Refleksija darbe: kodėl svarbu reflektuoti profesinę patirtį?

Darbo aplinkoje žmonės yra daug dažniau skatinami veikti produktyviai ir greitai, parodyti gerus rezultatus, nei skirti laiko sustoti ir apmąstyti darbo rezultatus bei įgytą patirtį. Tačiau Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorius Remigijus Bubnys įsitikinęs, kad refleksija yra tai, ką gyvenime ir darbe turėtume daryti nuosekliai ir dažnai.

„Joks žmogus atlikdamas savo funkcijas organizacijoje negali išlikti netobulėdamas. O tobulėjimo procesas yra neįmanomas be reflektavimo, kuris leidžia įsivertinti, kiek turime patirties, ją apibendrinti, suprasti, kaip konkreti kompetencija buvo įgyta. Refleksija ne tik padeda pasiekti asmeninius ir organizacijos tikslus, bet ir sumažina konkurencijos bei padidina empatijos jausmą kolektyve. Reflektavimas kaip vienas iš terapijos būdų turi teigiamą poveikį ir darbuotojo psichikos sveikatai“, – naudas vardija profesorius.

Apmąstymai skirti tik filosofams?

Refleksija yra sąmoningas gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti asmeninės ar bendruomeninės patirties analize. Paprasčiau tariant, ji suprantama kaip praeityje sukauptos patirties apibendrinimas, analizavimas ir pasidalijimas su kitais. Apmąstydami asmeninę arba grupinę patirtį mes veikiame ir judame į priekį prasmingesniu ir labiau apgalvotu būdu.

Refleksijos reikšmę jau antikos laikais suprato ir nagrinėjo Sokratas, Aristotelis. Tuomet tai buvo vien tik filosofų naudojamas metodas. XVI a. su Ignacu Lojola refleksija atėjo į ugdymo įstaigas. Šiuo metu refleksija yra ne tik filosofijos ar ugdymo kontekste vartojamas terminas, bet ir saviugdos metodas, taikomas psichologijoje ir daugelio sričių profesinėje aplinkoje.

„Refleksijos tema iki šiol nepraranda savo aktualumo ir svarbos dėl dviejų priežasčių. Pirma, refleksija yra metodas, padedantis prisitaikyti prie greitai kintančios mus supančios aplinkos. Antra, reflektavimas padeda mums įgyti tokias kompetencijas, kurios leidžia atrasti efektyvesnius būdus, kaip sėkmingai atlikti savo funkcijas institucijoje palaikant nuolatinį santykį su žmonėmis, kaip efektyviau spręsti problemas“, – sako ugdymo ekspertas.

Refleksija yra svarbi žmogaus patirties dalis, išskirianti mus iš kitų gyvų būtybių. Ji yra viena esmingiausių žmogaus augimo ir tobulėjimo sąlygų, ypač padedanti vystyti aukštesnei psichikai priskiriamas funkcijas, arba kitaip – „minkštąsias“ kompetencijas, tokias kaip kritinis mąstymas, problemų sprendimas, sprendimų priėmimas, darbas komandoje, tikslų kėlimas, laiko planavimas. Be jų mažai tikėtina, kad žmogui seksis profesiniame ir asmeniniame gyvenime.

Reflektuojant svarbios ir emocijos

Pasak prof. R. Bubnio, net jei refleksija kaip atskiras metodas nedažnai sąmoningai praktikuojama organizacijose, ji vis tiek yra viena esminių daugelio jų veiklos metodų, technikų ir strategijų sudedamųjų dalių.

Mokymosi per patirtį cikle išskiriami trys pagrindiniai refleksijos etapai. Visų pirma atsiranda vidinio diskomforto jausmas. Tai vadinamasis nemalonių jausmų ir minčių etapas, kai dėl išgyvenamos patirties atsiranda poreikis spręsti tuos išgyvenimus sukėlusią problemą. Jis kyla iš supratimo, kad tam tikroje situacijoje pritaikytų žinių nepakanka.

Tolesnis etapas – kritinė ir konstruktyvi problemos ar konkrečios situacijos ir savo jausmų analizė, apimanti turimas ir naujas žinias, reikalingas problemai spręsti.

Ir galiausiai kuriamas naujas požiūris į situaciją, numatant galimus veikimo būdus konkrečiose ateities situacijose. Šiame etape vyksta emociniai ir kognityviniai pasikeitimai, kurie veda prie elgesio pokyčių (1 pav.). Apibendrinant daugelio mokslininkų pateiktus modelius, refleksiją galima pavaizduoti kaip nuoseklų ciklą. Tam tikrose situacijose vieni etapai praleidžiami, kiti užtrunka ilgiau, bet svarbiausia atsakyti į klausimą, ko mes pasiekėme, išmokome ir pan.

Mokslininkas pabrėžia, kad efektyviam refleksijos procesui organizacijoje visų pirma reikia, kad darbuotojai turėtų sukaupę profesinės patirties, skirtų laiko apmąstymui, kurį kas nors moderuotų, ir kad būtų sukurta pasitikėjimo aplinka, tinkama emociniam darbuotojų atsivėrimui.

„Nors dalis mokslininkų teigia, kad refleksija turėtų būti vien tik pažintinis procesas, kai atsiribojama nuo išgyventų jausmų ir reflektuojama remiantis faktais, mano nuomone, emocijos yra labai svarbios ir nuo jų atsiriboti praktiškai net nėra įmanoma, nes viskas, ką mes darome bendraudami su kitais žmonėmis, kelia emocijas. Tačiau vedant žmones tobulėjimo keliu moderatoriui svarbu ne tik pažinti žmones ir mokėti juos paskatinti emociškai atsiverti, bet ir gebėti tas emocijas suvaldyti“, – įsitikinęs pašnekovas.

Darbo apmąstymas gerina produktyvumą

Mokslininko teigimu, reflektuoti galima keliais būdais. Psichologai refleksiją įvardija kaip savižinos, savimonės procesą, savo veiksmų permąstymą – tai, kas yra būdinga savirefleksijai, t. y. asmeninės patirties apie save patį analizei. Tačiau kalbant apie organizaciją, kur neišvengiamas komandinis darbas, bendradarbiavimas, į refleksijos procesą būtina įtraukti ir patirties pasidalijimą su kitais komandos nariais. Užsienio mokslininkų tyrimas parodė, kad naudojant abu šiuos metodus ketvirtadaliu didėja darbuotojų produktyvumas.

Harvardo verslo mokyklos ir Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkai atliko tyrimą su vienos verslo įmonės, įsikūrusios Indijoje, darbuotojais, kurie buvo padalyti į tris grupes: kontrolinę, refleksijos ir patirties dalijimosi. Tyrimas parodė, kad ta tiriamųjų grupė, kuri dienos pabaigoje skyrė 15 minučių tam, kad apmąstytų tą dieną atliktus darbus, ir kita grupė, kuri skyrė 15 min. refleksijai ir dar papildomai 5 min., kad pasidalytų patirtimi ir paaiškintų savo pastabas kolegoms, po mėnesio labiau pasitikėjo savo kompetencijomis, buvo labiau motyvuotos ir vėliau dirbo našiau negu kontrolinė grupė, kuri visą dieną tik dirbo ir nereflektavo. Refleksijos grupė paskutinį tyrimo testą atliko 22,8 proc. geriau nei kontrolinė grupė, o dalijimosi grupė – 25 proc. geriau nei kontrolinė grupė.

„Kartu su Ispanijos Žironos universiteto mokslininkais mes taip pat atlikome tyrimą, kad palygintume studentus, kurie nuo pirmo kurso buvo mokomi aktyviai reflektuoti, ir tuos, kurie mokymosi procese netaikė šio metodo. Studentai, kurie nuo pirmo kurso analizavo savo mokymosi patirtį, aukštesniuose kursuose geriau suprato, kas jiems padeda efektyviau mokytis, kaip jiems pavyko pasiekti geresnį produktyvumą, gavo daugiau grįžtamojo ryšio ir didesnį supratimą, kaip ateityje galima patobulinti savo veiklą“, – rezultatais dalijasi tyrėjas.

Kodėl sunku pradėti taikyti refleksiją darbe?

Nuo aktyvaus refleksijos metodo taikymo organizacijose dažnai atbaido tam tikri mitai, susiformavę apie šį metodą. Vienas tokių – kad refleksija yra ne visiems tinkamas būdas veikti: vieni linkę reflektuoti, kiti ne. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad egzistuoja impulsyvios ir reflektyvios asmenybės. Iššūkis yra integruoti visus darbuotojus į patirties apmąstymo procesą, kad visi gautų naudos. Tačiau refleksijos būdų yra be galo daug ir labai skirtingų, todėl jie gali būti pritaikomi kiekvienam žmogui, atsižvelgiant į jo asmenines savybes.

„Vienam refleksijos dienoraščio rašymas yra efektyvi ir prasminga priemonė, bet kitam rašymas gali būti tikrai per daug pastangų reikalaujantis darbas. Jei ekstravertą pasodinsime rašyti dienoraščio, jam tai gali pasirodyti neįveikiama užduotis. Jam geriau būtų pasiūlyti diskusijos, komandinio darbo formatą refleksijos procese. Jei refleksijos metodo nepritaikome prie žmogaus, tai jam gali atrodyti neprasmingas laiko švaistymas“, – tikina profesorius.

Mitas, kad refleksijai nėra laiko

Kalbant apie refleksiją darbe, dar vienas gajus mitas yra tas, kad patirties apmąstymams nėra laiko. Tačiau, pasak profesoriaus, jei vadovui, moderatoriui refleksija yra svarbus darbo metodas, tai jis tikrai numatys ir suplanuos tam laiko. O jeigu vis dėlto gilesnei ir ilgesnei refleksijai nerandama laiko, šio metodo elementus galima panaudoti ir per bendrus pietus, susirinkimą ar projektų rezultatų aptarimą. To net nebūtina daryti fizinėje erdvėje.

„Pavyzdžiui, Austrijoje refleksija vyksta ant popieriaus lapo. Žmonės praeidami ant jo užrašo savo mintis, problemas, kiti jas perskaitę ten pat spontaniškai reflektuoja, o paskui visi susirenka ir trumpai apibendrina. Toks minčių bankas, neformaliai sukviečiantis žmones pasidalyti mintimis, irgi gali būti sėkmingai valdoma refleksijos priemonė, neatimanti daug laiko. Jei tai daroma tikslingai, ir trumpa refleksija bus naudinga“, – sako ekspertas.

Vis dėlto dabartinis mokslininko atliekamas tyrimas rodo, kad kai refleksija vyksta tikslingai ir nuosekliai, ji tikrai būna rezultatyvesnė nei spontaniškas reflektavimas.

Sunku analizuoti nesėkmes, atsiverti

Pasak pašnekovo, norint, kad refleksija duotų efektyvių rezultatų, žmogus turi atsiverti, išdrįsti kalbėti apie tobulintinas savo savybes arba neigiamas patirtis, sunkumus ar nesėkmes, o tai yra labai sunku. „Be to, jis turi norėti keistis, turėti tam motyvacijos. Noras keistis taip pat yra sunkiai pažadinamas, nes gyvenimas neišlipant iš komforto zonos, nekeliant sau naujų tikslų ir iššūkių visada yra patogesnis“, – sako pašnekovas.

Atlikdamas tyrimą švietimo įstaigoje, kurioje jau yra susiformavusi stipri reflektavimo kultūra, mokslininkas pastebėjo, kad tyrimo dalyviams pradedant reflektavimo veiklas labiausiai trukdė nenoras atsiverti ir labai stipri, jautri reakcija į tai, ką apie juos kalba kiti žmonės. Pokyčių priėmimo, asmeninių ribų įveikos procesas ir yra sunkiausias, kol to išmokstama ir jis tampa įpročiu.

Kaip refleksiją paversti įpročiu?

Norėdami gauti visapusišką naudą, apmąstymą turite paversti įpročiu. Bet tai nėra paprasta.

Visų pirma pradedantiesiems kyla klausimas, ką jie turėtų apmąstyti, kokios patirtys yra vertingos norint tobulėti. Dažnai atrodo, kad geriausias pamokas išmokstame iš klaidų, tai galbūt vertingiau yra reflektuoti netikėtas, nuviliančias ar nesėkmingas patirtis? Bet prof. R. Bubnys pataria nepamiršti pasimokyti ir iš sėkmių.

„Anksčiau ciklinis refleksijos procesas buvo suprantamas kaip mokymosi iš klaidų patirtis. Tačiau pastaraisiais metais pozityvus požiūris įgauna didesnę vertę, vis dažniau kalbama, kad turime reflektuoti ir gerąją patirtį. Negatyvi išgyventa patirtis yra svarbi, bet ji refleksijoje neturėtų būti esminė. Nes tuomet organizacija praras galimybę įvertinti savo sėkmes ir nežinos, kurie veikimo būdai buvo sėkmingi“, – paaiškina profesorius.

Pasak jo, pradžioje refleksija turėtų būti labai struktūruotas procesas su tam tikrais konkrečiais klausimais, kurie išprovokuotų dalijimąsi svarbia patirtimi.

Tokie klausimai kaip „Kas jums labiausiai patiko?“, „Kokia jūsų patirtis?“, „Ką sužinojau apie save patį ir kitus?“ dažnai yra pernelyg bendro pobūdžio, kad būtų naudingi. Todėl profesorius pataria pradėti nuo tikslesnių klausimų: „Kas atsitiko?“, „Kodėl aš elgiausi būtent taip?“, „Kokie esami ar galimi padariniai?“, „Ar galėjau geriau išspręsti problemą, išanalizuoti situaciją?“, „Kas darė įtaką veiksmams ir sprendimams?“, „Kaip ši patirtis pakeitė jau turėtas praktikos žinias ar veiksmus?“, „Ką daryčiau, jei dar kartą tai įvyktų?“ – ir svarbiausia: „Ko pasimokiau iš šio įvykio (patyrimo)?“

Efektyvi refleksija neįvyks spontaniškai

Mokslininkas yra pastebėjęs, kad pradedantieji iš karto sau susiformuoja labai plačias, dideles problemas ar tikslus, kuriuos jie nori pasiekti reflektuodami. „Šiame procese labai svarbi moderatoriaus užduotis yra sukonkretinti sritį, į kurią norima tam tikrą laiką kreipti daugiau dėmesio. Kuo konkrečiau susiformuluojame, apie ką kalbėsime, tuo sėkmingesnis reflektavimo procesas“, – sako mokslininkas.

Anot jo, kai refleksija tampa profesinės veiklos dalimi, darbuotojai patys jaučia, kada nori pasidalyti patirtimi, ir suplanuoja laiką patys. Tačiau atsitinka ir taip, kad dalis darbuotojų sunkiai susitaiko su reflektavimo procesu ir susiranda kitą organizaciją, kur refleksija nėra pagrindinis kompetencijų tobulinimo būdas.

„Nors visas mūsų gyvenimas negali būti vien refleksija, bet jei ją traktuotume kaip tam tikrą mąstymo išraišką, tai nebūna tokių situacijų, kai mes nemąstome, tik galime tai daryti impulsyviai, intuityviai arba sąmoningai ir struktūruotai. Tai nereiškia, kad turime visiškai atsisakyti spontaniškumo, nes jis irgi gali atnešti daug pozityvių potyrių ir prisidėti prie žmogaus augimo“, – mano mokslininkas.