Sovietinėje Lietuvoje mirusiųjų gyvenimo vertę kūrė jų laidotuvių iškilmingumas

Rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio laidotuvės Anykščiuose 1957 m. Romualdo Šeiboko nuotr. Vaizdas saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje

Gana įprasta, kad kurio nors žmogaus laidotuvės konkrečioje valstybėje organizuojamos kaip ypač iškilmingas renginys, į kurį siekiama įtraukti visą visuomenę. Valstybės kuria savo patriotinius pasakojimus, formuoja vadinamąją „politinę religiją“, pagal kurią tam tikros asmenybės išskiriamos kaip itin reikšmingos valstybei, savo gyvenimu geriausiai išreiškiančios valstybės tikslus ir jos vertybes.

Sovietinėje valstybėje mirtis ir su ja siejami ritualai buvo pasitelkti tam, kad įtvirtintų mirusiojo statusą pagal jo gyvenimo reikšmę sovietinei valstybei. Per laidotuvių ritualus ir mirusiojo atminimo praktikas mirusieji buvo hierarchizuojami: tam tikri gyvenimai ir tam tikros mirtys buvo laikomi vertingesniais valstybei, jiems skiriama daugiau dėmesio ir pagarbos nei kitiems. Vertingais buvo laikomi gyvenimai, pašvęsti ar naudingi režimo keliamiems tikslams: revoliucijai, klasių kovai, socializmo ar komunizmo kūrimui.

Kas laikytini pavyzdiniais sovietiniais mirusiaisiais?

Pavyzdiniams mirusiesiems po mirties buvo priskiriamas aukštas socialinis statusas, jie buvo laidojami išskirtinai iškilmingai už valstybės lėšas, į gedulą ir laidotuves įtraukiama labai plati visuomenė, jų atminimas po mirties įtvirtinamas įvairiomis praktikomis. Už valstybės lėšas jiems buvo statomi antkapiniai paminklai.

Lietuvos Sovietų Socialistinėje Respublikoje (toliau – Lietuvos SSR) į pavyzdinių mirusiųjų tarpą buvo įrašyti sovietiniai partizanai, pokariu partizanų nužudyti sovietiniai aktyvistai. Kiti pavyzdiniai mirusieji dažniausiai buvo sava mirtimi mirę Lietuvos SSR vadovai, kiti įtakingi komunistų partijos veikėjai, įvairaus lygio nomenklatūros atstovai, rašytojai, kitos pasižymėjusios asmenybės.

Vienų mirusiųjų sureikšminimą lydėjo kitų nureikšminimas. Valstybė užmarščiai nurašė mirtis ir gyvenimus tų, kurių veikla buvo vertinama kaip menkai deranti su sovietinės valstybės stiprinimu ar komunizmo statymu arba net prieštaraujanti valstybės tikslams. Režimui besipriešinusiųjų, politinių kalinių ar tremtinių mirtys buvo visai nuvertintos. Jie laidoti masiniuose anoniminiuose kapuose, net ant laikinų antkapinių ženklų nebūdavo rašomas jų vardas, iš visuomenės atminties trinami prisiminimai apie jų gyvenimus ar net buvimą.

Socialinio vertingumo skalėje tarp dviejų kraštutinumų, sureikšmintų ir nuvertintų mirčių, atsidūrė paprastų žmonių mirtys.

Vadovų laidotuvės – valstybei stiprinti

Sovietinėje valstybėje mirties įdarbinimas politiniams tikslams vyko laipsniškai. Vladimiro Lenino laidotuvės 1924 m. buvo ryškiausios porevoliucinės vadovaujančio lyderio laidotuvės. Jų organizavimo schema veikė ir vėlesnėse sovietinių vadų laidotuvėse. Lenino laidotuvių metu pavyzdinė mirtis buvo smarkiai politizuota ir panaudota valstybės stiprinimo tikslams, visuomenę mobilizuojant apie sovietinę valdžią. Pavyzdžiui, provincijos miestuose laidotuvių proga buvo organizuotos masinės ceremonijos, kurios telkė žmones aplink Lenino asmenį, taip pat ir apie valstybės politiką ir vertybes. Išreikšdami gedulą įvairūs darbo kolektyvai Leniną susiedavo su savo profesija, o pavieniai asmenys pabrėždavo jo įtaką asmeninei biografijai.

Josifo Stalino laidotuvės 1953 m. buvo išskirtinai pompastiškos, pasitelktos labai gausios priemonės mobilizuojant visuomenę. Vėlesnės sovietinių vadų laidotuvės (pavyzdžiui, Leonido Brežnevo 1982 m.) tam negalėjo prilygti. Tačiau jos vis tiek atkartojo jau nusistovėjusį pavyzdinių laidotuvių ir pavyzdinio gedulo šabloną. Reikšmingų vadovų laidotuvės ir atminimo pagerbimas jau šeštajame dešimtmetyje visoje SSRS buvo trafaretiniai. Laidotuvių ritualas ir gedulo išraiškos mažai skyrėsi tarpusavyje. Individualios mirusiųjų savybės buvo ištrinamos, o individualus asmeninis gedulas ištirpdomas standartinėse visuomeninio gedulo formuluotėse. Konkretaus mirusiojo biografija būdavo taip susiejama su valstybės (ar sąjunginės respublikos) istorija, o jo asmeninės savybės – su pavyzdinio bolševiko savybėmis, kad mirusieji prarasdavo asmenines savybes. Vien pagal gedulingas kalbas ar kitas gedulo išraiškas galėjo būti sunku identifikuoti, kuris iškilus veikėjas yra laidojamas. Pavyzdinės mirtys skyrėsi ne pagal mirusiojo asmenines ar kitas savybes, o pagal tai, kuriai socialinės hierarchijos pakopai jos būdavo priskirtos.

J. Stalino laidotuvių procesija. Wikipedia nuotr.

Jau susiformavusiu pavyzdinių mirusiųjų pagerbimo modeliu, visuomenės įtraukimo į valstybinį gedulą būdais, nusistovėjusiomis darbo kolektyvų reiškiamo gedulo formuluotėmis buvo vadovaujamasi mirus Lietuvos SSR komunistų partijos pirmiesiems sekretoriams – Antanui Sniečkui 1974 m. ir Petrui Griškevičiui 1982 m. Nors jie socialiniu statusu neprilygo sovietinės valstybės vadovams, vis tiek buvo labai reikšmingos asmenybės ir jų mirtys buvo išskirtinės.

Kas rodydavo, kad mirė svarbus žmogus?

Asmenybės ir mirties svarbumas buvo išryškinamas per tai, kur ir kaip paskelbiama apie mirtį: „Pravdoje“, „Tiesoje“ ar kuriame nors labiau specializuotame laikraštyje, pirmame ar tolesniuose puslapiuose, kiek nekrologų ir kokio reikšmingumo asmenys juos pasirašė, kiek žmonių reiškė užuojautas ir dalyvavo laidotuvėse, kur mirusysis palaidotas, kokiomis priemonėmis įtvirtinamas vėlesnis mirusiojo atminimas, kokio brangumo ir pavidalo paminklas pastatytas ant mirusiojo kapo.

Mirus Stalinui, apie jo mirtį paskelbė „Pravda“ ir visi kiti sąjunginiai bei respublikiniai laikraščiai. Iki laidotuvių beveik ištisi „Pravdos“ (taip pat – ir lietuviškosios „Tiesos“) numeriai buvo skirti Stalinui. Po laidotuvių „Pravda“ spausdino straipsnius „J. V. Stalino atminimui“, kuriuose buvo skelbiami įvairiose šalyse vykę Stalino paminėjimai. Dėmesys Stalino mirčiai smarkiai susilpnėjo tik praėjus maždaug dviem savaitėms nuo mirties paskelbimo.

Mirus A. Sniečkui valstybės vadovybės nekrologą paskelbė „Pravda“, o „Tiesa“ savaitę nuo mirties paskelbimo publikavo įvairią su mirtimi, laidotuvėmis ir gedulu susijusią informaciją, įskaitant laidotuvių metu pasakytų kalbų tekstus ar užuojautos telegramas atsiuntusių organizacijų sąrašus.

Platus visuomenės įtraukimas ar įsitraukimas į konkretaus žmogaus mirties ritualus, tapimas gedulo bendruomene patvirtindavo mirusiojo reikšmingumą ir aukštą statusą socialinėje hierarchijoje. Minios laidotuvių dalyvių ir laidotuvių vainikai su užrašytomis juostomis išreikšdavo visuomenės pagarbą mirusiajam, liudydavo jo nuopelnų reikšmingumą. Laidotuvių vainikai su užrašytomis juostomis jau Lenino laidotuvėse buvo viena svarbiausių kolektyvų ar individų gedulo ryšio su Leninu išraiškų. Vėliau vainikai įsitvirtino kaip pagrindinis pagarbos mirusiajam ženklas, o vainikų gausa nurodė ir išskirtinį mirusiojo statusą.

A. Sniečkui buvo atnešti 602 vainikai su užrašytomis juostomis, atsiųsta iki 4 tūkst. užuojautos telegramų, kurių didžioji dalis – nuo Lietuvos SSR įstaigų ir organizacijų kolektyvų. 1957 m. mirus Antanui Žukauskui-Vienuoliui, kuris oficialiai buvo kategorizuotas kaip „liaudies rašytojas“, atnešta 111 laidotuvių vainikų su juostomis.

Antano Vienuolio (Žukausko) laidotuvės. Maironio lietuvių literatūros muziejus, 1957 m.

Aukštai hierarchizuotos asmenybės būdavo šarvojamos didelėse salėse, kad į jas išreikšti pagarbos galėtų ateiti minios žmonių. A. Sniečkus buvo pašarvotas Sporto rūmuose. Kiti iškilūs veikėjai dažniausiai būdavo šarvojami Menininkų namų (dabar Prezidentūros) salėje.

Vienas ryškiausių aukšto socialinio statuso požymių buvo po mirties ant mirusiojo kapo statomi brangūs antkapiniai paminklai, sukurti pagal individualius dailininkų ir architektų parengtus projektus. Nors Lietuvos SSR vadovybė buvo nustačiusi, kad pavyzdiniams mirusiesiems paminklai už valstybės lėšas neviršytų 300 rublių (iki aštuntojo dešimtmečio vidurio) ar 400 rublių (vėlesniais dešimtmečiais), praktikoje antkapių sąmatos ėmė pūstis. Jos pasiekdavo 8 tūkst. ar net daugiau rublių, tuo tarpu oficialiai skaičiuojamas vidutinis atlyginimas aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 120 rublių. Pavyzdžiui, komunistinei veikėjai Eugenijai Tautkaitei antkapis buvo pastatytas už 5934 rublius. Brangūs paminklai būdavo statomi ir ant mirusių rašytojų, kultūros veikėjų kapų. Nekalbant apie tai, kad jau pagal pradinį projektą A. Sniečkaus paminklas buvo įkainotas net 63,36 tūkst. rublių. Ėmė reikštis ir savitas domino efektas. Ant vienų veikėjų kapų už valstybės lėšas pastačius brangius paminklus, kitų panašaus statuso veikėjų giminės ar buvę bendradarbiai siekdavo, kad ir ant „jų mirusiojo“ kapo būtų statomas atitinkamos vertės antkapis. Paminklo brangumas tapo mirusiojo socialinio statuso simboliu.

Pavyzdinio laidojimo ritualus perėmė ir paprasti žmonės

Pavyzdinę mirtį lydėjo daug simbolių ir ženklų, kurie labai aiškiai bylojo, kad šiam mirusiajam suteiktas išskirtinis statusas valstybinėje mirusiųjų hierarchijoje.

Tačiau mirties įdarbinimas politiniams tikslams kuriant savitą vertingų gyvenimų ir mirčių hierarchiją sukėlė ir įdomių neprognozuotų pasekmių, kurių valstybė negalėjo kontroliuoti. Paprastų žmonių atveju mirtis, su ja siejami ritualai ir mirusiojo atminimo įamžinimas taip pat imti naudoti mirusiojo socialiniam statusui pabrėžti.

Sovietinėje Lietuvoje septintajame ir vėlesniais dešimtmečiais artimieji, darbo kolektyvai ima instrumentalizuoti ir paprastų žmonių mirtis jų socialiniam statusui išreikšti, sustiprinti ar net sukurti. Tam svarbias sąlygas sudarė Lietuvos SSR administratorių vykdyta ateizacijos politika. Buvo siekiama ateizuoti mirtį ir laidotuves, kuriant civilinių laidotuvių ritualą, susilpninant katalikų bažnyčios įtaką visuomenei. Valstybė siekė sukurti iškilmingą, paprastam žmogui patrauklų nereliginių laidotuvių ritualą, kuris nusvertų religines laidotuves. Laidotuvių atributais ir teikiamomis paslaugomis buvo siekiama naudotis kaip materialiniais ir simboliniais svertais, kuriais valstybė norėjo atitraukti žmones nuo religinių laidotuvių. Buvo plačiai propaguojama, kad nereliginių laidotuvių metu reiškiama išskirtinė pagarba žmogui. Į laidotuvių organizavimą siekta įtraukti ir darbo kolektyvus, kurie darytų spaudimą artimiesiems laidoti nereligiškai, padengtų visas ar dalį laidotuvių išlaidų, sukurtų iškilmingą ir pagarbią nereliginių laidotuvių atmosferą. Nuo 1975 m. darboviečių profsąjungos net įpareigotos įsitraukti ir dalyvauti organizuojant jų darbuotojų ar darbuotojų artimųjų laidotuves.

Ateizavimo pastangos, taip pat ir pavyzdinių asmenybių laidojimo pavyzdys turėjo gana netikėtą efektą. Mirusiojo gyvenimo vertė simboliškai tapo susijusi su laidotuvių iškilmingumu, dalyvių laidotuvėse gausa, atneštais laidotuvių vainikais ir jo atminimo saugojimu. Būtina pagarba paprastam mirusiajam imta sieti su nuolatiniu jo prisiminimu, įskaitant kapo lankymą ir realų ar siekiamą statusą atitinkančio paminklo statymą. Visa tai turėjo rodyti, kiek mirusiojo gyvenimas buvo svarbus jį supusiems aplinkiniams, bendradarbiams, artimiesiems, draugams ar net kaimynams. Tai yra byloti apie mirusiojo socialinį reikšmingumą.

Doc. Nerijos Putinaitės teigimu, aukštai hierarchizuotos asmenybės būdavo šarvojamos didelėse salėse, kad į jas išreikšti pagarbos galėtų ateiti minios žmonių.

Darbo kolektyvai buvo savitai suinteresuoti didinti jų bendradarbių socialinį reikšmingumą, nes tuo stiprino ir konkretaus kolektyvo statusą. Panašiai – ir mirusiojo giminės bei artimieji. Hierarchinės ribos tarp pagarbos paprastam ir reikšmingas pareigas ėjusiam mirusiam asmeniui tapo neaiškios. Darbo kolektyvų ar net ir vien artimųjų pastangomis paprastam mirusiajam buvo galima suorganizuoti panašų pagerbimą kaip ir ėjusiam svarbias pareigas. Pavyzdžiui, mirusiam kolūkio pirmininkui buvo atnešta 30 vainikų, iš kurių 22 nuo įvairių įstaigų ir organizacijų. Mirus mamai ir močiutei buvo atnešta 13 vainikų, iš kurių 3 – nuo jos vaikų bendradarbių, likę – nuo vaikų, draugų šeimų. Mirus mokslo darbuotojai atnešta 20 vainikų, kurių didžioji dalis – nuo darbo kolektyvų atstovų.

Brangūs paminklai tapo gyvenimo vertės simboliais

Paprastų žmonių laidotuvės Lietuvos SSR tapo pompastiškos: gausūs dažniausiai mirusiojo net nepažinoję dalyviai, kalnai laidotuvių vainikų ir gėlių. Užrašuose ant laidotuvių vainikų buvo pažadama amžinai saugoti mirusiojo atminimą. Kaip sakoma vienoje populiarioje ano meto epitafijoje: „Tu mūsų buvai mylimas ir likai neužmirštamas.“

Socialinio statuso mechanizmas suko ne vien civilines, bet ir religines laidotuves. Brangūs paminklai būdavo dekoruojami religiniais motyvais, vainikų gausa tapo bet kurių laidotuvių bruožu.

Mirusieji sovietmečiu įsikūrė tarp gyvųjų daug tvirčiau, nei tai buvo anksčiau. Lietuvos SSR ėmė reikštis ypatingas dėmesys kapų priežiūrai, buvo negailima pinigų brangiems paminklams. Tai nepatiko už laidotuvių ritualus ir kapinių tvarkymą atsakingiems pareigūnams. Jie nesėkmingai nuo pat septintojo dešimtmečio mėgino propaguoti nedidelius tipinius paminklus, mažus laidotuvių vainikus. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio pažymose apgailestaujama, kad kapinės primenančios paminklų karjerus, yra tapusios betoninių luitų ir karjerinių bei lauko akmenų sąvartynais, besireiškianti antkapinių paminklų gigantomanija, gremėzdiškumas, brangumas ir puošnumas, vykstančios varžytuvės dėl paminklų brangumo ir didumo.

Manytina, kad toks paprastų mirusiųjų įtraukimas į varžytuves dėl socialinio statuso, koks buvo būdingas Lietuvos SSR, sietinas ir su kultūriniais dalykais. Laidotuvių pompastiškumas, kaip reakcija į valstybės vykdomą politiką, kitose sovietinėse respublikose reiškėsi daug menkiau.

Projektą, kurio pagrindu parengtas šis straipsnelis, finansavo Lietuvos mokslo taryba (Nr. S-LIP-20-3).