Pagalba teikiantiems pagalbą: su kokiais sunkumais susiduria psichoterapeutai?

Neretai tenka išgirsti, kad psichologai ir psichoterapeutai yra lyg „superžmonės“, kurie turi neišsenkančių galių padėti kitiems, darniai sutarti su savimi ir kitais žmonėmis savo asmeniniame gyvenime, niekada nepavargti klausytis kitų, neperdegti. Tačiau realybė kiek kitokia. Psichikos sveikatos specialistai yra žmonės, kuriems taip pat reikalinga pagalba.

Apie pagalbą teikiantiems pagalbą mūsų šalyje kalbama itin mažai, tad mes savo pradėtais moksliniais tyrimais ne tik atveriame Lietuvoje dar netyrinėtą psichologijos mokslo sritį, bet ir bandome įdiegti supervizavimo(si) kultūrą bei išryškinti pagalbos teikimo psichologams ir psichoterapeutams svarbą.

Perdegimas skatina trauktis iš profesijos

Pastaruoju metu mokslinėje literatūroje vis dažniau rašoma apie praktikuojančių psichologų ir psichoterapeutų perdegimą ir pasitraukimą iš profesijos dėl šios priežasties. Naujausi tyrimai rodo, kad psichikos sveikatos specialistai turi itin didelę profesinio perdegimo riziką – perdegimo paplitimas tarp psichoterapeutų yra nuo 6 iki 54 proc., priklausomai nuo kultūrinių veiksnių, tačiau kokie kultūriniai veiksniai turi tam įtakos, kol kas nėra nustatyta.

Pirmas perdegimo terminą 1974 m. pavartojo mokslininkas Herbertas Freudenbergeris. Jis perdegimą apibūdino kaip stresą, kuriam būdingas išsekimo jausmas, depersonalizacija ir atsiradęs nepasitikėjimas savimi, ir siejo jį su pernelyg dideliu įsitraukimu į profesiją. Dabar profesinis perdegimas apibrėžiamas kaip fizinis, emocinis ir psichinis išsekimas, kuriam būdingas nuovargis, nusivylimas ir / ar apatija dėl per didelio aktyvumo profesinėje veikloje, patiriamo streso. Praktikuojantys specialistai, išgyvendami profesinį perdegimą, gali „taupyti“ savo energiją psichoterapinių sesijų metu ir būti neįsitraukę į savo psichoterapijos klientų patirtis, tapti jiems mažiau dėmesingi, empatiški, o tai mažina psichoterapijos efektyvumą ir pasitenkinimą savo darbu. Ilgą laiką perdegimą patiriantys specialistai ne tik nebegali efektyviai dirbti psichoterapinio darbo, bet jiems pristinga jėgų pasirūpinti ir pačiais savimi.

Kaip atskirti perdegimą nuo nuovargio?

Kalbant apie perdegimą darbe, svarbu jį atskirti nuo nuovargio. Kadangi psichoterapeutų darbas yra emociškai įtraukus, tai jausti nuovargį, kuris yra lydimas tokių pojūčių kaip nenoras bendrauti su kitais, noras atsiriboti, pabūti vieniems, mieguistumas, yra normalu, jei šie pojūčiai praeina per trumpą laiką – kokybiškai išsimiegojus ar savaitgalį pailsėjus. Bet jei nuovargio jausmas yra jaučiamas ir po poilsio laiko, jei pablogėja miego kokybė, sutrinka atmintis, dėmesingumas, atsiranda galvos, nugaros skausmų, depresijos požymių, darbas nebeteikia pasitenkinimo, galime įtarti perdegimą. Mokslininkai, tyrinėjantys psichoterapeutų perdegimą, pažymi, kad jį lemiantys veiksniai gali būti didelis darbo krūvis, ilgos darbo valandos, neigiamos psichoterapijos klientų patirtys, sunkumai užmezgant psichoterapinius santykius ir negalėjimas atsiriboti nuo pacientų problemų.

„Daugelis iš mūsų profesijos žmonių žino tą jausmą, kai jau guli lovoje ir negali miegoti, nes vis galvoji apie psichoterapijos klientą Joną, kuris pateko į krizę, ir tą kitą klientę Martą, kuri buvo netoli lemtingo savižudybės žingsnio. Ar viską padariau maksimaliai gerai? Kuo dar galėčiau jiems padėti? O man taip sunku – kas padės man būti efektyvesnei padedant jiems?“ – savo profesiniais išgyvenimais dalijosi praktikuojanti psichoterapeutė.

Kitas specialistas teigė, kad nuo nuolatinio galvojimo vienumoje apie žmones, kuriems teikia pagalbą, pavargsta. Sunkiai keliasi ryte. Jėgos senka. Jam reikalinga pagalba, nes kitaip nebegalės padėti kitiems.

Tokios ir panašios mintys gali būti laikomos rimtu signalu, rodančiu profesinį perdegimą.

Moksliniuose straipsniuose, analizuojančiuose psichologų ir psichoterapeutų perdegimo fenomeną, itin daug dėmesio skiriama supervizijoms (profesinei priežiūrai). Jos išskiriamos kaip pagrindinis pagalbos būdas praktikuojantiems psichikos sveikatos specialistams. Tai yra unikali galimybė kartu su supervizoriumi pasikalbėti apie sunkumus teikiant pagalbą kitiems.

Supervizijos apsaugo ir nuo profesinio vienišumo

Supervizija – tai supervizorių kvalifikaciją turinčių specialistų (itin patyrusių psichoterapeutų) teikiama profesinė pagalba, orientuota į profesinių sunkumų įveikimą, vykdoma santykiais grįstu būdu ir nukreipta į supervizuojamųjų (psichoterapeutų, kurie kreipiasi pagalbos) palaikymą, jų profesinių kompetencijų plėtojimą.

Supervizijos metu praktikuojantys ar besimokantys psichoterapijos jaunieji specialistai dalijasi savo sunkumais, reflektuoja savo jausmus. Psichologai ir psichoterapeutai vykdydami profesinę veiklą yra gana vieniši, todėl supervizijos seansai yra vienintelė erdvė, kur jie gali sustoti ir reflektuoti savo profesiją su kitu specialistu. Taigi profesinė priežiūra apsaugo psichikos sveikatos specialistus ne tik nuo profesinio perdegimo, bet ir nuo profesinio vienišumo, o tai padeda jiems būti efektyvesniems savo kasdieniame darbe.

Supervizija yra ir pats geriausias būdas padėti psichoterapeutams po kliento savižudybės (kuri prilyginama artimo žmogaus netekčiai). Paciento savižudybė nėra tik skaudi terapinių santykių pabaiga, tai ir nauja pradžia psichoterapeuto gyvenime, paliekanti labai daug neatsakytų klausimų ir jausmų, kelianti susirūpinimą, kaip dirbti su kitais klientais, kuriems kyla minčių apie savižudybę, kurie žaloja save arba kurie jau yra bandę nusižudyti.

Psichoterapeuto, kurio klientas nusižudė, supervizija yra vadinama „psichologine autopsija“. Tokios supervizijos metu tyrinėjant kliento savižudybę ypač svarbu su psichoterapeutu kalbėti apie tai, kas buvo padaryta dirbant su klientu, kokios galimybės liko neišnaudotos, taip pat aptarti, kuo darbe su šiuo klientu jam padėjo supervizijos, kokia supervizijų patirtis buvo integruota į terapinį darbą, kas iš tos patirties padėjo, o kas kliudė terapeuto darbui. Psichoterapeutui, praradusiam savo klientą, ypač svarbus bendrumo su supervizoriumi jausmas, profesionalus palaikymas ir žmogiškoji atjauta.

Tačiau psichoterapinės supervizijos praktikuojantiems specialistams reikalingos ne tik po sunkesnių profesinių laikotarpių, bet nuolat, nes tai yra visą profesinį gyvenimą trunkantis procesas, padedantis tapti savarankiškais refleksyviais praktikais.

Atlikti pirmieji supervizijų tyrimai Lietuvoje

Nors supervizija, kaip pagalbos teikiantiems pagalbą būdas, yra ypač svarbi, mokslinių supervizijų tyrimų pasaulyje nėra daug, o mūsų šalyje jų iš viso ilgą laiką nebuvo. 2017 m. atliktas pirmasis mokslinis supervizijos tyrimas Lietuvoje (Marija Vaštakė ir Rimantas Kočiūnas). Jo tikslas buvo aprašyti superviziją iš egzistencinės perspektyvos ir išskirti pagrindinius jos bruožus. Šis empirinis tyrimas leido suformuluoti egzistencinės-fenomenologinės supervizijos apibrėžimą. O 2022 m. buvo apginta pirmoji daktaro disertacija supervizijos tema (M. Vaštakė). Mums rūpėjo sužinoti, kaip psichoterapeutai patiria refleksyvumo pokyčius supervizijų metu, kas padeda ir kas kliudo tiems pokyčiams rastis. Taip pat tyrėme ir lyčių skirtumus – ar vyrai ir moterys savo patirtis reflektuoja vienodai, ar skirtingai. Iš esmės šiuo tyrimu buvo bandoma suprasti psichoterapinės supervizijos procesą, kas jame padeda ir kas kliudo ugdyti specialistų kompetencijas.

Daugelio Europos kraštų, taip pat Jungtinių Amerikos Valstijų psichologų ir psichoterapeutų supervizijų praktika turi gana gilias tradicijas. Pradedant praėjusio amžiaus trečiuoju dešimtmečiu, yra aiškiai nustatyta supervizijų vieta ir apimtis specialistų rengimo procese, įstatymais reglamentuota tvarka, kaip dažnai specialistas turi supervizuotis. Lietuvoje supervizijų reikalavimų apibrėžtis kol kas nėra pakankama, nėra pakankamai išsivysčiusi ir supervizijų kultūra. Skirtingos profesinės psichologų ir psichoterapeutų bendruomenės skirtingai supranta ir reglamentuoja supervizijų tvarką rengiant specialistus ir tolesnėje jų profesinėje veikloje.

Tikimės, kad laikui bėgant mūsų tyrimų rezultatai padės plėsti ir gerinti psichikos sveikatos specialistų supervizavimosi kultūrą mūsų šalyje ir dirbančius psichoterapeutus apsaugos nuo perdegimo ir profesinio vienišumo, o tyrimų rezultatais grįstos rekomendacijos galės būti sėkmingai integruotos į psichoterapeutų rengimo programas.