Septyni iš dešimties Lietuvos paauglių yra susidūrę su smurtu – daugiausia psichologiniu

71 proc. 12–16 metų amžiaus Lietuvos paauglių per savo gyvenimą patyrė bent vienos rūšies smurtą. Beveik pusė apklaustųjų nurodė, kad patyrė psichologinę prievartą, kas trečias paauglys patyrė fizinę prievartą, kas penktas – nepriežiūrą – atskleidė didelės apimties tęstinis streso ir atsparumo paauglystėje tyrimas, kurį prieš trejus metus pradėjo vykdyti Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro mokslininkės dr. Paulina Želvienė ir dokt. Ieva Daniūnaitė.

Rezultatai ne tik parodė didelį prievartos paplitimą tarp Lietuvos paauglių, bet ir patvirtino ankstesnių tyrimų duomenis, kad smurtas yra viena iš labiausiai traumuojančių patirčių per visą gyvenimą. Jis daro didelę įtaką vaiko psichosocialiniam vystymuisi, psichikos sveikatai, o padarinių sunkumas priklauso nuo patirtos prievartos stiprumo ir kiekio.

Dažniausiai patiriama psichologinė prievarta

Psichotraumotologijos centro mokslininkės, vykdančios trauminių patirčių ir potrauminio streso tyrimus, pastebėjo, kad vaikų ir paauglių tyrimų šioje srityje tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra labai nedaug. Dažniau nagrinėjamos jau suaugusių žmonių trauminės patirtys, o apie vaikų psichologinę savijautą ir jų patiriamas traumas duomenų labai trūksta.

„Tyrinėti paauglių psichologinę sveikatą ir trauminę patirtį labai svarbu, nes iš ankstesnių tyrimų aišku, kad suaugusių žmonių psichosocialinės problemos yra susijusios su jų ankstyvąja traumine patirtimi. Kuo anksčiau pastebimi vaikų patiriami sunkumai, tuo tikslingiau galima imtis prevencinių priemonių“, – sako dokt. I. Daniūnaitė.

Viename pirmųjų paauglių streso ir jo poveikio tyrimų Lietuvoje dalyvavo beveik 1300 paauglių. Psichologių tikslas visų pirma buvo suprasti, kokia yra šalies paauglių psichologinė savijauta, su kokiomis nepalankiomis patirtimis jie susiduria ir kaip šios patirtys gali paveikti jų sveikatą, psichologinį atsparumą ir potrauminio streso reakcijas.

„Gauti duomenys kelia susirūpinimą, bet kartu atveria platesnį vaizdą apie tai, kaip paaugliai jaučiasi ir kokių patirčių turi. 71 proc. tyrimo dalyvių nurodė, kad yra patyrę kokios nors rūšies smurtą ar turėję kitą trauminę patirtį. Daugiausia – beveik pusė respondentų nurodė patyrę psichologinę prievartą, beveik 30 proc. yra patyrę fizinę prievartą ir tiek pat yra susidūrę su netinkamu seksualiniu elgesiu internete (1 pav.)“, – tyrimo duomenis pristato doktorantė.

Pasak mokslininkių, šis tyrimas išskirtinis ir tuo, kad tai vienas pirmųjų tyrimų pasaulyje, paremtų naujausia Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtinta Tarptautinės ligų klasifikacijos (11 leidimo) versija, kuri apima atnaujintą potrauminio streso sutrikimo (PTSS) ir naują kompleksinio potrauminio streso sutrikimo (KPTSS) diagnozę. Tyrimo metu surinkti duomenys leido patvirtinti, kad naujos diagnostinės kategorijos yra tinkamos ir reikalingos paauglių, išgyvenusių trauminius įvykius, psichologinei būsenai apibūdinti. Atliktas tyrimas padėjo kurti naujus potrauminio streso matavimo instrumentus ir leis tikslingiau planuoti bei diegti pagalbos būdus, tinkamus vaikams ir paaugliams.

Nepriežiūra susijusi su tėvų nuostatomis

Nemaža dalis mūsų šalies paauglių (22,7 proc.) pažymėjo patiriantys nepriežiūrą – tai reiškia, kad jų pagrindiniai baziniai poreikiai (drabužių, maisto, rūpinimosi) yra nepatenkinti gana ilgą laikotarpį. Pavyzdžiui, maždaug vienas iš dešimties paauglių dažnai namuose jautėsi bevertis (13,2 proc.) arba nemylimas (9,7 proc.).

Paprastai nepriežiūra yra neatsiejama psichologinio ar kitokio smurto prieš vaikus dalis. Dažnai ji būna tapatinama su skurdu, tačiau, pasak dokt. I. Daniūnaitės, tokios sąsajos nėra teisingos. Psichologė pabrėžia, kad nepriežiūros problema labiausiai susijusi su tėvų socialinių įgūdžių stoka, jų nuostatomis ir supratimu apie vaikų priežiūrą ir santykius su vaikais.

„Paprastai, jei tėvai skiria vaikams mažiau laiko, kažko dėl jų nepadaro, bet dėl to yra susirūpinę ir stengiasi tą trūkumą kompensuoti bei kitaip elgtis, tai nelaikoma nepriežiūra. Nepriežiūra laikomas toks tęstinis suaugusiojo, atsakingo už vaiką, elgesys, kai jis nepasirūpina vaiko baziniais poreikiais: vaikas dažnai būna alkanas, neturi ką apsirengti pagal sezoną, nenuvedamas pas gydytojus, kai serga ar turi sutrikimą“, – paaiškina dokt. I. Daniūnaitė.

Nesirūpinimas vaiko pagrindiniais poreikiais gali turėti poveikį vaiko saugumo, savivertės jausmui, jam gali būti sunku pasitikėti kitais žmonėmis ir pačiu savimi, kreiptis pagalbos į kitus.

Doc. P. Želvienė pabrėžia, kad, kalbant apie vaikus ir paauglius, tarpasmeninės traumos, tokios kaip fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas, juos paveikia labiausiai ir sudaro didžiausią riziką patirti įvairių psichologinių sunkumų tiek paauglystėje, tiek suaugus.

Didžiausi sunkumai – patyrus daug ir įvairaus smurto

Mokslininkės paauglių patirtį tyrė pasitelkusios novatorišką metodą – latentinių klasių analizę ir tiriamuosius, kurie nurodė patyrę bent vienos rūšies smurtą, suskirstė į keturias grupes pagal patiriamos prievartos kiekį ir stiprumą. Pirmoji ir didžiausia grupė (69,3 proc.) buvo tokių, kurie patyrė įvairių rūšių, bet nedidelį kiekį smurto. Antroji grupė (16,9 proc.) – patyrę daug netinkamo seksualinio elgesio iš bendraamžių ir internete. Trečioji – patyrę seksualinę suaugusiųjų prievartą (6,7 proc.). Ketvirtoji grupė tyrimo dalyvių (7,1 proc.) buvo patyrę daug įvairių rūšių smurto.

Tyrėjos nustatė, kad paauglių, kurie patyrė daug rūšių ir stipraus smurto, psichologiniai sunkumai buvo didžiausi – jiems kilo daugiausia elgesio, emocinių, dėmesio sukaupimo, socialinių ryšių kūrimo sunkumų. Taip pat, palyginti su mažiau smurto patyrusia grupe, didesnių psichologinių sunkumų turėjo ir tie paaugliai, kurie buvo susidūrę su bendraamžių ar suaugusiųjų seksualiniu smurtu. Tačiau net ir rečiau patiriamas smurtas reikšmingai siejosi su psichosocialiniais sunkumais.

„Tai, ką ir kokiu mastu patiriame vaikystėje, didina priklausomybių, polinkio į depresiją, nerimo sutrikimų, akademinių sunkumų, didesnio agresyvumo, nusikalstamumo, destruktyvaus ir savižudiško elgesio, žemesnės gyvenimo kokybės ir socialinio funkcionavimo riziką“, – galimus padarinius vardija doc. P. Želvienė.

Kad smurtas prieš vaikus yra susijęs su įvairiais sveikatos sutrikdymais, patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacijos surinkti duomenys. Jie rodo, kad vaikystėje patirtas smurtas du kartus padidina riziką susirgti depresija paauglystės ar ankstyvosios suaugystės laikotarpiu. Be to, patirtas smurtas padidina tikimybę išsivystyti nerimo ir valgymo sutrikimams, du kartus sustiprina bandymų nusižudyti riziką, gali sukelti potrauminio streso sutrikimą, didina piktnaudžiavimo alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis riziką, gali lemti su mokymusi susijusius sunkumus, padidina riziką smurtauti ar tapti smurto auka ateityje.

Visuomenės lygmeniu smurtas prieš vaikus taip pat turi ilgalaikių ir brangiai valstybei kainuojančių padarinių, tokių kaip padidėjusios sveikatos priežiūros išlaidos, žmonių socialinės gerovės, produktyvumo, darbingumo sumažėjimas. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų mokslininkai apskaičiavo, kad su smurto padariniais siejamos išlaidos siekia 428 milijardus dolerių kasmet.

Traumos skirtingos, bet sutrikimų rizika panaši

Šis tyrimas ne tik atskleidė mūsų šalies paauglių trauminių patirčių mastą, bet ir leido rezultatus palyginti su situacija tokiose šalyse kaip Norvegija ir Japonija, kuriose paaugliai atsakė į panašius klausimus apie traumines patirtis.

„Lietuvoje paaugliai nurodė turintys daugiau trauminių patirčių ir jos buvo daugiau tarpasmeninės, tuo tarpu Norvegijos jaunimas daugiau kenčia nuo terorizmo išpuolių paliktų traumų, tarp Japonijos paauglių dažniau pasitaiko dėl gamtinių katastrofų patiriamų psichologinių sunkumų. Bet lyginant lietuvių ir japonų psichikos sveikatos rezultatus buvo aptikta ir panašumų, pavyzdžiui, rizika patirti potrauminio streso sutrikimą tarp abiejų šalių paauglių buvo labai panaši“, – išvadas apibendrina doc. P. Želvienė.

Pasak jos, nuo rudens planuojama tęsti Lietuvos jaunuolių tyrimą. Jo metu bus tiriami prieš trejus metus pirmojo etapo tyrime dalyvavusių paauglių, dabar jau įžengusių į jauno suaugusiojo amžiaus tarpsnį, savijauta. Mokslininkės analizuos, kokia yra paauglių, kurie anksčiau nurodė turėję daugiau smurtinių patirčių, psichologinė savijauta po kelerių metų, kokias rizikas ir padarinius jie patiria.

Pandemija neigiamai paveikė ne visus

Mokslininkės turėjo progą įvertinti ir COVID-19 pandemijos bei su ja susijusių ribojimų poveikį Lietuvos paauglių psichosocialiniam funkcionavimui. Nuotoliniu būdu per karantiną apklausus 331 paauglį, paaiškėjo, kad daugumai pandemijos metu kilo didesnių psichologinių sunkumų. Paaugliai smarkiai nerimavo dėl mokymosi apribojimų ir santykių su bendraamžiais, minėjo neigiamą COVID-19 pandemijos poveikį psichikos sveikatai, mokymuisi, draugystei ir šeimos santykiams. Svarbu suprasti, kaip su pandemija susiję veiksniai gali paveikti jaunus žmones, kadangi jau ankstesniais tyrimais buvo nustatyta, jog anksčiau patirti psichologiniai sunkumai, prievartos istorija, gyvenimas mažas pajamas gaunančioje ar žemą išsilavinimą turinčioje šeimoje, priklausymas etninei mažumai, netinkami santykiai šeimoje ir mokykloje gali padidinti psichologinių sunkumų pandemijos metu riziką.

„Nors atliekant tyrimą buvo nustatytas reikšmingas neigiamas COVID-19 pandemijos poveikis daugumos (70 proc.) tyrime dalyvavusių paauglių emocinei savijautai, lėmęs nerimo padidėjimą, dėmesio sukaupimo problemas, elgesio bei socialinio bendravimo sunkumus, tačiau buvo ir tokia grupė paauglių (9,7 proc.), kurių bendravimo su bendraamžiais problemos sumažėjo ir jie kaip tik pandemijos metu turėjo daugiau prosocialaus bendravimo. Tai rodo, kad daliai paauglių pandemija padėjo atsitraukti nuo jiems stresą keliančių situacijų“, – pasakoja dokt. I. Daniūnaitė.

Nepakantumas smurtui turi tapti visuotine norma

Kaip apsaugoti jaunus žmones nuo trauminių, smurtinių patirčių, kad jie galėtų gyventi visavertiškesnį ir sveikesnį psichosocialinį gyvenimą ateityje? Tai turėtų rūpėti artimiausiai juos supančiai aplinkai, bet kartu ir tapti prioritetiniu klausimu valstybei.

„Visų pirma, svarbu užtikrinti probleminės situacijos stebėjimą, duomenų, kaip situacija keičiasi metams bėgant, kokie iššūkiai mūsų laukia, rinkimą. Taip pat svarbus ir šalies teisinės sistemos reguliavimas. Švedija dar 1979 m. priėmė įstatymą, draudžiantį smurtą prieš vaikus. Ten, kaip ir Lietuvoje, vyko daug diskusijų, tačiau priėmus įstatymą labai smarkiai sumažėjo sukrėsto kūdikio sindromo (papurtymo) atvejų. Sistemingai atlikti tyrimai atskleidė, kad keitėsi ir tėvų požiūris į vaikų auklėjimą. 95 proc. jaunų tėvų Švedijoje teigia, kad bet koks smurtas prieš vaikus yra nepriimtinas. Šie pokyčiai šalyje vyko 40–50 metų. Mes tokį įstatymą priėmėme tik 2017-aisiais“, – primena doc. P. Želvienė.

Dokt. I. Daniūnaitė priduria, kad svarbus yra ir įvairaus lygio švietimas, ir kuo didesnis pagalbos prieinamumas. Svarbu, kad žmonės būtų aktyvūs saugodami savo vaikus, nes vaikai su žalingu elgesiu gali susidurti tiek namuose, tiek bet kurioje kitoje aplinkoje. Jei tėvai ir vaikai bus labiau apsišvietę, vaikai rečiau paklius į tokias situacijas ir geriau žinos, kaip jose elgtis.

„Kai visuomenės nuomonė yra tokia, kad negalima skriausti kito, mažesnio, silpnesnio, kad reikia kalbėtis pagarbiai, ieškoti kitų auklėjimo būdų, tai vis daugiau žmonių suklūsta ir atkreipia dėmesį į tai, kaip jie elgiasi su savo vaikais. Svarbi ir nuostata, kad jaustis blogai ir kreiptis pagalbos į psichologus yra visiškai normalu“, – įsitikinusi psichologė dokt. I. Daniūnaitė.