Vidutinių pajamų spąstai ir Baltijos šalys: įstrigs, prašoks, o gal jau prašoko?

Jau kuris laikas vietos ir užsienio politikai (-ės) ir ekspertai (-ės) diskutuoja apie Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims kylančią vidutinių pajamų (VP) spąstų grėsmę. Ši grėsmė siejama su nerimu, kad Baltijos šalims nepavyks ekonomiškai pasivyti pažangių Vakarų Europos šalių ir jos ilgam laikui liks vidutiniokėmis – tik vidutiniškai turtingomis šalimis. Nors ir bus dedamos pastangos auginti ekonomiką, tačiau tarytum kažkokios nematomos lubos neleis pasiekti Vakarų Europos šalių išsivystymo ir gerovės lygio.

Kai kurie iš ekspertų kalba apie grėsmę Baltijos šalims VP spąstuose įstrigti, tarsi darytų prielaidą, kad ši grėsmė kol kas dar tik ateityje. Kiti gi sako, kad Baltijos šalims gali nepavykti iš VP spąstų ištrūkti, tarsi darytų priešingą prielaidą – kad jos į VP spąstus jau yra patekusios ir deda pastangas iš jų ištrūkti. Kokią – realią ar tik menamą grėsmę VP spąstų fenomenas iš tiesų kelia Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ekonominei raidai?

VP spąstai kaip įstrigimas vidutiniame išsivystymo lygyje

VP spąstų terminas pirmą kartą paminėtas 2007 m. dviejų ekonomistų – Indermito Gillo ir Homi Kharaso knygoje „An East Asian Renaissance: Ideas for Economic Growth“. Pradžioje labiausiai susitelkta į ekonominius VP spąstų aspektus, tačiau vėliau skirta dėmesio ir politiniams jų veiksniams. Vis dėlto per tuos 10 metų gana intensyvių mokslinių tyrinėjimų nebuvo prieita prie bendro VP spąstų apibrėžimo, tad iki šiol egzistuoja kelios jų sampratos. Dar daugiau, nepasiekta netgi vieningo sutarimo, ar VP spąstai išties egzistuoja.

Mokslines pastangas apibrėžti VP spąstus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmą grupę sudaro empiriniai apibrėžimai. Čia prieiga gana paprasta ir aiški. Jei VP spąstai reiškia vidutinį išsivystymo lygį, kurį šalims sunku „prašokti“, vadinasi, turėtume gebėti konkrečiai įvardyti bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui diapazoną, į kurį patekus šalims iškyla grėsmė įstrigti. Tyrimai atskleidė, kad išties tokį diapazoną galima identifikuoti. 2011 m. studijoje Michaelas Spence‘as šį BVP vienam gyventojui diapazoną įvardija kaip esantį tarp 5000 ir 10 000 JAV dolerių pagal 2005 m. kainų lygį. Jo vertinimu, nuo 1975 m. tik kelioms šalims pavyko iš šio diapazono ištrūkti. Shekharas Aiyaras su bendraautoriais 2013 m. tyrime pasitelkdami kitą metodą nustatė, kad VP spąstų diapazonas yra tarp 2000 ir 15 000 JAV dolerių 2005 m. kainomis, nes būtent šiame diapazone išauga tikimybė, kad šalių BVP augimo tempas sulėtės. Dar kitame, 2014 m. Barry Eichengreeno ir kolegų atliktame tyrime nustatyta, kad tikėtina, jog esama ne vieno, bet dviejų VP spąstų slenksčių, kuriuos pasiekus šalių BVP vienam gyventojui augimas linkęs lėtėti: vieno – šalies pajamoms pasiekus 10 000–11 000 JAV dolerių, o kito – pasiekus 15 000–16 000 JAV dolerių (abiem atvejais 2005 m. kainomis). Šie empiriniai VP spąstų apibrėžimai įvardija konkretų BVP vienam gyventojui slenkstį, esantį maždaug tarp 10 000 ir 16 000 tūkst. JAV dolerių (matuojant 2005 m. kainomis), kurį pasiekus išauga tikimybė, kad šalys praras ekonominio augimo greitį ir ilgus metus nesugebės šio lygio viršyti, tad taip ir nepasieks aukštų pajamų šalių statuso.

VP spąstai kaip išsivysčiusių šalių nepavijimas

Antroji apibrėžimų grupė mato VP spąstus kaip konvergencijos (artėjimo) su išsivysčiusiomis šalimis nesėkmę. Manoma, kad šalis laikytina patekusia į VP spąstus, jei jos artėjimas prie išsivysčiusių šalių, pavyzdžiui, JAV ar kokios kitos, BVP vienam gyventojui lygio sustoja. Šiuo atveju kyla dvigubas iššūkis. Vidutinių pajamų šalis, kad išvengtų VP spąstų grėsmės, turi ne tik augti, bet ir augti sparčiau už išsivysčiusias šalis, nes tik tokiu atveju artėjimas prie pastarųjų vyks.

Pastebėta, kad šalys savo vystymosi pradžioje dėl sparčios urbanizacijos ir industrializacijos, kai nenašų žemės ūkį vis labiau keičia našesnė pramonė, gana sparčiai auga, išauga žemų pajamų šalies statusą ir gerokai priartėja prie išsivysčiusių šalių lygio. Tačiau šis artėjimas yra linkęs lėtėti, kai pigios darbo jėgos resursai išsenka ir šalys pasiekia vidutinį išsivystymo lygį. 2013 m. Pasaulio banko atlikta studija parodė, kad 1960 m. pasaulyje buvo 101 vidutinį išsivystymo lygį pasiekusi šalis, tačiau 2008 m. iš jų tik 13 buvo pavykę reikšmingai sumažinti pajamų atotrūkį nuo JAV ir prasiveržti į išsivysčiusių šalių grupę.

VP spąstai kaip konkurencingumo sumažėjimas

Trečias būdas apibrėžti VP spąstus labiau orientuotas ne į konkrečios kiekybinės VP spąstų ribos identifikavimą, bet į priežastis, kokios struktūrinės ir politinės charakteristikos ima trukdyti tolesniam vidutinį išsivystymo lygį pasiekusių šalių vystymuisi. Šiuo atveju mokslininkai VP spąstus apibrėžia kaip šalių negebėjimą pereiti iš pigia darbo jėga ir intensyviu resursų naudojimu grįstos ekonomikos į aukštais įgūdžiais ir inovacijomis grįstą ekonomiką. Šalys pasiekia vidutinį išsivystymo lygį vis labiau didindamos turimų gamybos veiksnių – darbo ir kapitalo panaudojimo efektyvumą, tad gerai išmoksta pigiai ir kokybiškai gaminti žemo kompleksiškumo produktus, pavyzdžiui, drabužius ar baldus, arba atlikti aukšto kompleksiškumo produktų, pavyzdžiui, automobilių ar išmaniųjų telefonų, surinkimą. Tačiau mažėjant darbo jėgos pasiūlai ir augant pragyvenimo lygiui darbo kaštai auga ir šalys ima prarasti gebėjimą su kitomis besivystančiomis šalimis konkuruoti pigia darbo jėga, bet dar neįgyja gebėjimo konkuruoti su išsivysčiusiomis šalimis aukštų įgūdžių reikalaujančiomis inovacijomis ir savo technologijomis bei produktais. Šiuo požiūriu VP spąstai kaip tik ir žymi gamybos veiksnių maksimizavimu grįstos augimo strategijos, kuri sėkmingai atvedė į vidutinį išsivystymo lygį, išsisėmimą ir šalių negebėjimą suformuoti naują augimo strategiją, geriau atitinkančią pasikeitusias konkrečios šalies struktūrines charakteristikas.

Baltijos šalys laikomos aukštų pajamų šalimis

Taikant empirinį apibrėžimą atsakymą rasti paprasta, nes tereikia palyginti dabartinį Baltijos šalių BVP vienam gyventojui lygį su minėtuose tyrimuose pateiktu VP spąstų slenksčiu, kuris, vertinant skirtingais metodais, yra tarp 10 000 ir 16 000 JAV dolerių (2005 m. kainomis). Groningeno universiteto sudarytos duomenų bazės „Penn World Table“ duomenimis, 2019 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui, išreikštas 2005 m. kainomis, buvo apie 26 000 JAV dolerių, Estijos – 27 000 JAV dolerių, Latvijos – 24 000 JAV dolerių. Tad pagal empirinius VP spąstų apibrėžimus Baltijos šalys jau gerokai peržengė VP spąstų slenkstį ir yra laikytinos aukštų pajamų šalimis, kurioms VP spąstai grėsmės nebekelia. Beje, Pasaulio bankas savo pasaulio šalių pajamų lygio klasifikacijoje Baltijos šalis jau daugiau nei 10 metų taip pat priskiria aukštų pajamų šalių grupei.

VP spąstų grėsmę Baltijos šalims pagal kitą, konvergencijos, apibrėžimą padeda įvertinti Baltijos šalių BVP vienam gyventojui (perkamosios galios standartu) dalis nuo išsivysčiusių šalių (1 pav.).

Šiuo metu Baltijos šalių BVP vienam gyventojui, pakoreguotas pagal kainų skirtumus, yra priartėjęs prie Europos išsivysčiusių šalių lygio, kuris daugmaž atitinka Vokietijos BVP vienam gyventojui lygį. Iš diagramos matyti, kad per visą stebimą laikotarpį trijų Baltijos šalių konvergencija buvo sparti, nors ir neapsieita be duobių, kaip kad 2009 m. pasaulinės finansų krizės metu. Pradėjusios nuo 20–30 proc. išsivysčiusių šalių BVP vienam gyventojui lygio 1995 m., 2021-aisiais Baltijos šalys jau viršijo daugiau nei 60 proc. lygį. Tarp visų trijų kol kas sparčiausia konvergencija fiksuota Lietuvoje, pasiekusioje 73,5 proc. išsivysčiusių šalių lygio, ir Estijoje, pasiekusioje 70,4 proc. Diagrama taip pat leidžia spręsti, kad visose šalyse konvergencijos tempas išlieka gana spartus, tad aiškiai matomos grėsmės jai sustoti, ką ir žymėtų VP spąstai, kol kas nėra.

Baltijos šalių problema – našumas

Vis dėlto, net jei iki šiol Baltijos šalių konvergencija su išsivysčiusiomis šalimis buvo sparti, tai nebūtinai reiškia, kad ji tokia išliks ir ateityje. Tad čia jau patenkame į trečiosios VP spąstų apibrėžimų grupės lauką. VP spąstų tyrimų kontekste Baltijos šalių situacija yra unikali tuo, kad jos, nors jau ir pasiekė aukštų pajamų šalių statusą, kai kuriomis savo ekonominėmis charakteristikomis dar gana smarkiai atsilieka nuo išsivysčiusių šalių grupės senbuvių. Viena tokių charakteristikų – našumas. Nors nuo 1995 m. visose trijose šalyse našumas nuosekliai augo, tačiau 2021 m. jis siekė tik apie 30 proc. išsivysčiusių šalių lygio Lietuvoje bei Latvijoje ir 36 proc. Estijoje (2 pav.).

Gana žemo Baltijos šalių ekonomikų našumo priežastys yra įvairios. Jas galima lengviau suprasti į šių šalių ekonomikas pažvelgus iš globalių vertės grandinių perspektyvos. Šiuolaikinėje globalioje ekonomikoje šalys, o konkrečiai – jose veikiančios įmonės, negamina produktų nuo pradžios iki pabaigos, kaip buvo įprasta prieš keliasdešimt metų. Šiuolaikinės komunikacijos, ryšio ir transporto technologijos, taip pat globali konkurencija paskatino išsivysčiusių šalių įmones optimizuoti gamybos procesą taip, kad jos pačios atliktų tik sudėtingiausias, brangiausias ir pelningiausias technologijų ir produktų kūrimo operacijas, tuo tarpu paprastesnės ir mažiau pelningos produktų gamybos ir surinkimo operacijos būtų atliekamos šalyse, kuriose tai kainuoja pigiau. Geras to pavyzdys yra vokiškas automobilis. Automobilio projektavimas, naujų transporto technologijų kūrimas ir sudėtingų pagrindinių komponentų projektavimas ir gamyba yra vykdomi pačioje Vokietijoje ar kitose išsivysčiusiose šalyse, tuo tarpu žemo sudėtingumo komponentus gamina ir pačius automobilius surenka Vidurio ir Rytų Europos, Lotynų Amerikos ar Rytų Azijos šalyse įsikūrusios įmonės. Panašias vertės grandines galima identifikuoti ne tik pramonės, bet ir paslaugų sektoriuje, pavyzdžiui, informacinių technologijų programinės įrangos gamyboje.

Į VP spąstus nepatenkame, bet grėsmių yra

Remdamiesi šiuo požiūriu galime teigti, kad nors Baltijos šalys intensyviai dalyvauja globaliose vertės grandinėse, ką parodo aukšti eksporto ir tarptautinių investicijų rodikliai, bet jose atlieka žemesnio kompleksiškumo komponentų gamybos ir galutinių produktų surinkimo vaidmenį. Dar kitaip tai vadinama kontraktine gamyba. Kadangi šios operacijos yra mažiau sudėtingos ir reikalauja mažiau žinių ir technologijų, jų kuriama pridėtinė vertė žemesnė. Tai savaime nebūtinai turėtų būti vertinama kaip problema, jei ne kylantis Baltijos šalių pajamų lygis ir augantys gamybos kaštai, lemiantys tai, kad vykdyti kontraktinę gamybą Baltijos šalyse tampa vis brangiau ir brangiau.
Atrodytų, kad tokios problemos sprendimas paprastas – kurti daugiau savo technologijų ir produktų, pačioms inicijuoti vis daugiau savo globalių vertės grandinių ir jas valdyti. Vis dėlto tai Baltijos šalyse dar gana reta. Kodėl? Pagrindinės priežastys, dėl ko jos nelabai pajėgios tai daryti – žemas inovatyvumas ir technologinis išsivystymas, nepakankamos investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, per maža aukštos kvalifikacijos specialistų pasiūla, nepakankama investicinių finansų pasiūla ir kt.

Žiniasklaidoje verslo atstovai ir ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad Lietuva jau nebėra pigios darbo jėgos ar žemų gamybos kaštų šalis, tačiau pripažįsta, kad pajėgumas lygiavertiškai konkuruoti su Vakarų šalimis taip pat dar nėra didelis.

Ar žvelgdami į VP spąstus kaip į esamos augimo strategijos išsekimą ir naujos trūkumą galime tvirtinti, kad Baltijos šalys jau yra į juos patekusios? Jokiu būdu ne. Kaip teigta anksčiau, Baltijos šalių ekonomikos auga ir toliau vejasi išsivysčiusias šalis. Bet žvelgiant iš šios VP spąstų sampratos perspektyvos akivaizdžiai matyti, kad Baltijos šalių ekonomikų transformacija į technologiškai pažangesnes ir inovatyvesnes dar nebaigta ir būtinybė ją įgyvendinti išlieka didelė. Tad grėsmių yra. Dar daugiau, šios grėsmės gali kilti ne tik iš to, kaip šalims pavyks šią transformaciją įgyvendinti, bet ir iš to, kaip jų politiniams ir ekonominiams elitams pavyks pripažinti, kad esama augimo strategija išsisėmė, ir mobilizuoti resursus bei paramą naujai augimo strategijai.

Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0179) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMT).