Pradėjus gydymą hormoniniais vaistais, gerėja translyčių asmenų psichologinė būklė

2022 m. rugpjūtį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras patvirtino Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą. Šis teisės aktas ne tik leidžia vieningai teikti sveikatos paslaugas pilnamečiams asmenims, kuriems įtariamas ir / ar diagnozuotas lyties tapatumo sutrikimas, bet ir suteikia galimybę pradėti gydymą hormoniniais vaistais Lietuvoje.

Psichiatras yra vienas pirmųjų medicinos specialistų, į kurį kreipiasi asmuo, norintis Lietuvoje pradėti gydymą hormoniniais vaistais. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja psichiatrė Donata Lukošiutė – viena iš nedaugelio psichiatrų Lietuvoje, konsultuojančių translyčius asmenis. Gydytoja psichiatrė sako, kad didžiausias jos pastebimas pokytis translyčiams asmenims pradėjus gydymą hormoniniais vaistais – spartus psichologinės būklės gerėjimas.

Kas yra translytiškumas?

Translytiškumas – būklė, kai asmens lytinė tapatybė nesutampa su lytimi, priskirta asmenims gimus. Pasak gydytojos psichiatrės D. Lukošiutės, translytiškumas gali apibrėžti tiek translyčius vyrus (asmenis, kurių biologinė lytis yra moteriška, tačiau jie save identifikuoja kaip vyrus) ir translytes moteris (asmenis, kurių biologinė lytis yra vyriška, tačiau jie save identifikuoja kaip moteris), tiek kitas lytines tapatybes, kurios nesutampa su tradicinių socialinių lyčių sąvokomis.

„Translytiškumas gali apibrėžti ir asmenis, kurie nesitapatina nei su vyriška, nei su moteriška lytimi. Tai gali būti nebinarinė lytis ir dar tam tikros, rečiau pasitaikančios lytinės tapatybės“, – paaiškina gydytoja.

Nebinarinių (angl. non-binary) lytinių tapatybių asmenys netelpa į tradicines, visuomenės nubrėžtas lytinio tapatumo sąvokas ir egzistuoja už binarinio (iš dviejų narių sudaryto) lyties suvokimo ribų. Nebinarinių tapatybių asmenys neidentifikuoja savęs nei kaip vyro, nei kaip moters, tačiau gali identifikuoti save ir kaip vyrą, ir kaip moterį ar kaip esantį ar esančią kažkur lyties spektre. Ši lytinė tapatybė iš esmės apima bet kokį savo lyties suvokimą, kuris yra už griežtai apibrėžtos dvinarės vyriškos ir moteriškos lyties sistemos ribų.

„Vis daugiau kalbama, kad lytis yra tam tikras spektras, dėl to, pavyzdžiui, asmuo gali turėti moters tapatumo aspektų, tačiau visiškai nesitapatinti su moteriška lytimi. Tokie asmenys taip pat kreipiasi pagalbos, nes kartais jų lytinį tapatumą apibrėžia kitos savybės, nei jie turi, ir šie asmenys nori vienokios ar kitokios tranzicijos“, – pasakoja psichiatrė.

Tranzicija – tai procesas, kurio metu atliekami medicininiai, socialiniai, teisiniai asmens lytinės raiškos pakeitimai, siekiant užtikrinti, kad asmens lytinė raiška atitiktų jo pageidaujamą lytinės tapatybės požymių visumą.

Kuo skiriasi transseksualumas nuo translytiškumo?

Transseksualumo ir translytiškumo sąvokos Lietuvoje nėra tinkamai ir aiškiai apibrėžtos. Abi šios sąvokos vis dar nėra įtrauktos į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, Tarptautinių žodžių žodyną ir Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Vis dėlto transseksualumo sąvoka yra įtraukta į Lietuvoje galiojančią Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10-AM).

Anot psichiatrės D. Lukošiutės, transseksualumo sąvoka yra kilusi iš senų klasifikacijų, kai ši būklė vis dar buvo patologizuojama, laikoma psichikos sutrikimu. Dėl to pirmenybė teikiama translytiškumo sąvokai, skatinama vartoti sąvokas „translytis“ arba „translytė“, apibrėžiant asmens lyties tapatybę, o transseksualumo sąvoka laikoma nebevartotina translyčių asmenų atžvilgiu.

Šiuo metu pasaulyje siekiama translytiškumą depatologizuoti. Naujausioje Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-11) transseksualumas ir translytiškumas yra depatologizuoti. Šioje klasifikacijoje atsiranda diagnozių grupė „būklės, susijusios su seksualine sveikata“, prie kurių priskirta „lyties netapatumo“ (angl. Gender incongruence) būklė. Naujoji klasifikacija skatina suvokti lyties tapatumo sutrikimą ne kaip psichikos sutrikimą, kurį reikėtų gydyti, o kaip būklę, dėl kurios asmeniui prireikia specialių sveikatos priežiūros paslaugų, padedančių translyčiam asmeniui jaustis gerai savo kūne.

Kadangi Lietuvoje vis dar galioja senesnė, 1992 m. priimta Tarptautinė ligų klasifikacija (TLK-10-AM), kurioje transseksualumas yra apibrėžiamas kaip psichikos sutrikimas, asmeniui, norinčiam pradėti gydymą hormoniniais vaistais, pirmiausia nustatoma transseksualumo diagnozė.

Ką daryti norint pradėti gydymą hormoniniais vaistais?

2022 m. patvirtinus Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą, buvo suteikta galimybė translyčiams asmenims taikyti medicininę tranziciją Lietuvoje. Pilna medicininė tranzicija, apimanti chirurgines operacijas (lytinių organų, krūtinės ir kt.), Lietuvoje yra nereglamentuota, šiuo metu galimas tik gydymas hormoniniais vaistais.

Pagal priimtą teisės aktą asmuo, norintis pradėti gydymą hormoniniais vaistais Lietuvoje, pirmiausia turi kreiptis į šeimos gydytoją arba į pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiantį gydytoją psichiatrą dėl siuntimo į antrinio ar tretinio lygio specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas, kuriose yra rengiami gydytojų specialistų konsiliumai dėl kompleksinio gydymo ir stebėsenos plano sudarymo.

Gydytojų specialistų konsiliumas yra sudaromas iš ne mažiau kaip keturių gydytojų, iš kurių bent vienas yra gydytojas psichiatras, bent vienas – gydytojas endokrinologas ir bent vienas – gydytojas akušeris ginekologas ir (ar) gydytojas urologas (priklausomai nuo paciento lyties). Vieni pirmųjų, pas kuriuos apsilanko asmuo, norintis pradėti medicininę tranziciją Lietuvoje, yra gydytojai psichiatrai. „Psichiatras – tai specialistas, palydintis translytį asmenį medicininės tranzicijos keliu. Viena pagrindinių gydytojų psichiatrų užduočių – nustatyti, kad lyties tapatumo sutrikimas nėra sukeltas kito psichikos ar elgesio sutrikimo, ir patvirtinti translytiškumo diagnozę“, – sako gydytoja psichiatrė D. Lukošiutė.

Konsultacijose gydytojas psichiatras įsitikina, kad asmuo neturi psichikos sutrikimų, dėl kurių lyties tapatumo sutrikimai reiškiasi kaip vienas iš simptomų (pavyzdžiui, ūmi psichozė). Atmetus galimus psichikos sutrikimus, įvertinama, ar tai nėra trumpalaikė būsena, ir įsitikinama, kad asmuo supranta tranzicijos padarinius. Tuomet įvertinamos gretutinės būklės, tokios kaip depresiniai ar nerimo sutrikimai, kurios nėra kontraindikacijos asmeniui toliau eiti tranzicijos keliu.

Galiausiai gydytojas psichiatras, nustatęs translytiškumo diagnozę, siunčia asmenį gydytojų konsiliumui, kuris sudaro specialų gydymo hormoniniais vaistais planą.

Dažniausiai kreipiasi jauni žmonės

Nuo 2022 m. spalio dėl translytiškumo į gydytoją psichiatrą Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose kreipėsi 26 asmenys, iš jų – 13 translyčių moterų, 11 translyčių vyrų ir 2 nebinarinės lyties asmenys. Pacientų amžius varijuoja nuo 18 iki 43 metų. Didžiausia grupė – 18–20 metų amžiaus, kadangi, pasak gydytojos psichiatrės, dauguma pacientų laukia pilnametystės, kad galėtų kreiptis dėl medicininės tranzicijos.

„Pacientai, jau pradėję gydymą hormoniniais vaistais, išties vizualiai pasikeičia. Bet turbūt svarbiausias ir ryškiausias pokytis, kurį stebiu – tai translyčių asmenų psichologinė būsena. Pradėję gydymą jie pasijaučia daug geriau ir visi depresiniai simptomai, visas nerimas, kurį jie anksčiau išgyveno, sumažėja. Kaip vieną iš teigiamų pavyzdžių galiu paminėti translytę merginą. Gimus jai buvo priskirta vyriška lytis. Apie savo lyties tapatumo sutrikimą mergina suvokė jau pradinėse klasėse. Ryškėjant lytiniam brendimui ir antriniams lyties požymiams, ji išgyveno lyties disforiją (ryškų nepasitenkinimą esamais vyriškos lyties požymiais), patyrė nemažai depresijai būdingų požymių, turėjo net suicidinių minčių. Kūnui vis labiau įgaunant vyriškas proporcijas (platėjant pečiams ir pan.) pradėjo ryškėti valgymo sutrikimai. Kaip mergina pasakoja, augantis svoris išryškindavo jos vyriškumą, kurio ji labai nekentė. Translytė mergina pradėjo hormoninį gydymą savarankiškai, įsigijusi hormoninių vaistų nelegaliu būdu ir savo lėšomis tikrindamasi sveikatos rodiklius, kad nepakenktų sveikatai. Pas mane ji kreipėsi jau pradėjusi hormoninį gydymą, po keleto mėnesių. Didžiausią džiaugsmą kelia tai, kad su hormoninio gydymo pradžia atsiradę vizualūs išvaizdos pokyčiai jai ne tik padėjo pagaliau priimti savo kūną, bet ir reikšmingai atsiliepė bendrai psichologinei būklei. Medicininė tranzicija buvo lemiamas veiksnys, ją pradėjus sumažėjo nuotaikų svyravimai, emocinis labilumas, visiškai išnyko suicidinės mintys ir valgymo sutrikimai. Nuo hormoninio gydymo pradžios mergina priaugo daugiau nei 10 kilogramų kūno svorio ir dėl to jaučiasi puikiai, kūno proporcijų pokyčiai džiugina, nes, kaip sakė pacientė, svoris dabar pabrėžia jos tikrąjį lyties tapatumą. Šiuo metu translytė mergina laukia gydytojų konsiliumo, kad jie sudarytų oficialų gydymo hormoniniais vaistais planą ir ji galėtų gauti gydymą legaliu būdu“, – pasakoja gydytoja.

Kodėl translyčiai Lietuvoje negali dirbti advokatais?

Nepaisant tam tikrų teigiamų pokyčių, translyčiai asmenys Lietuvoje susiduria su daugybe iššūkių. Jiems tenka įveikti kliūtis daugelyje svarbių gyvenimo sričių. Oficialioje kriminalinėje statistikoje translyčių asmenų padėtis nėra atspindėta, prokuratūros metinėse ataskaitose neskiriama dėmesio ne tik translyčiams asmenims, bet ir apskritai veikoms, padarytoms iš neapykantos jiems. Darbo rinkoje translyčiai asmenys dažnai patiria diskriminaciją, ypač dėl išvaizdos ypatybių. Be to, translyčiai asmenys susiduria su rimtais iššūkiais norėdami dirbti tam tikrų profesijų darbą (pavyzdžiui, advokatais, notarais, prokurorais, antstoliais), kadangi vis dar yra galiojančių teisės aktų, kurie apriboja galimybę dirbti asmenims, turintiems transseksualumo diagnozę. Dėl Lietuvoje galiojančios Tarptautinės ligų klasifikacijos, kurioje transseksualumas yra priskiriamas psichikos sutrikimams, translyčiai asmenys ne tik negali pasirinkti specifinių profesijų, bet ir gali susidurti su sunkumais siekdami įgyti teisę laikyti ginklą, be to, translytiškumas gali tapti pagrindu nepriimti asmens atlikti privalomosios karo tarnybos.

Translyčiai asmenys, kuriems yra nustatyta transseksualumo diagnozė, Lietuvoje turi galimybę administraciniu būdu pasikeisti vardą ir pavardę. Tačiau norėdami pasikeisti ir lyties įvardį, rašomą asmens dokumentuose, translyčiai asmenys turi kreiptis į teismą.

„Daugelis translyčių eina teismo keliu, kadangi jiems pasikeisti tik vardą ir pavardę neužtenka, o šis kelias yra kur kas sudėtingesnis. Tuomet reikalaujama ir daugiau išrašų, vien psichiatro išvados nepakanka, yra rašoma motyvacija, su kokiais sunkumais translyčiai susiduria. Be to, šis teismo procesas nemažai ir kainuoja“, – teigia gydytoja psichiatrė D. Lukošiutė.

Sveikatos priežiūros srityje translyčiai asmenys patiria didelių iššūkių gaudami pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Jų atžvilgiu nuolat pasitaiko neetiško, neprofesionalaus medicinos ar aptarnaujančio personalo elgesio atvejų. Dažnai trūksta kompetentingų specialistų, išmanančių translyčių asmenų sveikatos priežiūros specifiką.

Gydytoja psichiatrė D. Lukošiutė atkreipia dėmesį į užsienyje esančius specializuotus sveikatos paslaugų centrus, skirtus translyčiams asmenims: „Lietuvoje įkūrus tokius specializuotus centrus, translyčiai asmenys galėtų gauti įvairiapusišką pagalbą.“

Lietuvos visuomenei vis dar trūksta žinių apie tai, kas yra translytiškumas ir lytinė tapatybė, kaip ji formuojasi ir kokių problemų gali patirti translyčiai asmenys. Tai gali vesti ir prie priešiškumo. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja psichiatrė D. Lukošiutė skatina sklaidyti baimes ir nežinią daugiau kalbant apie translytiškumą ir šviečiant visuomenę.