Mokslininkų tiriami biožymenys gali padėti prognozuoti savižudybės riziką

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto tyrėjų komanda – medicinos genetikė prof. Laima Ambrozaitytė, Medicininės genetikos centro vadovas prof. Algirdas Utkus ir gydytojas psichiatras dokt. Robertas Strumila – šiuo metu atlieka tyrimą, kurio tikslas – atrasti kraujyje specifinius biožymenis, ateityje padėsiančius identifikuoti žmones, linkusius į savižudybę, kad būtų galima jiems laiku suteikti reikiamą pagalbą. Tyrėjai pasakoja, kaip atrasti biožymenys gali prisidėti prie savižudybių prevencijos ir pagerinti psichikos sveikatos priežiūrą.

Ieškoma specifinių biožymenų

Nors savižudybių Lietuvoje per 13 metų sumažėjo beveik dvigubai (Higienos instituto duomenimis, 2010 m. užfiksuota 1018 savižudybių, 2023 m. – 562), bet šis rodiklis lieka vienas prasčiausių Europoje. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto tyrėjų komanda iš Santaros klinikų, Vilniaus psichiatrijos centro ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ieško sprendimų, kurie galėtų būti taikomi kaip „ankstyvojo perspėjimo“ sistema, leidžianti imtis prevencinių priemonių dar iki pirmojo bandymo nusižudyti.

Su prof. L. Ambrozaityte susitinku Vilniaus universiteto Biomedicinos mokslų instituto Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje, kur vyksta dalis tyrimo darbų. Prie pokalbio gydytojas psichiatras R. Strumila prisijungia nuotoliniu būdu – šiuo metu tyrėjas dirba Prancūzijoje.

Jie nuo 2020 m. kartu su kolegomis atlieka mokslinius tyrimus, skirtus specifiniams biožymenims, galbūt lemiantiems bandymo nusižudyti riziką, nustatyti. Taip pat siekiama nustatyti, kurie kraujo biožymenys ar jų kombinacija yra labiausiai susiję su vienkartiniu savižudybės bandymu ir ar kurie nors kraujo biožymenys yra susiję su daugkartiniais bandymais nusižudyti.

Asociatyvi Freepick iliustracija

„Tai labai kompleksiškas neurobiopsichologinis modelis. Jį kurdami daugiausia remiamės klinikiniais sociologiniais duomenimis. Tai reiškia, kad analizuojame asmens ligos istoriją, ligos simptomus. Biologinė informacija (kraujo mėginių tyrimas) naudojama kaip papildoma tyrimo medžiaga, siekiant įvertinti savižudiško elgesio riziką“, – patikslina R. Strumila.

Tirtos trys grupės žmonių

Medicinos fakulteto komanda tyrė tris grupes žmonių: bandžiusių nusižudyti, sergančių depresija, bet nebandžiusių nusižudyti ir psichikos ligomis nesergančių ir nebandžiusių nusižudyti (kontrolinė grupė). Iš viso tyrime dalyvavo 150 18–65 metų amžiaus žmonių. Tai – asmenys, gydęsi Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre, Santaros klinikų Šeimos medicinos centre arba Psichiatrijos skyriuje ir besigydantys po bandymo nusižudyti Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Jie buvo pakviesti ir sutiko dalyvauti tyrime.

„Nors tyrimas dar nėra galutinai baigtas, bet jau matome, kad trijų pasirinktų grupių tyrimo rezultatai yra skirtingi. Tikėjomės ir radome biologinių skirtumų tarp kontrolinės grupės asmenų – žmonių, neturinčių diagnozuotų psichikos sutrikimų ir nebandžiusių nusižudyti – ir tarp žmonių, kurie kreipėsi į gydytojus dėl depresijos. Taip pat radome skirtumų tarp kitų dviejų grupių – žmonių, sergančių depresija, bet nebandžiusių nusižudyti, ir žmonių, kurie bandė nusižudyti, bet neturėjo diagnozuotos patologijos. Tai parodo, kad nors depresija ir savižudybė yra susijusios, bet biologiniu požiūriu tai nėra tie patys procesai“, – aiškina psichiatras R. Strumila.

Jo teigimu, nors depresija sergantys asmenys pasižymi padidėjusias savižudybės rizika, tačiau nustatyta, kad apie 90 proc. žmonių, sergančių depresija ir turinčių suicidinių minčių, nebandys nusižudyti, o asmenys, išgyvenę suicidinį bandymą, nebūtinai sirgo depresija.

„Šio tyrimo metu ieškoma ir tokių biožymenų, kurie yra susiję su savižudišku elgesiu nepriklausomai nuo depresijos diagnozės. Tai yra ganėtinai subtilūs dalykai, todėl ir gydymas turėtų būti labiau personalizuotas, galvojant, kaip individualiai kiekvienam žmogui padėti pagal tai, kokius ligos simptomus jis patiria“, – aiškina doktorantas.

Rezultatai bus lyginami su Pietų Korėjos populiacijos tyrimo rezultatais

Pasak prof. L. Ambrozaitytės, šiuo metu vykdomi tyrimai ir jų analizė yra susiję su farmakogenetiniais, kitaip sakant, vaistų toleravimo, žymenimis. Tai yra tie genomo žymenys, kurie leidžia atsakyti į klausimą, kaip asmuo metabolizuoja vieną ar kitą vaistą ar cheminę medžiagą.

Asociatyvi Freepick iliustracija

„Mes tikimės ne tik palyginti tiriamųjų grupes, bet ir išsiaiškinti, kaip šį atradimą būtų galima pritaikyti personalizuotai medicinai, kad konkrečiam pacientui galėtume sudaryti gydymo planą ir pagal tai, kaip bus metabolizuojami vaistai, koreguoti šį planą ar jo sudarymą, – pasakoja genetikė. – Pradėjome nuo konkrečių vietų žmogaus genome, kurios jau ankstesniuose tyrimuose buvo susietos su vaistų toleravimo atsaku, todėl tai norime patikrinti ir dabar vykdomo tyrimo metu.“

Be to, šiuo metu vyksta ir dar vienas tyrimo etapas – lyginamoji Lietuvos ir Pietų Korėjos kraujo mėginių rezultatų analizė. Nors etniškai ir genetiškai skirtinga, Pietų Korėjos populiacija taip pat pasižymi aukšta savižudybių statistika. Prof. L. Ambrozaitytės teigimu, pagrindinis šio etapo tikslas – nustatyti metilinimo profilį lietuvių tiriamųjų grupėje ir palyginti jį su pietų korėjiečių, ieškant skirtumų.
Metilinimas yra organizmo epigenetinis procesas, veikiantis genų raišką ir reguliuojantis daugybę biocheminių procesų. Jis vaidina labai svarbų vaidmenį nervų sistemos veikloje, todėl asmenys, turintys metilinimo sutrikimų, gali dažniau patirti psichikos sveikatos problemų.

Genomo tyrimų lustas su milijonais pozicijų žmogaus genome, kurios ir ištiriamos kiekvienam tiriamajam. Laimos Ambrozaitytės nuotr.

„Analizė šiuo metu vis dar atliekama, bet tikimės, kad rezultatai bus įdomūs – atskleis skirtumus ir specifinį metilinimo profilį. Kita vertus, neigiamas mokslinių tyrimų rezultatas, t. y. netgi kokių nors didelių skirtumų nenustatymas, irgi yra reikšmingas, lyginant skirtingas populiacijas“, – sako profesorė.

Atrastas naujas svarbus biožymuo

Anksčiau publikuotame moksliniame straipsnyje tyrėjų komanda paskelbė savo naują atradimą – smarkiai padidėjęs etanolio metabolizmo produktas fosfatidiletanolis (PEth) tiriamųjų kraujyje parodė trijų mėnesių lėtinį alkoholio vartojimą neseniai bandžiusiųjų nusižudyti asmenų grupėje, bet ne depresija sergančių asmenų ar kontrolinėje grupėse. Išvadoje teigiama, kad būtent PEth gali būti vienas iš tų biožymenų, kurie padės pritaikyti personalizuotą gydymą asmenims, esantiems savižudybės rizikos grupėje.

„Tai parodė, kad lėtinis alkoholio vartojimas pastaruosius tris mėnesius apie keturis kartus padidina savižudybių bandymų riziką jau bandžiusių nusižudyti asmenų grupėje, palyginti su žmonėmis, kurie kreipėsi dėl depresijos. Kaip tai galėtų būti panaudota medicininėje praktikoje? Žmonėms, kurie kreipiasi į gydytojus, galėtų būti atliktas PEth koncentracijos tyrimas. Pacientams būtų pasakoma, kad šio elemento koncentracija jų organizme yra smarkiai per didelė ir, jeigu jie toliau vartos alkoholį dideliais kiekiais, kaip buvo pastaruosius kelis mėnesius, susidurs su labai didele rizika patekti į priėmimo skyrių arba pasielgti neprognozuojamai. Tai gali suveikti kaip motyvacinė ir prevencinė priemonė“, – aiškina doktorantas.

Tyrimą papildė įdomūs rezultatai

Atlikus PEth koncentracijos tyrimą buvo gautas dar vienas įdomus rezultatas – bandžiusieji nusižudyti asmenys buvo linkę pateikti neteisingą informaciją apie alkoholio vartojimą, priešingai nei asmenys, kuriems buvo diagnozuota depresija.

Tyrimų laboratorijoje. Katažynos Samaitės nuotr.

„Depresija sergančių asmenų grupėje daugelis pateikė tikslius atsakymus. Jie nurodė, kad pastarąjį laiką vartojo alkoholį – tai patvirtino ir mūsų objektyvus tyrimas. Tačiau bandžiusiųjų nusižudyti grupėje buvo labai ryškus neatitikimas. Žmonių, kurie teigė, kad nevartoja alkoholio arba vartoja labai mažai, tyrimai parodė, kad pastarųjų mėnesių PEth koncentracija – gana didelė, o tai reiškia lėtinį alkoholio vartojimą“, – teigia gydytojas psichiatras.
Naujausiame tyrime, kuriam vadovavo R. Strumila, nustatyta, kad, nepriklausomai nuo depresijos sunkumo, ja sergantys asmenys turi mažiau suicidinių minčių, jei jų kraujyje yra didesnis adrenokortikotropinio hormono (AKTH) kiekis, palyginti su kontrolinės grupės ir nusižudyti bandžiusių asmenų tyrimo rezultatais. AKTH gaminamas smegenyse, priekinėje dalyje. Jo funkcija organizme – paveikti antinksčius, kurie yra labai svarbūs normaliam, sveikam žmogaus gyvenimui. Tiek šio hormono trūkumas, tiek jo perteklius gali sukelti rimtus organizmo sutrikimus arba būti tam tikrų ligų padarinys.

Doktoranto teigimu, visi šie atlikti ir toliau vykdomi tyrimai gali turėti tiesioginį praktinį pritaikymą ir teigiamą poveikį savižudybių statistikai: „Lietuvoje savižudybių skaičius mažėja tiek vykdant informacines kampanijas, tiek gerinant specialistų darbą su žmonėmis, kurie jau yra rizikos grupėje. Matome labai reikšmingą sumažėjimą. Tikėtina, kad tai vyks ir toliau. Mūsų tikslas – prie to prisidėti.“