Už ar prieš abortus – kokiomis nuostatomis vadovaujamės XXI amžiuje?

Vienas iš esminių lyčių lygybės klausimų – požiūris į abortus. Jis gali būti absoliučiai neigiamas, kai reikalaujama besąlygiško uždraudimo ar labai griežto apribojimo, tačiau į abortą gali būti žiūrima ir kaip į tam tikrais atvejais neišvengiamą būtinybę ar kaip į moters teisę priimti sprendimus dėl savo kūno. Praktikoje nesame susidūrusios su nuomone, kad abortas yra gėris, nors tokius kaltinimus feministėms esame girdėjusios iš abortų priešininkų.

Dabar, įteisinus medikamentinį abortą, visuomenėje padaugėjo diskusijų apie tai, kokie bus šio sprendimo padariniai. Labai dažnai tokių dalykų prognozės neišsipildo, ypač jei prognozuotojai remiasi tik savo nuomone, o ne moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui, buvo garsiai šaukiama, kad uždraudus abortus Lenkijoje padidės gimstamumas. O kas atsitiko? Gimstamumas sumažėjo ir negrįžta į ankstesnį lygį iki šiol. Tai gal dabar, kai abortai bus saugesni, sulauksime gimstamumo padidėjimo?

Užklupus neplanuotam nėštumui, dauguma gimdytų

2021 m. mes pradėjome tirti Lietuvos gyventojų požiūrį į abortus. Su nuostata, kad nėščia moteris turi turėti teisėtą galimybę padaryti abortą, jeigu dėl kokios nors priežasties nutaria negimdyti, sutiko 60 proc. Lietuvos moterų ir 51 proc. vyrų. Tik 6 proc. moterų ir 4 proc. vyrų tam nepritarė, kiti buvo neapsisprendę. 1994 m. su šia nuostata nesutiko daugiau gyventojų – 14 proc.

Vaisingo amžiaus respondentų klausėme, ką moterys darytų, jei nenumatytai pastotų, ar ką patartų vyrai, jei jų partnerės nenumatytai pastotų. Daugumos gyventojų – ir moterų, ir vyrų – nuomone, reikėtų gimdyti vaiką. Padaryti abortą siūlytų 12 proc. moterų ir 3 proc. vyrų. Apie ketvirtadalį gyventojų – 17 proc. moterų ir 24 proc. vyrų – nežinotų, kaip pasielgti. Vis dėlto daugiau moterų (12 proc.) nei vyrų (3 proc.) siūlytų padaryti abortą, o šiek tiek daugiau vyrų – gimdyti. Taigi vaisingo amžiaus Lietuvos žmonės, patekę į neplanuoto nėštumo situaciją, yra nusiteikę gimdyti vaiką.

Abortai Lietuvoje legalūs, tačiau beveik visą nepriklausomybės laikotarpį buvo siūlymų juos uždrausti arba labai apriboti. Todėl Lietuvos moterų ir vyrų klausėme nuomonės apie abortų draudimą. Šiuo klausimu nuomonės neišreiškė 13 proc. vyrų ir 6 proc. moterų. Didžiausia dalis moterų (42 proc.) ir vyrų (44 proc.) laikosi moters teisės į abortą (feministinės) pozicijos, nemaža dalis moterų (39 proc.) ir vyrų (31 proc.) galvoja, kad abortų uždrausti nereikia, bet reikia šviesti gyventojus, propaguojant įvairius šeimos planavimo būdus. Už besąlygišką abortų draudimą pasisako tik 3 proc. moterų ir 4 proc. vyrų, o už jų griežtą apribojimą – 11 proc. moterų ir 8 proc. vyrų.

Ankstesniuose tyrimuose pastebėjome, kad požiūris į abortų draudimą priklauso nuo žmonių religingumo. Religingais laikėme tuos žmones, kurie bent kartą per mėnesį lanko bažnyčią ar religinius susirinkimus, išskyrus vestuves, laidotuves ar krikštynas. Kaip ir reikėjo tikėtis, tarp religingų žmonių daugiau palaikančių abortų draudimą ar apribojimą nei tarp nereligingų, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad religingi žmonės palaiko abortų draudimą, o nereligingi – ne. Absoliuti dauguma religingų Lietuvos gyventojų (73 proc.) taip pat nepalaiko abortų draudimo. Savo ruožtu tarp nereligingų – gerokai daugiau palaikančių feministinę poziciją, kuri išreiškia moters teisę pasirinkti abortą.

Ar nuostatos turi ryšį su abortų statistika?

Pažvelkime, kaip nuo 1994 m. keitėsi Lietuvos gyventojų požiūris į abortų draudimą. 1994-aisiais už besąlygišką abortų uždraudimą ar labai smarkų apribojimą pasisakė 27 proc. gyventojų. 2000-aisiais tokiai nuomonei pritarė 20 proc. Lietuvos gyventojų. 2009 m. už abortų uždraudimą ar apribojimą pasisakė 19 proc. gyventojų, o 2022 m. – 13 proc. Nepritariančių abortų draudimui ar apribojimui dalis išliko beveik nepakitusi iki 2009 m.: 1994-aisiais taip manė 70 proc., 2000-aisiais – 71 proc., o 2009-aisiais – 72 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo tarpu 2022 m. šios nuostatos laikėsi didesnė dalis – 78 proc. respondentų. Galime konstatuoti, kad požiūris į abortų draudimą labiau keitėsi laikotarpiu nuo 2009 iki 2022 m. – toliau mažėjo palaikančių abortų draudimą ar apribojimą skaičius, padaugėjo tam nepritariančių, gerokai padaugėjo ir vyrų, besilaikančių feministinės pozicijos.

Svarbu žinoti aplinkybes, kuriomis Lietuvos gyventojai pateisina abortus, o kuriomis – ne. Remdamiesi respondentų atsakymais galime labai aiškiai atskirti priežastis, dėl kurių Lietuvos gyventojai pateisina abortus, o dėl kurių – ne. Per visą nepriklausomybės laikotarpį absoliuti dauguma (visais atvejais daugiau nei 80 proc.) Lietuvos moterų ir vyrų pateisino abortus tais atvejais, kai motinos sveikatai gresia pavojus, kai moteris pastojo ne savo valia ar yra didelė tikimybė, kad vaikas gims nevisavertis. Kai susituokusi pora nenori turėti daugiau vaikų, kai moteris tuo metu nenori turėti vaikų ar kai moteris netekėjusi – Lietuvos gyventojams tokios priežastys nėra pakankamos daryti abortą.

O dabar pažiūrėkime, ar šios gyventojų nuostatos siejasi su abortų statistika. Ją išnagrinėję matome, kad nepriklausomybės pradžioje padidėjęs abortų skaičius vėliau nuosekliai mažėjo. Abortų mažėjo absoliučiais skaičiais: nuo 28 tūkst. 1990 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m., t. y. daugiau kaip 10 kartų. Tačiau svarbesnis rodiklis yra abortų skaičiaus santykis su gyvai gimusiais, kadangi jam neturi įtakos gyventojų, ypač vaisingo amžiaus, skaičiaus mažėjimas dėl emigracijos (1 pav.).

Per nepriklausomybės laikotarpį abortų skaičius labai smarkiai sumažėjo, o požiūris į abortus – liberalėjo. Taigi matome priešingas tendencijas. Remdamiesi tyrimų duomenimis, galime daryti išvadą, kad ne draudimai ar ribojimai mažina abortų skaičių, tačiau negalime daryti išvadų apie abortų skaičiaus mažėjimo priežastis. Galime tik numanyti, kad tokią milžinišką įtaką abortų skaičiaus sumažėjimui padarė visuomenės švietimas ir tobulesnės šeimos planavimo priemonės.

Kokios priežastys lėmė nelegalius abortus XX a. Lietuvoje?

Dirstelėkime į XX a. abortų istoriją Lietuvoje. Įvertinkime, kiek dabartinė Lietuvos visuomenė tapo modernesnė, palyginti su Pirmąja Lietuvos Respublika. Svarbiausias skirtumas – tarpukariu abortai buvo uždrausti, tačiau daromi nelegaliai neretai baigdavosi moterų mirtimis. Spauda ne tik pasakojo apie nelegalių abortų žalą moteriai, visuomenei, bet ir siūlė priemones, kaip pagerinti sunkią moterų padėtį. „Abortai, pavainikių gimdymas (...) visai madon įėjo“, – rašė 1925 m. dienraštis „Lietuva“ (Ambraziejūtė-Steponaitienė, „Aborta“, Lietuva, 1925, Nr. 36).

Mokslinių tyrimų šiuo klausimu tuo metu niekas neatliko, todėl tenka pasikliauti tuometine spauda ir teisės dokumentais. Iš jų galima išskirti kelias pagrindines priežastis.

Sunki materialinė padėtis. 90 proc. Lietuvos moterų dirbo sunkų fizinį darbą fabrikuose, žemės ūkyje ir buvo pagimdžiusios 3–5 vaikus. Joms „tenka uždirbti duonos kąsnį ir vaikams, ir šeimos galvai. Tokios moterys turėtų pagalvoti apie laukiamo šeimos nario atsiradimą“ (A. Vaitiekavičius, „Abortai ir kova su jais“, Teisė, 1935, Nr. 30, p. 166).

Gausios šeimos. Spauda rašė: „Juk biednuomenėj, kur dažnos krikštynos, ten dažnos ir laidotuvės. Kokia nauda šeimai ir visuomenei iš tokių krikštynų? Ar ne geriau tokiai moteriai leidus apsisaugoti nuo naujo kūdikio?“ (J. Jarašius,

„Persileidimai (abortai) svetur ir Lietuvoje“, Medicina, 1926, Nr. 5–7, p. 257–268).

Tragiška netekėjusių moterų padėtis. Jų laukė pažeminimas, panieka, „paskenduolės“ likimas, nes tai „benkartai“: „Visuomenė vengia tokių moterų, užuot joms moraliai padėjusi.“

Ekonominis faktorius. Nėščios moterys buvo nepageidaujamos darbdavių. Nėštumas mažina moters – tarnautojos darbingumą. „Motinystė Lietuvoje neapsaugota“ (J. Jarašius, p. 265).

Neišsilavinimas. Į teismus dėl nelegalių abortų patenka „neapsišvietusi visuomenės dalis“ (Socialdemokratas, 1933, Nr. 23, birželio 10, p. 4).

Kasmet – per 10 000 abortų

Žurnalas „Medicina“ mirgėjo žinutėmis apie nelegalius abortus ir jų padarinius moterims. 1924 m. spauda rašė: „Dabar kaimą ir miestą, lietuvį ir Lietuvos kitatautį pagavo vaikų baimė – vienas, antras vaikas dar pakenčiami, o toliau – šeima stengiasi jų apsisaugoti“ (A. Vaitiekavičius, p. 166).

1931–1933 m. Kauno policijoje buvo užregistruoti tokie nelegalių abortų skaičiai: 1931 m. – 70, 1932 m. – 108, 1933 m. – 128 (A. Vaitiekavičius, p. 163). Palyginti su Latvija, abortų buvo mažiau. 1929 m. Latvijos sveikatos departamento direktorius Petersonas nurodė, kad šalyje kasmet atliekama apie 10 000 abortų, iš kurių net 9000 nelegalūs. 1931 m. Latvijos moterų judėjimo ir visuomenės veikėja Klara Kalniņa pažymėjo, kad abortų iš tiesų buvo gerokai daugiau, net 27 000. Prielaidos, kad per dvejus metus abortų skaičius Latvijoje išaugo beveik 3 kartus, turimi šaltiniai neleidžia patvirtinti (A. Vaitiekavičius, p. 163).

Tikėtina, kad panaši situacija buvo ir Lietuvoje, nes pramonė vystėsi lėčiau ir skurdo buvo daugiau nei kaimyninėje valstybėje. Visuomenėje vyravo klaidinga nuomonė, kad dažniausiai abortus daro netekėjusios moterys dėl jų „nepavydėtinos padėties visuomenėje“. Tačiau skelbti 1923 m. duomenys byloja priešingai: 1920–1923 m. į Kauno Raudonojo Kryžiaus akušerijos skyrių kreipėsi 354 moterys, iš kurių 323 buvo ištekėjusios ir 31 netekėjusi. 1923 m. Latvijoje buvo užregistruota 1918 abortų, juos pasidarė 1357 ištekėjusios moterys ir 141 netekėjusi (A. Vaitiekavičius, p. 163). Dauguma nelegalių abortų baigdavosi mirtimi: 1920–1922 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje mirė 9 moterys, o jau 1930 m. spauda rašė, kad „Lietuvoje kasmet gimsta apie 65 000 kūdikių ir padaroma apie 15 000 abortų. Dėl abortų kasmet miršta apie 700 moterų“ (A. Vaitiekavičius, p. 166).

Susirūpinta demografinėmis problemomis

Lietuvos valdžia, norėdama paskatinti gimstamumą, teigė, kad vyrai „turi prievolę tarnauti Tėvynei, o moterys turėtų turėti prievolę gimdyti vaikus“ (J. Jarašius, p. 260). Tokiu argumentu rėmėsi ne tik valdžios atstovai, bet ir kovos su abortais švelninimo priešininkai. Spaudoje buvo teigiama, kad dėl nelegalių abortų šalyje mažėja gimstamumas. 1930 m. Lietuvoje 1000 gyventojų gimė 12 naujagimių (Lenkijoje – 17, SSRS – 19) (A. Vaitiekavičius, p. 165).

1923 m. Lietuvoje gimė 6 kartus daugiau naujagimių, nei buvo padaryta abortų, o 1928 m. – jau tik 2,3 karto („Abortai“, Rytas, 1930, birželio 11, Nr. 130, p. 5). Iš pateiktų faktų galima daryti prielaidą, kad per 5 metus abortų (legalių ir nelegalių) sparčiai daugėjo. Manytina, kad tai lėmė ne tik ekonominė Lietuvos padėtis, bet ir kitų Europos valstybių įtaka. Pvz., Prancūzijoje kasmet buvo padaroma apie 500 000 (Paryžiuje apie 70 000), o Vokietijoje – apie 800 000 abortų (A. Vaitiekavičius, p. 165). Vokietijoje buvo reikalaujama švelninti įstatymą, nes kiekvienais metais tiek pat moterų tapdavo nusikaltėlėmis. Lietuvos spauda mirgėjo nerimastingais straipsniais dėl gyventojų prieauglio mažėjimo: „Jei Lietuvos prieauglis mažės, tai yra rimto pavojaus, kad gali mus nušluoti slavai“ („Abortai“, p. 5). Statistikos departamento duomenimis, valstybėje tuo metu gyveno apie 2 400 000 gyventojų.

Susirūpinusi demografinės problemos sprendimu, tuometinė spauda apeliavo į moters sąžinę, primindama jai pareigas visuomenei ir valstybei: „Kiekviena jauna moteris turėtų žinoti savo svarbiausią pareigą, būtent gimdyti (...) Deja, mūsų laikais ištekėjusios ir netekėjusios moterys (...) daro nelegalius abortus. Mes matome, kad pavainikiai vaikai daugiausiai gimsta liaudyje. Mūsų inteligentės ir turtingos ponios randa sau pagalbą pas gydytojus, akušeres, bobutes, kurios padaro abortus. Apie nelegalius abortus mes visi gerai žinome“ (A. Vaitiekavičius, p. 166).

Tarpukario visuomenei abortų klausimas buvo skaudi problema. Spaudoje buvo išsakomos įvairios nuomonės dėl bausmių už nelegalius abortus, tačiau ir abortų priešininkai, ir šalininkai sutarė, kad abortą galima daryti, jei moters gyvybei gresia pavojus ar ji serga širdies ligomis, džiova arba jos vyras – sifiliu ir dvasios ligomis. Kitu atveju Baudžiamojo kodekso 464–467 straipsniai numatė bausmę ne tik moteriai, bet ir aborto darytojui bei jo pagalbininkams.

Ką daryti, kad abortų mažėtų?

Visuomenėje buvo plačiai diskutuojama apie sunkią moterų padėtį, vyrų nebaudžiamumą ir visuomenės pakantumą jiems. O kaipgi „paskenduolės“, kurios dėl „mergos“ statuso negalėjo pasipriešinti šeimininkui ir labai dažnai būdavo savo šeimos paniekinamos ir išvaromos iš namų – juk ji „namams gėdą užtraukusi“? O drįsusioms gimdyti pavainikius vaikus dedami gėdos lankai bažnyčiose? O kur ūkininkų ir jų sūnų atsakomybės klausimas? Jie buvo turtingi ir todėl įstatymų neliečiami. Ne mažiau sunki padėtis buvo tarnaičių, kurių ne viena parsivežė kūdikį nuo šeimininko. Kokios buvo jų teisės tuometinėje visuomenėje? Kodėl jų negynė įstatymas ir visuomenė?

Tai daugybė klausimų, kurie kyla svarstant abortų problemą tarpukariu. Vis dėlto XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių visuomenė ėmė modernėti ir tai rodė vykusios viešos diskusijos apie abortus.

Tačiau lyginti abiejų visuomenių (tarpukario ir dabartinės) šiuo vertybiniu požiūriu negalima, nes skyrėsi abortų teisinis statusas ir pačios visuomenės. Juk XXI a. visuomenė yra žinių ir informacijos, o tarpukario – mažai raštinga ir teturinti privalomą pradinį švietimą, realiai įgyvendintą valstybėje nuo 1928 m. Negalime lyginti ir statistikos, nes nelegalūs abortai patenka į statistiką tik tada, kai dėl jų pradedamas baudžiamasis procesas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad abortų skaičius tarpukariu buvo labai didelis. Negalime lyginti ir su tarybiniu laikotarpiu, kai abortai ne tik buvo legalūs, bet ir nekalbėta apie jų uždraudimą. Iš to laikotarpio paveldėjome labai didelius abortų skaičius, tačiau pagrindinės priežastys buvo, matyt, lytinio ugdymo ir prieinamų moters sveikatai nekenksmingų apsaugos priemonių nuo nėštumo nebuvimas. Ką reikėtų daryti, kad abortų skaičius toliau mažėtų? Remiantis istorinio tyrimo ir apklausos duomenimis, galima padaryti tik vieną išvadą – ne draudimai mažina abortų skaičių, o geriausios priemonės būtų lytinis ugdymas ir didesnis apsaugos nuo nėštumo priemonių prieinamumas jauniems žmonėms.