Tikram lyderiui reikia mažiau galėti, kad įgalintų kitus

Kalbėdami apie lyderystę populiariąja prasme, dažnai ją tapatiname su pareigomis ir lyderiais norime vadinti valstybės, ministrų kabinetų, įmonių vadovus. Tačiau, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto partnerystės docentės Eglės Daunienės, jeigu į lyderystę pažiūrėtume kaip į veikimo būdą, atrastume daugiau jos vertinimo subtilybių ir kitokias telkimo formas nei anksčiau.
Dėstytoja įsitikinusi, kad šiais laikais reikia kitokios lyderystės, kuri telktų neatimdama galios. Tuomet lyderiais niekada nebegalėtų tapti tokie žmonės kaip Hitleris.

Lyderystė kaip veikimo būdas

Lyderystė į viešąjį diskursą iškilo visiškai neseniai – XX a. antroje pusėje. Iki moderniosios demokratijos laikų nebuvo poreikio mokyti būti lyderiais. Šis terminas vakarietiško mokslo akiratyje atsirado tada, kai atsirado poreikis ugdyti vadovus. Tuomet prireikė atskirti vadovavimą nuo lyderystės.
„Prieš pusę amžiaus lyderystė buvo tapatinama su didžiavyriais ir jų asmeninėmis savybėmis, žinias apie lyderį mokslininkai rinko analizuodami pareigas einančius ir atsakomybių turinčius žmones, o lyderystę paaiškinančios teorijos buvo vadinamos bruožų, elgesio, santykio teorijomis. Iki šiol lyderį suvokėme kaip žmogų, kuris turi viziją, viską žino, pasižymi jėga ir charizma, kuris įkvepia. Tačiau ne visada taip yra“, – sako doc. E. Daunienė.
Pasak mokslininkės, iki pat dabar lyderystė kaip disciplina nėra aiškiai savęs apibrėžusi. Požiūris į šį reiškinį labai smarkiai skiriasi ir priklauso nuo to, ką iškeliame į centrą: ar patį žmogų ir jo savybes, ar tai, ką žmogus daro, kaip veikia komandoje.
Toks galvojimas apie lyderystę, kai jos centre yra žmogus, atvedė į ieškojimus, kaip žmogus gali padaryti įtaką kitiems, kad jie jį sektų. Čia slypi didelis pavojus, nes toks galvojimas yra susijęs su heroizmo ir herojų mitu, kuris ypač išryškėja ištikus krizei.
Tačiau kalbant apie lyderystę kaip apie veikimo formą ji suprantama kaip kūrimas kitokios ateities, kuri pati be pastangų nesusikurtų. Taip valstybėse randasi švietimo lyderiai, valstybės gerovės lyderiai.

Superherojumi būti nebeįmanoma

Ankstesniais laikais aiški socialinė struktūra nusakydavo, ko klausyti, o joje veikiantys žmonės turėjo galią valdyti tai, kaip istorijos apie tam tikras gyvenimo sritis (švietimą, kultūrą, politiką) yra pasakojamos.
XXI amžius atnešė nuomonių įvairovę, komunikacinių kanalų platybes ir autoriteto apibrėžimo permąstymą. Šiandien informacijos skleidėjas ir istorijų kūrėjas gali būti kiekvienas, apie tą patį įvykį galima perskaityti labai skirtingų žinučių skirtinguose kanaluose ir susidaryti labai įvairių nuomonių. Ir tada esminis klausimas – kuri nuomonė labiausiai atitinka tikrovę, kuria mes renkamės tikėti ir kaip bus konstruojamas pasakojimas apie pasaulį.

„Tokia informacijos įvairovė lėmė tų žmonių, kurie yra išrenkami į vadovaujančias pozicijas, autoriteto sumenkėjimą. XXI a. iškyla klausimas, kas žmonėms yra autoritetai ir kokie skirtingi jie gali būti. Nors mes vis dar labai norime turėti vieną herojų, bet aplinkybės yra tokios, kad herojumi būti vienam žmogui šiais laikais yra tiesiog neįmanoma“, – įsitikinusi lyderystės tyrėja.

Baltarusijoje – kolektyvinės lyderystės fenomenas

Moderniose visuomenėse, kai lyderystė kaip postas netenka prasmės, o į pirmą vietą iškyla tam tikras žmonių elgesys, siekiama iš naujo suprasti, ką gi reiškia imtis lyderystės. Todėl mokslininkų tyrimų akiratyje vis dažniau atsiduria tokie reiškiniai kaip įvairiu laiku iškylanti žmonių lyderystė.

„Ypač įdomus reiškinys šiuo metu vyksta Baltarusijoje, kai lyderystės imasi labai skirtingi žmonės dėl labai skirtingų priežasčių. Baltarusijoje nėra sąlygų reikštis aiškiems lyderiams, nes vos tik tokie atsiranda, juos iš karto suima ir pasodina. Ir kai nėra vedančiųjų, žmonės ima veikti visi ir po truputį“, – pasakoja adaptyviosios lyderystės ekspertė.

Paklausus, koks gi yra Sviatlanos Cichanouskajos vaidmuo, mokslininkė patikina, kad išvykusi iš šalies ji daro savo darbą – demonstruoja, kaip kuriama alternatyvi valstybė, bet jos tiesioginė įtaka tam, kas vyksta Baltarusijos viduje, ir tam, kad baltarusiai vis dar išeina į gatves, yra gana menka.

„Baltarusiai nesąmoningai mums demonstruoja kolektyvinę lyderystę. Ir tai irgi yra naujas reiškinys XXI a., kuris anksčiau būtų tiesiog neįmanomas, nes jam rastis nebuvo sąlygų. Kolektyvinės lyderystės fenomenas rodo, kad žmones sutelkti gali nebūtinai tik herojai, jie gali susitelkti patys ir sutelktumas yra labai žmogiška savybė“, – sako doc. E. Daunienė.

Lietuvoje taip pat yra matoma daug socialinių iniciatyvų, kurios žmones, esančius minia, paverčia piliečiais, pavyzdžiui, iniciatyva „Stiprūs kartu“. Mūsų šalyje tokių reiškinių yra buvę ir anksčiau. Prof. Ainė Ramonaitė, tyrinėdama Sąjūdžio fenomeną, atrado savaiminės lyderystės reiškinį, kai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms žmonės patiki, kad gali susivienyti patys.

Doc. E. Daunienės įsitikinimu, potencialą sutelkti kitus turi kiekvienas žmogus. Jis pasireiškia tada, kada žmonės randa drąsos imtis veiksmų dėl kitų ir dėl bendro gėrio. Todėl dabartiniai lyderystės tyrinėjimai labai smarkiai pažengė į priekį – aiškinamasi, kaip veikia vadinamasis organizavimasis, kas kita dar, be herojų, mobilizuoja žmones veikti.

„Šiuolaikiniai tyrėjai pastebi, kokią didelę įtaką žmonių mobilizavimui turi emocijos ir istorijų pasakojimas. Tai nėra labai nauja, tačiau dėl šių dienų komunikacijos kanalų atvirumo ir įvairovės kuriasi sąlygos asmeniniam pilietiniam pasirinkimui, kurioms emocijoms pasiduoti. Todėl taip smarkiai auga emocinio intelekto, kritinio mąstymo ir įvairovės, kitoniškumo priėmimo poreikis.“

Ekstremalus klausymasis – kitoniškumui suprasti

Doc. E. Daunienės manymu, Lietuvai šiuo metu labai reikia vadovaujančių žmonių, kurie neslopintų kitų žmonių lyderystės, o kaip tik ją stiprintų. Paradoksalu, bet mūsų lyderystė pažadinama tada, kai aplinkui nėra stiprių lyderių. „Jeigu mes norime, kad XXI a. žmonės imtųsi lyderystės, reikia mokyti lyderius veikti taip, kad jie savo galia nenuslopintų kitų galios. Padėtų kitiems jaustis, kad jie gali. Ir kad jie jaustųsi įgalinti lyderių, šiems reikia mažiau galėti“, – sako tyrėja.

 

Šiandieninė lyderystė turi būti neatsiejama nuo ekstremalaus klausymosi, kurio esmė yra išgirsti kiekvieną bendruomenės narį, net ir tą, kuris elgiasi visiškai kitaip nei dauguma, ir pabandyti suprasti, kodėl jis taip daro, koks už to slypi žmogiškasis poreikis ir noras. Toks klausymasis reikalauja labai didelės empatijos kitų žmonių kitoniškumo atžvilgiu, bet gali atnešti labai daug naudos stiprinant bendruomeniškumą.

Dokumentinių filmų režisierė ir žmogaus teisių aktyvistė Deeyah Khan, dvejus metus klausiusi buvusių islamo ekstremistų ir nuteistų teroristų istorijų, sukūrė dokumentinį filmą „Džihadas: kitų istorija“, kuris padeda geriau suprasti, kodėl žmonės imasi terorizmo – kardinalaus būdo padaryti viską, kad būtų išgirsti. „Ir viena jos išvadų yra ta, kad jauni žmonės griebiasi terorizmo todėl, kad toje grupėje, į kurią juos pakvietė, jiems pirmą kartą buvo parodytas dėmesys ir supratimas, kai prieš tai jokiose kitose bendruomenėse jų nepriėmė. Labiausiai šokiravo jos išvada, kad terorizmu užsiimama iš meilės.“

Lietuvoje – įdomus valdymo metas

Svarbi naujos kokybės lyderystės užduotis – telkti skirtingas grupes stengiantis suprasti visų kitoniškumą.

Tokių lyderių vaidmuo ypač smarkiai išauga neapibrėžtumo sąlygomis veikiančiose visuomenėse ir organizacijose, o tokiais laikais jiems tenka dar ir papildomos funkcijos – ne tik organizuoti darbą, išmanyti savo veikimo metodus, inovuoti ir įkvėpti žmones, bet ir būti empatiškiems, įsiklausantiems į skirtingas nuomones, įgalinantiems. Norint žmones įgalinti, reikia suprasti, kaip žmonės priima sprendimus, kas juos motyvuoja, kaip atsiranda galėjimas ir kas jį mažina. Pasak lyderystės tyrėjos, to labiausiai ir trūksta švietimo sistemoje, kurioje yra mokoma technologijų, tam tikrų veikimo principų, paruošiama veikloms, bet beveik neskiriama dėmesio žmogaus vidinio pasaulio, savivokos, humanistinių vertybių pažinimui ir susiejimui su savo gyvenimu ir veikla lavinti. Mūsų švietimo sistemoje dėmesys vis dar krypsta į „kaip“ ir „ką“, bet ne „kodėl“, „kam“ ir „kas iš to“.

Doc. E. Daunienės teigimu, šiais laikais mes jau norime, kad žmonės, kurie stojasi prie valstybių ar ministerijų vairo, būtų ne visažiniai, o tiesiog žmonės. Todėl mes juos dažnai kritikuojame už technokratinius sprendimus ir pradedame klausytis, kai šalia technokratinių sprendimų iškyla ir žmogiškumas.
„Smalsu stebėti ir dabartinės valdžios retoriką, kuri yra telkianti. Dabartinė premjerė ir prezidentas stipriai komunikuoja apie gerovės ateitį, kurioje mes, visi tokie skirtingi, gebėsime sutarti. Panašu, kad yra nemažai žmonių, kurie labai nori į tokią ateitį eiti, nes išrinko šiuos politikus. Jeigu jie nepaslys ant tautos gynybinės retorikos, už kurios slepiasi rūpestis, kaip išgyventi, ir išliks empatiški, tai gal Lietuvoje pamatysime tikrai įdomų valdymo metą, kuris nebus vedantis ir žinantis daugiau už kitus, o labiau įgalinantis žmones daugiau galėti ir imtis“, – mano docentė.
Vienas iš ryškių šiuolaikinės lyderystės pavyzdžių yra Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Jacinda Arden, kuri buvo perrinkta į tas pačias pareigas šį rudenį, pačiame pandemijos įkarštyje. Einant šias pareigas jai teko telkti žmones po teroristinės masinės žmogžudystės, tvarkytis su COVID sukeltais padariniais. Dar išnešioti ir pagimdyti dukrą, tuo pačiu metu vadovaujant vyriausybei. Jos žodžiai apie vadovams keliamus lūkesčius gana gerai atspindi šiandienos tendencijas: „Nebūtina turėti asmeninių ambicijų būti lyderiu. Nebūtina būti garsiausiai kalbančiu žmogumi kambaryje. Turi teisę labiau tikėti susitarimu nei konfliktu. Turi teisę atsiremti į savo žmogiškumą. Turi teisę jausti ir rodyti emocijas. Turi teisę būti švelni, jautri ir stipri.“

 

Tikroji lyderystė XXI a. iš tikėjimo herojais transformuojasi į savotišką kompetentingos tarnystės formą, empatiškai išklausant, padedant žmonėms atrasti savo galias, susitelkti ir siekti bendrų tikslų.