Skaitmeninė era, arba Gyvenimas ekrano akvariume

Dažnai girdime skaitmeninis amžius, skaitmeninė atskirtis, skaitmeninis žmogus. Bet ar galėtume paaiškinti, kas tai? Kuo skiriasi nuo ikiskaitmeninės eros?

Nuo medinių skaitliukų iki interneto

Skaitmuo siejamas su kompiuteriu, kurio ištakų aptinkama senų seniausiai (mediniai skaitliukai, kauliukai, logaritminė liniuotė, kiti automatizuoto skaičiavimo prietaisai). Iki pat praėjusio amžiaus vidurio kompiuteris buvo skaičiavimo mašina (nebent išskyrus Jacquard‘o stakles, XIX a. audusias užprogramuotus piešinius). Vėliau kompiuteris virsta rašomąja mašinėle, laikraščių ir knygų maketavimo, nuotraukų redagavimo įrankiu.
Revoliuciniai pokyčiai prasideda prieš tris dešimtmečius, internetui viską sujungus į milžinišką tinklą. Interneto svarba lyginama su spaudos, geležinkelio, telegrafo, automobilio, elektros atsiradimu. Kompiuterį tinklas pavertė komunikacijos centru, universaliu duomenų (teksto, vaizdo, garso) apdorojimo įrenginiu. Jau šiame amžiuje kompiuterio galimybėmis praturtinti mobilieji prietaisai (planšetė, mobilusis telefonas) ir viską turime viename – rašomąją mašinėlę, duomenų paštą, telefoną, vaizdo telefoną, radiją, TV, fotoaparatą, kino kamerą, vaizdo ir garso grotuvus. Skaitmeninės eros simboliai – interneto portalai, tinklaraščiai, vaizdo tinklaraščiai, tinklalaidės, naujienų generavimo robotai, YouTube, Facebook, Twitter, iTunes, mobiliųjų telefonų programėlės, liečiamieji ekranai, HD, 3D, Wi-Fi, navigacijos sistemos, iPod, iPad, iPhone, planšetės, operacinės sistemos, elektroninės skaityklės, išmanioji televizija, vaizdų mediatekos.

Pirmiau batai, tada kelnės

Skaitmuo iš esmės pakeitė iki tol vyravusį nuoseklaus analoginio informacijos perdavimo modelį. Analoginis turinio transportavimas – tarsi milžinišku greičiu skriejantis traukinys. Visi jo vagonai sukabinti vienas paskui kitą, taip jie ir pasieks galutinę stotį. Perduodant skaitmeniniu būdu, duomenys tarsi dėlionė išardomi ir siunčiami greičiausiu ar trumpiausiu keliu. Skaitmeninis įrenginys juos vėl surinks į duomenų dėlionę. Analoginiam informacijos perdavimui, kaip ir mūsų kasdieniams veiksmams, būdingas nuoseklumas (sinchroniškumas) – pirmiau maunamės kelnes, paskui aunamės batus. Skaitmeninis (asinchroninis) duomenų apdorojimas gali būti ir atvirkščias – rengiamės kaip papuola.

Kas iš to? Iki skaitmens žiūrėjome tik tiesioginę televiziją. Privalėjome programoje nurodytu laiku įsijungti televizorių, negalėjome rodomo turinio nei sustabdyti, nei atsukti atgal. Pamenate analoginius juostinius magnetofonus? Norėdami susirasti dainą, sukiodavome pirmyn atgal. Ir vis nepataikydavom. Kino, vaizdo ar garso magnetofono juosta, vinilo plokštelė nuo mechaninio poveikio dilo, braižėsi, traškėjo. Šiuos ikiskaitmeninius nepatogumus dabar prisimename su nostalgija – vaizdai ir garsai nebuvo sterilūs, juose tarsi pasilikdavo laiko (peržiūrų, perklausų) atspaudas. Prireikus daugiau teksto egzempliorių, į rašomąją mašinėlę sukdavom kalke sluoksniuotą popierių (šeštas egzempliorius būdavo visiškai neįskaitomas). Suklydę skusdavom, tepdavom. Dabar copy paste – du piršto judesiai, nauji duomenys – click‘as, manipuliacijos vaizdu ar garsu – rodyklės paspaudimas. Tampame citatų, kopijų visuomene.

Kuo skaniau, tuo daugiau norisi

Kopijavimo, duomenų rengimo ir siuntimo paprastumas keičia mūsų elgesį. Tiesa, niurgzlių buvo visuomet. Naujos komunikacijos technologijos ar laikmenos nuolat susilaukdavo pasipriešinimo. Kažkada glumino dialogą naikinantis raštas, optinio telegrafo stotys degintos kaip sumanytos velnio, fotografija kaltinta besikėsinanti į Dievo darbą kurti žmogaus atvaizdą. Po karietos atrodė, kad lekiant traukiniu nebus įmanoma gėrėtis peizažais. XVIII a. panelėms nebuvo rekomenduojama skaityti romanų, o praėjusiame amžiuje knygų skaitymas laikytas nepalyginti naudingesniu užsiėmimu nei sėdėjimas prie TV.

Taigi technologijos tobulėja, jų valdymas paprastėja. Patogiau, smagiau, greičiau. Informacija kaip maistas – kuo skaniau, tuo daugiau prisivalgai. Kuo mažiau pastangų, tuo daugiau nesudegintų kalorijų. Kuo daugiau virtualaus bendravimo, tuo mažiau tikro.

Skaitmuo sugriovė įprastą komunikacinę tvarką

Sakoma, skaitmuo – tai tikroji demokratija. Naujosios socialinės (pilietinės) medijos laikomos alternatyva tradicinei žiniasklaidai, turėjusiai turinio rengimo ir sklaidos monopolį. Tradicinė žiniasklaida internautų suvokiama ne kaip informuojanti, bet kaip slepianti, cenzūruojanti. Iki skaitmens buvome įpratę kasdien gauti kompleksinius pusryčius, pietus ir vakarienę (rytą laikraštis, dieną – radijas, vakare – televizija). Skaitmuo sugriovė įprastą komunikacinę tvarką. Pasyvūs informacijos vartotojai tapo komunikacijos aktyvistais. Bet ne visi, ir tai sukelia nesusikalbėjimą. Anksčiau daugelis skaitė, klausė ir žiūrėjo tą patį, vadinasi, susitikę turėjo apie ką pasikalbėti. Tai lėmė sprendimus (aprangą, elgesį, balsavimą rinkimuose). Skaitmeninėje eroje masinės medijos (vienas turinys visiems) virto medijų mase (daug turinių kiekvienam). Tinklo žurnalistikos modelis paskatino informacijos savanorius, rengiančius turinį vadinamiesiems atviro publikavimo tinklalapiams.

Visi savo olose ir burbuluose

Dalyvavimo (bendradarbiavimo) medijos siekia įrodyti, kad visuomenės informavimas yra visų piliečių reikalas, o skaitmeninė erdvė – ideali dalyvaujamosios demokratijos terpė. Tačiau idėjų, nuomonių susidūrimas čia virsta bendraminčių pasikalbėjimais. Tai kodėl masinė ir skaitmeninė erdvės skirtingai atspindi tikrovę: anksčiau visi gaudavo panašų įvykio atspindį, dabar kiekvienas dėliojasi individualų – Facebooko, YouTube ar Twiterio variantą. Regis, kas čia blogo susikurti individualų pasaulio vaizdą? Bet kai tų atspindžių tiek daug, vaizdas gerokai deformuotas. To padarinius regime skaitmeninės atskirties pavidalu, kai vienminčių grupelės lindi savo burbuluose, olose, aido kambariuose, informaciniuose šuliniuose. Drauge televizorių žiūrėjusi šeima dabar kas sau. Vaikai, tėvai, seneliai ne tik ne vienuose namuose, bet ir skirtingose erose. Vieni – praėjusio šimtmečio analoginėje (radijas, televizorius, laikraštis), kiti – skaitmeninėje (YouTube, Facebook). Vieni – valdomi srauto, kiti – valdantys srautą. Skiepininkai – vienoje oloje, antivakseriai – kitoje. Apie ką kalbėtis, kai vienas išlindęs iš olos, kitas – iš šulinio? Tokia ir demokratija, kai vieni negirdi kitų, o jeigu girdi, tai tik savo balso aidą, mato tik savo atspindį.

Duomenų robinzonų radiniai

Tvirtinama, kad skaitmuo – tai neribotos galimybės. Pasyvus informacijos vartotojas (amerikiečiai tingų TV žiūrovą vadino sofos bulve) virsta interaktyviu informacijos turinio valdytoju. Vertikalioje (iš vieno taško į daug taškų) masinės komunikacijos schemoje jis tebuvo taškelis kažkur sistemos pakraštyje. Horizontaliais ryšiais išmazgytame skaitmeniniame voratinklyje kiekvienas tampa pagrindiniu veikėju, lemiančiu, kokį turinį pasirinkti, prie ko ir su kuo jungtis. Naujųjų medijų vartotojas primena akių nuo ekrano nenuleidžiantį duomenų bastūną, naršantį tarp to, kas gilu ir paviršutiniška, vieša ir privatu, masiška ir individualu. Ch. Baudelaire‘as XIX a. rašė apie minios bastūną, vienišių, kuris geriausiai jaučiasi slankiodamas didmiesčio gatvėmis. Skaitmeninis žmogus (homo numericus) labai nekantrus atlikdamas įvairius veiksmus, vienu metu vartoja ir pats kuria, spontaniškai priima sprendimus, vienu piršto judesiu sugriauna įprastą laiko ir erdvės jutimą. Duomenų vartojimas tampa buitiniu įpročiu – kaip iš čiaupo prisileisti stiklinę vandens. Internauto nekantrumas lyginamas su raudonosios žuvelės, negalinčios sukaupti dėmesio į vieną objektą daugiau nei 8 sekundes. Ekrano akvariumų žuvelės naršo tarp tvitų ir Youtube, snaps ir mail, lives ir pushes. Jie gali susikoncentruoti vos sekunde ilgiau nei nekantrioji žuvelė, po to jiems būtinas kitas stimulas.

Laisvė tampa priklausomybe

Laisvė tampa priklausomybe, nes negali sustoti šlamšdamas viską, kas pakliūva. Kaip atsilaikyti, kai kiaurą parą – informacinis švediškas stalas. Viskas įskaičiuota, visko norisi paragauti. Internauto paveikslas – apsunkęs, įsitempęs, lengvai apsvaigęs, nepajėgiantis sustoti, bet ir negalintis visko aprėpti. Lyg voverė sukasi informacijos rate, atrodo, juda, kažkur keliauja, bet vakarop negali pasakyti, iš kur ir kur atsidūrė. Nauja informacija akimirksniu nukauna ankstesnę, vos patenkintas poreikis sukelia kitą. Nėra nieko negalimo ar nepasiekiamo, ką nors atidėti tampa nepakeliama. Nuolat esama komunikacinio šoko būsenos, ryšys su turiniu – tarsi gyvybę palaikantis kvėpavimas. Ne savo, o Google plaučiais. Anksčiau sakydavo: mąstau, vadinasi, gyvenu, dabar – prisijungęs, vadinasi, gyvenu. Jau sunku bendrauti be patiktukų, rankyčių, šypsenėlių. Virtualiame pasaulyje labai paprasta vienu spustelėjimu lemti likimus: pridėti ar išmesti draugus, be jokio gailesčio pašalinti televizinio realybės šou dalyvius. Palyginti su interneto pasauliu, įprastas gyvenimas atrodo lėtas ir nenatūralus, todėl kuo greičiau norisi atgal, į tinklą, komunikacinį disneilendą. Viliojamas nuorodų, nuolat jautiesi, lyg būtum uždarytas išlikimo kambaryje. Spustelėjęs nuorodą, patenki į kitą nuorodom aplipintą kambarį. Nuorodų labirintas niekada nesibaigia. Internautas primena jūros pakrante vaikštinėjantį šiuolaikinį Robinzoną Kruzą, rankiojantį bangų į krantą išmestą laivo žurnalą, supuvusį vaisių, surūdijusį gelžgalį. Arba Faustą, už skaitmeninės erdvės malonumus aukojantį savo tapatybę. Tariama absoliuti skaitmeninė laisvė tampa priklausomybe, įkalinimu. Virtualusis bastūnas geriausiai jaučiasi klajodamas duomenų laukais, nešiodamasis su savimi savotiškus sraigės kiautus (ausinukus, mobiliuosius telefonus), kurie padeda pasislėpti nuo aplinkinio pasaulio.

Interneto katile stinga filtrų

Suabejojome, ar skaitmuo tikrai absoliuti laisvė, ar vis dėlto priklausomybė. Kita didelė bėda – apsinuodijimo galimybė. Plėtodami maisto analogiją turime pripažinti, kad skaitmeninis turinys yra pavojingas todėl, kad negali žinoti, ar informacinis produktas patikrintas, ar turi kokybės sertifikatą. Žiniasklaidos redakcijos turi kokybės tikrinimo sistemą (profesionalūs žurnalistai, naujienų atrankos ir šaltinių tikrinimo taisyklės, etikos kodeksai). Internete siaučiant beveik nevaržomai komunikacinei laisvei, kiekvienas gali skleisti bet ką. Nesvarbu išsilavinimas, nebūtinos licencijos, leidimai, pažymėjimai, kad ką nors apie tai išmanai. Mėginimai visa tai sutvarkyti sulaukia pasipriešinimo, mat apribojimai sunaikins internetą, nes internetas – tai laisvė! Parazitavimu ir viešosios erdvės tarša kaltinami gigantai (Google, Facebook) tampa konteineriais, į kuriuos kas netingi krauna šiukšles. Interneto katile stinga filtrų informacijai perkošti, todėl to net nejusdamas gali būti apnuodytas. Vieni valgytojai viską šlamščia net nesusimąstydami, kiti – knebinėja, uostinėja.

Pabūkim be ryšio

Kiekviena komunikacijos technologija keičia mūsų gyvenimą. Atsiradus raštui, knygai, žmonės ėmė mažiau bendrauti. Nusipirkę televizorių, nustojo eiti į svečius, o ir svečiuose žiūrėjo TV. Dabar komunikuoti užtenka vieno piršto, bendrauti – ekrano. Vos nutūpus lėktuvui, privalai pranešti, kad nusileidai. Per spektaklio pertrauką telefono griebiamasi tarsi kvėpavimo aparato deguonies atsargoms papildyti. Anksčiau taip nebuvo. Norėdamas pabendrauti, turėjai išeiti iš namų, laiškai eidavo ilgai, toli išvykęs vakarais nežiūrėdavai „Panoramos“. Skaitmuo atėmė laiką sau, privatumą, panaikino komunikacines pauzes. Elektroninį paštą ir messengerį tikriname, tarsi lauktume kažko svarbaus, bet gauname krūvą šlamšto ir didžiąją laiko dalį užsiimame komunikacine ekologija (mėtome visa tai į šiukšliadėžę). Ar čia mūsų kvalifikacijos darbas? Kuo greičiau prisijungti norime labiau nei aplankyti mamą, telefoną glostome dažniau nei katiną. Pastebėjote, jau vaidenasi, kad telefonas skamba, kai niekas neskambina, vibruoja kišenėje, net jeigu paliktas namuose.
Reikėtų bent truputį sustoti, nors trumpam atsijungti, surasti laiko sau. Slėpkimės bažnyčiose, muziejuose, teatruose, prekybos centruose. Pažvejokime, pagrybaukime nepasiėmę telefono. Juk nieko neatsitiks. Tikrai. Į elektroninius laiškus atsakinėkime pavakare, kai jau visi gauti. Vaduokimės nuo ekranų skaitydami knygą ar popierinį savaitraštį. Kai susirenka šeima, būkime nepasiekiami, būkim be ryšio. Kaip sakė Umberto Eco, kažin ar kada nors išgyvensi, kad išsiuntei per mažai elektroninių laiškų. Gailėsiesi, kad per mažai buvai su draugais, šeima.