Skurstančių asmenų nedarbas: ar vien patys kalti?

Lietuvos, kaip ir daugelio Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių, ekonomika nuolat auga (pvz., nuo XXI a. pradžios ES bendrasis vidaus produktas vidutiniškai kiekvienais metais augo apie 1,5 proc., o tai sudarė milijardus eurų), šalis turtėja, bet mes vis tiek labai dažnai girdime apie skurdą, socialinę atskirtį ir socialinę paramą. Jau 33 metus gyvename nepriklausomoje valstybėje, tačiau tarp skurstančiųjų atsiduria ne tik pensinio ir vyresnio amžiaus žmonės, kurių profesinė karjera formavosi sovietinėje sistemoje, bet ir jaunesnio amžiaus žmonės bei vaikai (1 pav.).

Prie įvairių tipų gerovės valstybių priskiriamos visos ES šalys. Tad kyla klausimas: kodėl gerovės valstybėse taip dažnai kalbama apie skurdą, kai pagrindinė gerovės valstybės funkcija yra užtikrinti piliečiams gerovę, ekonominį ir socialinį saugumą? Tai susiję su valstybėje veikiančių institucijų veikla – standartinių rizikų, nedarbo, ligų ir kt. mažinimu, teikiamomis paslaugomis, sveikatos apsauga, teisės į švietimą, būstą užtikrinimu ir pan.

Ar tikrai skurdas visuomenėje yra neišvengiamas dėl žmogaus elgesio specifikos, ar tai yra labiau neefektyvaus valstybės valdymo ir visuomenės bendrabūvio padarinys? Ar darbas yra toks nepatrauklus, kad atstumia žmones, ar atskiri gyventojai patys pasirenka skurdų piniginės socialinės paramos gavėjo gyvenimo lygį ir institucinę priklausomybę?

Kartais darbas asocijuojasi su vieta, kurioje nesinori būti

Dabartiniame pasaulyje, kuriame dominuoja rinkos ekonomikos dėsniai, darbas dažnai traktuojamas kaip pagrindinis pajamų šaltinis. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje darbo vaidmuo yra daug platesnis. Darbas yra ar galėtų būti ir savirealizacijos erdvė, jis puikiai tinka santykiams užmegzti, profesiniams įgūdžiams ir bendrosioms kompetencijoms ugdyti. Deja, kartais šios darbo charakteristikos yra labai toli nuo realybės – darbo vieta asocijuojasi ne su savirealizacija, užsimezgusiomis draugystėmis ar kolegialumu, mokymusi ir tobulėjimu, o atvirkščiai, su vieta, kurioje nesinori būti. Pavyzdžiui, sunku kalbėti apie darbuotojo savirealizaciją, kai jis yra išnaudojamas ilgomis darbo valandomis, dideliais krūviais ar darbo vietoje susiduria su mobingu. Todėl nekeista, kad viešojoje erdvėje yra girdima apie perdegimo nuo darbo, darboholizmo problemas, darbo aplinka pavadinama toksiška, kartais darbas įvardijamas kaip XXI a. vergystė. Šiais atvejais yra svarbu turėti galimybę būti saugiam nedarbo laikotarpiu ar tinkamas sąlygas keisti vieną darbą kitu. Tačiau yra asmenų, kuriems ilguoju laikotarpiu darbas yra nepasiekiamas, išsilaikyti ilgiau darbo vietoje yra keblu, darbą pakeisti yra neįmanoma arba labai sunku. Asmenys, kurių ekonominiai ir socialiniai ištekliai yra riboti, susiduria su didesne tikimybe patirti išvardytas problemas. Ilgesnį laiką negalėdami surasti tinkamo darbo, kuris atitiktų jų galimybes ir tenkintų jų poreikius, žmonės gali patirti skurdą. Tokiu atveju svarbūs ne tik individualūs, bet ir valstybės teikiami apsaugos mechanizmai.

Skurdas išstumia iš visuomeninio gyvenimo

Bėgant laikui skurdo samprata išsiplėtė. Nuo skurdo traktavimo tik kaip ekonominių išteklių (rūbų, maisto, būsto ir kitų išgyvenimui būtinų reikmių) trūkumo pereita prie požiūrio, kad ekonominių išteklių stoka veikia ir kitas itin svarbias asmens gyvenimo sritis.

Skurstantys asmenys ne tik neturi pajamų, bet ir susiduria su sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo paslaugų neprieinamumu. Šis procesas yra itin žalingas dėl asmens išstūmimo iš visuomenės gyvenimo, prarandamų profesinių bei socialinių įgūdžių. Žvelgiant iš valstybės perspektyvos – valstybė praranda asmenis, kurie galėtų save realizuoti darbe ir generuoti pajamas, kurti pridėtinę vertę valstybei. Svarbu paminėti, kad skurdas Lietuvoje dažnai yra paveldimas – jeigu skurdo tėvai, yra nemaža tikimybė, kad jų vaikai suaugę taip pat skurs.

Kaip valstybė apsaugo nuo skurdo?

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra situacijų, kurių metu nedalyvaujama darbo rinkoje – prarandamas darbas ar iš jo išeinama, vaiko priežiūros laikotarpis, senatvė, liga ir kita. Šiais atvejais gelbsti ne tik individualiai sukauptos santaupos ar artimųjų parama (jeigu ji yra prieinama), bet ir valstybėje veikiančios sistemos – valstybinio socialinio draudimo sistema ir socialinės paramos sistema.

Perskaičius terminą „draudimo sistema“, tikriausiai Lietuvoje gyvenantiems asmenims prieš akis iškyla gerai žinomi trumpiniai – VSD (valstybinis socialinis draudimas), PSD (privalomasis sveikatos draudimas) ir jų įmokos, pajamų deklaravimo procesai pavasarį. Kai dalyvaujama draudimo sistemose, darbdavys ar pats asmuo moka įmokas. Susidūrus su situacijomis, kada nedalyvaujama darbo rinkoje, draudimas teikia išmokas. Išmokos šiuo gyvenimo laikotarpiu tampa pagalve, prie kurios purumo asmuo pats prisidėjo, t. y. mokėjo įmokas.

Asociatyvi Unsplash nuotr.

Kita sistema, kuri taip pat suteikia pagalvę, tiesa, ne tokią purią ir minkštą (t. y. dosnią) – socialinės paramos sistema. Ši sistema veikia ne draudimo principu, t. y. asmenys gauna piniginę socialinę paramą iš valstybės, prieš tai neteikę įmokų. Socialinės paramos sistemoje dalyvauja asmenys, kurie nėra apdrausti darbdavių, apsidraudę patys ar įgiję pakankamo stažo draudiminei išmokai gauti. Be to, šioje sistemoje dalyvaujantys asmenys turi itin mažai pajamų ir kito vertingo turto – įvairių daiktų, nekilnojamojo turto, taip pat naudingų pažinčių, artimųjų emocinio ir piniginio palaikymo ir pan. Todėl čia veikia labai svarbus oficialus valstybės teikiamas paskutinis garantuojamas pajamų šaltinis – piniginė socialinė parama.

Ne viskas priklauso vien nuo žmogaus

Skaitant gali iškilti dar vienas svarbus klausimas – kodėl valstybė suteikia pagalvę, t. y. apsaugą, asmenims, kurie patys nemokėjo socialinio draudimo įmokų, neprisidėjo prie savo socialinio saugumo užtikrinimo? Daroma prielaida, kad žmogus dėl objektyvių priežasčių nemokėjo socialinio draudimo įmokų, t. y. negalėjo jų mokėti (pvz., studijavo, sirgo, ilgam laikui buvo išvykęs iš šalies ar pan.).Todėl valstybė, gerbdama žmogaus orumą, suteikia jam minimalias pajamas ir paslaugas, kad jis galėtų gyventi visavertį savarankišką gyvenimą.

Pakankamai aukšto išsivystymo lygio šalyse atrodo teisinga, kad asmenims, kurie patiria skurdą, mokama piniginė parama, nes situacija, kada žmonės skursta, tik iš dalies priklauso nuo jų pačių. Prie asmenų skurdo nemažai prisideda (o kai kurių mokslininkų teigimu, daugiausia jį lemia) šeimos situacija, mokyklos vaidmuo, valstybės intervencijos, bendruomenių veikimas ir kita. Kitaip tariant, ne viskas yra paties asmens rankose. Todėl mokama parama ir teikiamos paslaugos asmeniui yra įrankis, prisidedantis prie pažeidimų (socialinės raidos netobulumų), kuriuos pati valstybė ir bendruomenė iš dalies sukėlė, mažinimo.

2022 m. Lietuvoje bedarbių piniginės socialinės paramos gavėjų buvo tik 26 tūkstančiai, t. y. mažiau nei 1 proc. visų Lietuvos gyventojų (nors viešojoje erdvėje dažnai sudaromas vaizdas, kad galinčių dirbti ir specialiai nedirbančių piniginės paramos gavėjų skaičius yra labai didelis). Be to, tai yra santykinai maža dalis, palyginti su tais pačiais metais registruotais visais bedarbiais (16,5 proc.), ir mažiau nei pusė (40,1 proc.) visų piniginės socialinės paramos gavėjų (2 pav.).

Kodėl skurstantys asmenys nedirba?

Dažnai viešojoje erdvėje diskutuojama, kodėl piniginės socialinės paramos gavėjai, kurie pagal įstatymus yra tinkami ar besiruošiantys darbui, vis dėlto nedirba ir toliau patiria skurdą.

Vienas dažniausiai pasitaikančių atsakymų, kartais skambančių ir iš politikų, mokslininkų, darbdavių, taip pat iš socialinės politikos srityje veikiančių institucijų atstovų, kurie dirba su bedarbiais, lūpų – asmenys nedirba todėl, kad patys nenori, gautus iš valstybės pinigus iššvaisto, o darbdavių prašo, kad fiktyviai pasirašytų, jog yra netinkami jiems siūlomam darbui. Šis atsakymas dažnai būna taikomas visai grupei asmenų, kurie yra bedarbiai ir gauna piniginę socialinę paramą. Tačiau mūsų kartu su kolegomis atliktų tyrimų rezultatai ne visai sutampa su šiuo, deja, dažniausiai skambančiu atsakymu.

2022 m. sociologinio kiekybinio tyrimo būdu buvo apklausti 499 galintys dirbti labai žemas pajamas gaunantys gyventojai ir piniginės socialinės paramos gavėjai. Anketoje jų buvo klausta, dėl kokių priežasčių jie nedirba. Iš dažniausiai įvardijamų ir aktualiausių priežasčių išsiskiria šios: darbo vietų stoka kartu su susisiekimo (transporto) problema; sveikatos problemos, nors nenustatytas neįgalumas; nerandama darbo pagal profesiją; nerandama darbo, kurio užmokesčio užtektų pragyventi; asmeniui neapsimoka dirbti, nes antstoliai atskaičiuos didelę dalį uždarbio. Beje, tyrimo dalyviai prie mažiausiai aktualių priežasčių pažymėjo nenorą dirbti ir nustatytą nedarbingumo lygį (negalią). Kaip matome, tarp neaktualiausių priežasčių pačių respondentų paminėtas atsakymas apie nenorą dirbti yra dažnai viešai įvardijamas kaip pagrindinė kliūtis.

Skurstančiųjų pajamos asmeniui per mėnesį siekia vos 200 eurų

Galima pastebėti, kad išskirtos pagrindinės kliūtys įsidarbinti tik iš dalies priklauso nuo paties asmens. Vargu ar nuo jo paties priklauso, kad jo gyvenamoje vietovėje nėra darbo vietų, viešasis transportas nekursuoja ar kursuoja retai. Tik iš dalies nuo paties asmens priklauso ir tai, kokią profesiją jis įgijo, kokia jo sveikatos būklė, ar jis yra skolingas. Asmens profesijos pasirinkimui, išsilavinimo lygiui, gyvenimo būdui, kuris yra susijęs su sveikatos būkle, didelę įtaką darė jo šeima, mokykla, bendruomenė, valstybė, kurioje jis gyvena ir kurioje brendo, todėl galima teigti, kad žmogaus asmeninė atsakomybė šiose srityse yra santykinė.

Be to, tyrimo metu paaiškėjo, kad nedirbančių piniginės socialinės paramos gavėjų materialinė padėtis nėra itin gera – vidutinis visų pajamų dydis asmeniui per mėnesį siekia apie 200 eurų (mažiau nei 7 eurus per dieną), daugiau nei 20 proc. nedirbančių piniginės socialinės paramos gavėjų per kelis mėnesius daugiau nei vieną kartą negalėjo susimokėti už būtiniausias reikmes (maistą, rūbus) ir grąžinti skolos. Todėl galima kelti klausimą: kiek ši materialinė situacija yra paskata užsidirbti daugiau ir tinkamai patenkinti savo poreikius, o kiek tokio lygio socialinė parama yra labiau smukdantis veiksnys, neskatinantis dalyvauti darbo rinkoje ir rasti papildomos ekonominės veiklos, ypač atsižvelgiant į tam (ne)sudaromas galimybes?

Tiesa, Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, tarp visų piniginės socialinės paramos gavėjų yra nedidelė grupė, kuri pasižymi priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, lošimų ir kt. Kad ir koks būtų jų gyvenimo (skurdo) lygis, šie asmenys neturi motyvacijos įsidarbinti (pirmiausia reikėtų spręsti priklausomybių problemą), tačiau didesnė dalis socialinės paramos gavėjų esant tinkamoms sąlygoms gali būti įdarbinti. Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad dauguma nedirbančių socialinės paramos gavėjų sutiktų dirbti už 700–900 eurų į rankas per mėnesį (2022 m. aktualūs dydžiai).

Sunkiai pasiekiamas, mažai apmokamas darbas

Gali kilti įtarimų, kad galbūt patys piniginės paramos gavėjai nenori atskleisti tikrųjų savo nedarbo priežasčių. Tačiau 2022 m. atliktas Užimtumo tarnybos darbuotojų anketinis tyrimas ir jo metu gauti atsakymai daugiausia sutapo su pačių nedirbančiųjų nurodytomis kliūtimis. Užimtumo tarnybos darbuotojai teigė, kad laisvos darbo vietos dažniausiai neužimamos dėl sunkaus susisiekimo su jomis, žemo darbo užmokesčio, nepatogių darbo sąlygų (naktinis darbas, fizinis darbas, darbas šaltyje ar drėgnoje aplinkoje ir pan.). Paklausti, kodėl bedarbiai dažniausiai atsisako eiti dirbti į laisvas darbo vietas, Užimtumo tarnybos darbuotojai pateikė aktualiausius atsakymus: prasta bedarbių sveikatos būklė, netinkamos darbo valandos ar netenkinantis siūlomas atlyginimas.

Kiek yra teisinga ir reikalinga moralizuoti ir sutelkti dėmesį į nedirbančius socialinės pašalpos gavėjus kaip į problemą, o kiek reikėtų koncentruotis į valstybės, darbdavių, savivaldybių, bendruomenių indėlį naikinant kliūtis įsidarbinti tiems, kam sunkiau pasiekti ir išlaikyti tinkamas darbo vietas? Ką mes kaip valstybės, visuomenės, bendruomenės nariai galime padaryti, kad mažiau asmenų būtų užkirstas kelias tapti ekonomiškai aktyviems ir mažiau jų atsidurtų skurde, o tie, kurie ten atsidūrė, turėtų galimybę greitai ir efektyviai sustiprinti savo žmogiškąjį kapitalą, pakeisti nepalankiai susiklosčiusią situaciją ir įsitraukti į darbo rinką ir kitas svarbias sritis?

Būtina ugdyti įgūdžius ir tobulinti socialinės apsaugos priemones

Lietuvoje ir užsienyje atlikti tyrimai leidžia teigti, kad skurdas ir socialinė atskirtis – tai dvejopa problema. Neprieštaraujame požiūriui, kad pats žmogus yra atsakingas už savo padėtį visuomenėje ir darbo rinkoje, todėl gali ir privalo atitinkamai veikti ir gerinti savo gyvenimo bei darbo sąlygas. Tačiau pripažįstame ir tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje (gerovės valstybėje) ne mažiau svarbus yra ekonominės ir socialinės aplinkos, valstybės vaidmuo apibrėžiant rėmus, kuriuose asmuo veikia. Aplinkos vaidmuo yra svarbus ir formuojant asmens darbo motyvaciją ar apskritai jo pasirinkimus.

Mūsų nuomone, tobulinant įgyvendinamus sprendimus būtina kryptingai ugdyti jaunimo įgūdžius (ypač karjeros valdymo kompetencijas), kurie leistų jiems tinkamai ir atsakingai gerinti savo socialinę integraciją ir didinti asmeninį pasitenkinimą gyvenimu.

Taip pat būtina nuolat tobulinti socialinės apsaugos politikos priemones, siekiant kuo efektyviau ir operatyviau padėti piliečiams, kurie laikinai prarado galimybę pasirūpinti savimi. Be to, būtina didinti darbo vietų patrauklumą ir prieinamumą; plėtoti savivaldybių viešojo transporto paslaugų tinklą (didinant darbo vietų prieinamumą savo transporto neturintiems asmenims); socialiai jautriau reglamentuoti skolų išieškojimą (antstolių veiklą); stiprinti nevyriausybines organizacijas, kurios dirba su bedarbiais, ir gerinti individualų kompleksinį darbą su ilgalaikiais bedarbiais. Lietuvoje ir kitose ES šalyse dėl gyventojų senėjimo nuolat mažėja darbo išteklių, todėl būtina vis daugiau dėmesio skirti socialinei politikai, kad esamus žmogiškuosius išteklius panaudotume kuo efektyviau (o rezervų dar turime).