Poeto smėlio dėžė, arba Užkoduotas Maironis

Kuo seniau rašytojas įtrauktas į mokyklinę programą, kuo daugiau rašinių apie jį suskrebenta, tuo dažnam skaitytojui jis atrodo tolimesnis ir visai nepanašus į gyvą žmogų. Juo labiau – į tą, kuris galėjo smagiai kapstytis smėlio dėžėje. Pastanga įsivaizduoti smėlio dėžėje Maironį – būtent toks yra Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimų užmojis – patiktų toli gražu ne visiems lituanistams.

Angliškai „Sandbox“ yra vadinama naujos programinės įrangos testavimo aplinka, kuri saugumo tikslu atskirta nuo kitų vartotojų naudojamo stabilaus kodo ir duomenų saugyklų aplinkos. Tokia „smėlio dėžė“ greta literatūros klasiko paveikslo jau nebeatrodo šventvagiškai. Vakarų šalių rašytojų eksperimentai, bandymai, juodraščių visuma nuosekliai tiriama maždaug penkis dešimtmečius. Šie tyrimai žinomi prancūzų filologų inicijuotos genetinės kritikos mokyklos vardu ir aprėpia visas kūrinio radimosi stadijas nuo menkiausių pastabų užrašų knygutėse iki publikuotos versijos.

40 metų dirbo prie „Pavasario balsų“

Lietuvoje tebevyrauja romantinis supratimas apie didžiuosius menininkus – būdami genialūs jie esą kūrė išsyk tobulai, o jei ir taisė savo tekstus, tai tik iš labai gerų padarydami dar geresnius. Kas be ko, literatūros istorikai žinojo, kad Maironis smarkiai redagavo eilėraščius visą gyvenimą, o kai kurių iš jų ankstyvos versijos greičiau primena naivią gimnazisto eiliakalystę nei grakščius klasiko posmus. Vis dėlto apie tai rašyta nedaug, gal net šiek tiek pasąmoningai slapstyti pirmieji variantai, idant tautos poeto aureolės netemdytų kantraus, savo rezultatu amžinai nepatenkinto žodžių šlifuotojo šešėlis. Iki šiol literatūros žinovams likdavo svetima mintis, kad būtent lėtas rašytojo triūsas, daugiapakopis koregavimo vyksmas gali dominti skaitytojus. O juk kartais labiau intriguoja ir kūrybos prigimtį leidžia suvokti ne analizių trinte nutrintas klasikinis eilėraštis, bet nuostaba, iš kokios primityvios užuomazgos jis pamažėle radosi.

Juodraščių, matyt, drovėjosi ir pats Maironis, todėl jų žinoma nelabai daug. Tačiau, rengdamas naujus „Pavasario balsų“ leidimus, poetas taisė tiesiai ant savojo ankstesnės publikacijos egzemplioriaus, ir šie buvo išsaugoti. Maironis unikalus tuo, kad keturis dešimtmečius dirbo prie vis to paties poezijos rinkinio tiek jį nuolat praplėsdamas, pertvarkydamas kompoziciją, tiek kaskart keisdamas daugumos jau spausdintų kūrinių tekstus. Tad nors eilėraščių, net priskaičiavus fragmentus ir nuotrupas, parašyta vos 146, jų versijų yra pusantro tūkstančio, o atskirų žodžių, frazių, eilučių variantų – net dešimt tūkstančių.

Užkodavo visas „Pavasario balsų“ versijas

Šioje gausybėje medžiagos keblu be specialių instrumentų suvokti taisymo tendencijas, dėl kurių iš neįspūdingos pavienių motyvų žaliavos radosi lyrikos grynuoliai. Maironio poetinei dirbtuvei tirti ir jai demonstruoti pasitelkėme skaitmeninės humanitarikos instrumentus. Tad juodraštyno lyginimas su smėlio dėže iš kompiuterinių technologijų srities šiuo atveju nėra tik vaizdus sušiuolaikinimas. Poetas tekstais eksperimentavo ir, galima sakyti, vis naujas versijas testavo pateikdamas jas skaitytojams. Savo ruožtu mes testavome ir modifikavome atvirojo kodo programas, pavyzdžiui, Pizos universiteto filologų bei informatikų sukurtą EVT 2, leidžiančią vaizdžiai demonstruoti versijų skirtumus, redagavimo sluoksnius bei kūrinio genetinę raidą. Tai gerokai sudėtingesni sprendiniai nei populiarios programos, leidžiančios internete publikuoti skaitmenines popierinių knygų kopijas ar tiesiog tekstus bei grafiką.

Daugelio šalių mokslininkai, plėtojantys skaitmeninę humanitariką, yra sudarę nevyriausybinį akademinį konsorciumą „Tekstų kodavimo iniciatyva“ (TEI), kuris tarpusavio susitarimų pagrindu 1987 m. nustatė ir nuolat tobulina standartą, kaip koduoti tekstus, skelbiamus humanitarinių tyrimų tikslais. Matyt, kiekvienas yra bent kartą gavęs el. laišką su iškraipytomis ar kvadratėliais pakeistomis raidėmis, todėl galėjo įsitikinti, kad didžiųjų kompiuterijos korporacijų programos ne visuomet „susikalba“ net tokiu paprastu atveju. Idant pateiktume sudėtingus tekstus bei jų variantus bet kuria pasaulio kalba ir rašto sistema drauge fiksuodami rankraščių ypatybes, taisymus, komentarus, o visa tai interneto vartotojai matytų identiškai bet kuriame pasaulio kompiuteryje, pasitelkiama skaitmeninė aprašomoji kalba XML ir minėtasis TEI standartas. Jo laikydamiesi keli filologai, tik pasikonsultuodami su informatikais ir kolegomis iš Antverpeno universiteto (Belgija) Rankraščių genetikos centro, patys užkodavome visas kiekvieno Maironio eilėraščio versijas sukurdami atskirus xml formato failus.

Toliau šiuos failus įvairiai kompiliavo, variantus identifikavo ir pagal teksto pakeitimo tipą (žodžio, žodžių tvarkos, metrikos, skyrybos taisymas etc.) grupavo specialios kompiuterinės programos. Jų per minutes atliktą darbą (žinoma, su korekcijomis tai truko ilgiau) žmonės būtų darę kelerius metus.

Maironio vardas – tarp Vakarų modernizmo klasikų

Tačiau dar svarbesni kiti du dalykai. Viena, pastebėjus klaidą, paaiškėjus naujiems faktams, suvokus, kad kurią nors teksto ypatybę įmanu visai kitaip interpretuoti, duomenų bazėje esantis eilėraščio versijos failas koreguojamas neperdarant visos publikacijos. Maža to, prieiga papildymams ir pataisoms suteikiama bet kuriam kvalifikuotam Maironio žinovui (panašiu principu grindžiamas Wikipedia‘os kūrimas). Antra, xml failuose universalia forma užkoduota daugybė informacijos, kurią skirtingos programos gali atrinkti bei pateikti skirtingais būdais ir siekiant skirtingų tikslų. Kitaip tariant, tiek pačių įvairiausių interesų turintiems mokslininkams, tiek leidėjams ar šiaip besidomintiems literatūra tereikia pasirinkti jiems tinkamą programą (kurios nuolat kuriamos), o šaltinių duomenys jau sukaupti ir saugomi duomenų bazėje. Ją rengdami išsyk pateikėme dešimt būdų bei kelių, kaip galima susirasti ir peržiūrėti bet kurio Maironio eilėraščio bet kurią versiją „Pavasario balsų“ skaitmeninio archyvo interneto svetainėje www.pb.flf.vu.lt.

Toks mokslinių duomenų pavidalas reiškia, kad dabar Maironio tekstų genetinės medžiagos korpusu gali naudotis lietuviškai nemokantys užsienio filologai, kuriuos domina ne pati poezija, bet autorinio redagavimo mechanizmas, kūrybos proceso ypatumai. Pavyzdžiui, kuriant „Pavasario balsų“ skaitmeninį archyvą kaip konsultantė dalyvavo žymi skaitmeninės humanitarikos profesorė, buvusi TEI pirmininkė italė Elena Pierazzo. Ji nesigilino į lietuvių literatūrą, tačiau keliuose pastarųjų metų pranešimuose pasitelkė Maironio rankraščių medžiagą, nes tai padaryti leido universalus kodavimo formatas. Taip mūsų poetas tarptautinėse konferencijose kaip savitas tekstų genezės atvejis naujausių eksperimentinių genetinės kritikos tyrimų kontekste imtas lyginti su Gustavu Flaubert’u, Samueliu Beckettu, Alessandro Manzoni ir kitais Vakarų modernizmo klasikais.

Atsiskleidė stebinančios analogijos

Maironis yra pirmas populiarus ir universitete, ir mokykloje studijuojamas autorius, kurio poezijos avantekstas (kūrybinių užrašų ir tekstų variantų visuma) užkoduotas pagal TEI rekomendacijas. Senieji rašto paminklai, rašytojų laiškai, pateikti kituose lituanistiniuose skaitmeninės humanitarikos projektuose, domino tik specialistus. Šiuokart guvesnis gimnazistas
„Pavasario balsų“ skaitmeniniame archyve bus pajėgus susirasti, kad garsiosios „Lietuva brangi“ pabaigos eilutės: „Ne veltui bočiai tave taip gynė, / Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“ iš pradžių skambėjo visai negrabiai: „Todēlei tavę taip tēvai gynē / Todēl poētai tavę išgyrē.“ Iš karto tampa įdomu: o vis dėlto kaip, į ką atsižvelgdamas poetas tobulino šį bei kitus kūrinius? Netikėtų atsakymų radosi tiek tiriant eilėraščių versijas, tiek dainas, parašytas pagal Maironio tekstus. Paaiškėjo, kad muzikinių kompozicijų pulsacija turėjo įtakos redagavimo linkmei: būtent Juozui Naujaliui sukūrus „Lietuva brangi“ melodiją, kurią išsyk pamėgo chorai, poetas taip koregavo žodžius, kad metrika atitiktų muzikinės frazuotės akcentus.

Skaitmeniniame archyve sukauptos tiek visų Maironio rankraščių, tiek publikacijų faksimilės, todėl galima sekti lyrikos raidą ne vien poetinių tekstų, bet ir jų apipavidalinimo, vizualiųjų ženklų kaitos požiūriu. Šie aspektai glaudžiai susiję, nes poetas pats sprendė, kuriems dailininkams užsakyti iliustracijas, o 1920 m. „Pavasario balsų“ leidimo dizainą apskritai sudėstė savarankiškai parinkdamas tiek jam artimų moterų fotografijas, tiek kitus piešinius ir papuošimus. Knygos vaizdas mėgėjiškas, nenuoseklus, o kai kurie deriniai mums atrodo tiesiog komiški – tarkim, eilėraštis apie Neapolio įlanką ir virš jos stūksantį Vezuvijų iliustruotas lietuviškų lygumų peizažu. Tačiau pažvelgus iš kitos perspektyvos Maironis keliais dešimtmečiais anksčiau darė beveik visiškai tą patį, kuo vėliau išgarsėjo britas menininkas Jamie Reidas. Jo sukurti pankroko grupės „Sex Pistols“ plakatai bei plokštelės viršelis išpopuliarino DIY (do it yourself) dizaino stilių, kuriam būdingas perteklinės įvairovės įspūdis, kylantis dėl šriftų mišrainės bei grafinių detalių iš standartinio spaustuvės rinkinio gausos.

Taip žingsnis po žingsnio anapus klasiko monumento iškyla kontrastingas paveikslas: vietoj nežemiško įkvėpimo – prakaitas vis nerandant gero sąskambio, vietoj solidaus menininko – vinječių iškarpas mėgėjiškai dėliojantis priešgyna. Dėl Maironio tyrimų akivaizdesni tampa XX a. pradžioje užgimusios modernios tautinės kultūros paradoksai, kurie mus lydi iki šiol. Romantinis „Pavasario balsų“ pavadinimas slepia vargu ar romantišką, bet todėl gal tik įdomesnį jų kūrimo vyksmą.