„Arqus“ mobilumas Leipcige
„Arqus“ aljansas finansuoja trumpas/vidutinio ilgumo ir ilgalaikes mainų programas, skirtas vyresniesiems tyrėjams ar profesoriams, doktorantams ir visų studijų sričių magistrantams, skatinant esamą ir besivystantį bendradarbiavimą skirtingose srityse. Remdamasis šia finansavimo schema, CNRS (Centre National de la Recherche Scientifique) doktorantė Alisa Massera mėgavosi 3 mėnesių tyrimų viešnage Leipcigo universitete (Vokietija). Ji ką tik grįžo iš šio mobilumo ir ARQUS komanda ją pakalbino.
Ar galėtumėte prisistatyti keliais sakiniais?
Mano vardas Alisa, aš esu italė ir šiuo metu esu neuromokslo studijų doktorantė CNRS, Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų centre. Rašau disertaciją apie makakas, konkrečiau – atlieku išilginį tyrimą apie ankstyvosios socialinės negandos poveikį. Studijuoju jau trečius metus ir turėčiau dalyvauti savo projekto gynimuose kitų metų balandį. Studijų metu aš jau turėjau galimybę du kartus išvykti pagal „Erasmus“ manų programą ir, manau, kad tikrai svarbu išvykti į užsienį!
Jūs nuvykote į Leipcigą ARQUS dėka, kaip jūs sužinojote apie aljansą?
Gavau el. laišką su informacija apie ARQUS kvietimą atlikti tyrimus Claude Bernard Lyon 1 universitete, kurį man perdavė mano institutas. Likus tik trims savaitėms aplikuoti, bet aš jau žinojau, kad noriu išvykti į užsienį, kol rengiu disertaciją, todėl ilgai neužtruko, kol nusprendžiau ir pradėjau organizuoti savo kelionę! Tokiu būdu aš tris mėnesius galėjau būti Leipcigo universitete, Vokietijoje.
Kodėl pasirinkote vykti į Leipcigą?
Aš žinau keletą žmonių iš Leipcigo savo laboratorijoje, kurie daugiausia dėmesio skiria šimpanzėms, ir pokalbis su jais privertė mane ten vykti. Kiti žmonės, esantys už laboratorijos ribų, man taip pat rekomendavo šį miestą. Man buvo pasakyta, kad tai – įdomus miestas tiek profesiniu, tiek asmeniniu požiūriu. Kadangi visai nepažinojau Vokietijos, norėjau išsiaiškinti, ką reiškia būti doktorantu ten ir pamatyti, kaip žmonės gyvena. Aš maniau, kad tai bus geras profesinio ir asmeninio gyvenimo derinys ir, žinoma, būtų gera patirtis, kurią galėčiau pridėti į savo CV.
Kaip ši kelionė prisidėjo prie disertacijos rašymo?
Prancūzijoje aš daugiausia dirbu su makakomis, bet vėliau norėčiau daugiau dėmesio skirti žmonėms, ypač kūdikiams. Leipcige turėjau galimybę ištirti šį aspektą, tačiau aš taip pat galėjau naudoti kitus tyrimų metodus ir skirtingas technologijas. Tai buvo įdomu ir suteikė man patirties praktiniu lygmeniu. Apskritai aš galėjau susitikti ir keistis patirtimi su daugeliu tyrėjų, kurie man parodė, kaip jie atlieka savo tyrimus. Be to, sulaukiau grįžtamojo ryšio ir pastabų apie mano tyrimą. Tai buvo gera patirtis!
Kokį finansavimą gavai?
Gavau paramos iš skirtingų kelionės dotacijų, bet ir kartą ten. Tai leido man išlaikyti savo butą Lione, ir tuo pačiu metu keliauti į užsienį, o tai nebūtinai yra lengva. Labai šaunu, kad galima gauti tokią pagalbą.
Ar rekomenduotumėte šią patirtį kitiems doktorantams?
Taip, aš manau, kad visi turėtų tai padaryti! Italijoje tikrai įprasta vykti į užsienį, mes esame skatinami tai daryti ir pamatyti, kas vyksta kitur. Čia pastebėjau, kad čia profesoriai nelabai skatina išvykti į užsienį, aš esu vienintelė, kuri iš mano instituto turėjo tokią patirtį. Kai rašoma disertaciją, dažnai galvojama, kad nėra laiko išvykti į užsienį. Priešingai, manau, kad tyrimai grindžiami komunikacija ir mainais. Tai, kad galite pasirinkti, kiek ilgai truks manai – nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių – yra tikrai lankstu. Net jei tai neturi tiesioginio poveikio disertacijos tyrimams, susitikimas su skirtingos kultūros žmonėmis iš tikrųjų praturtina. Manau, kad taip pat puiku tai padaryti per„Arqus“ – esate apsaugoti, gaunate finansavimą, tai tikrai geriausias laikas pasinerti į naują patirtį.
Naujieną parengė Doriane Dovault, „Arqus Alliance“ komunikacijos specialistė iš Claude Bernard Lyon 1 universiteto.