pašlijusios sveikatos. Prašymas buvo patenkintas, tačiau ji toliau liko eiti docentės pareigas. Po eilinio ideologinės kritikos seanso 1959 m. vasario 11 d. posėdyje universiteto partinis biuras, be kita ko, nutarė ,,rekomenduoti Rektoratui imtis priemonių lietuvių literatūros katedros kolektyvui sustiprinti“. Šio nutarimo tiesioginiu padariniu laikytinas 1959 m. liepos  8 d. rektoriaus įsakymas, kuriuo M. Lukšienė buvo atleista iš pareigų neva dėl to, kad nedalyvavo konkurse docentės vietai užimti. Politines atleidimo priežastis patvirtina du išlikę dokumentai. Pirma, universiteto rektorato ir partinės organizacijos 1959 m. spalio 3 d. parengtoje M. Lukšienės charakteristikoje teigta: ,,Visuomeninėms organizacijoms kritikuojant visos katedros darbą ir klaidas, siekiant jas ištaisyti, M. Lukšienė neparodė reikiamos savikritikos ir ryžtingumo tas klaidas ištaisyti bei pašalinti.“1 Antra, tai rektoriaus pranešimas, skaitytas 1960 m. kovo 2 d. vykusiame Lietuvos komunistų partijos XII suvažiavime, kur jis kalbėdamas apie politines priemones Lietuvių literatūros katedrai sutvarkyti užsiminė, kad ,,Lukšienė ir Rabačiauskaitė, kaip netinkančios darbui universitete, buvo atleistos“.2 1959–1997 m. M. Lukšienė dirbo tuometiniame Pedagogikos institute (iki 1973 m. Mokyklų mokslinio tyrimo institutas) vyresniąja moksline bendradarbe. 1988 m. tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare, pasižymėjo kaip tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja. 2004 m. apdovanota vienu iš garbingiausių UNESCO apdovanojimų – Jano Amoso Komenijaus (Jan Amos Comenius) medaliu už asmeninį indėlį moksliškai ir praktiškai įtvirtinant švietimą kaip valstybės kūrimo pagrindą.
Atminties diplomas suteiktas 2023 m.

Dokumentai