Miego paralyžius – traumuojanti patirtis ar tiltas į sąmoningą sapnavimą?

„Nubudau vidurnaktį iš paniškos baimės, kuri persmelkė visą kūną, pamačiau juodą per langą lipančios būtybės siluetą, kuris artėjo prie manęs. Bandžiau rėkti, bet nepavyko išleisti nė garso, kūnas buvo visiškai paralyžiuotas. Apėmė panika, nes nieko negalėjau padaryti: nei piršto pajudinti, nei rėkti. Jausmas toks, lyg miršti.“ Tokią būseną, vadinamą miego paralyžiumi, bent kartą savo gyvenime patiria nuo 7,6 iki 30 proc. žmonių visame pasaulyje, priklausomai nuo kultūrinio, aplinkos ar asmenybinio konteksto, tvirtina psichologas, sapnų tyrėjas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Tadas Stumbrys ir gydytoja neurologė, Medicinos fakulteto profesorė Rūta Mameniškienė.

Baisi, bet gyvybei nepavojinga patirtis

Pirmieji miego paralyžiaus epizodai dažnai žmones ištinka dar vaikystėje. Paauglystėje ir sulaukus 20–30 metų jie gali pasikartoti dažniau.

„Miego paralyžiaus epizodo metu žmogus aiškiai suvokia aplinką, bet negali judėti ir kalbėti. Gali tik judinti akis ir kvėpuoti. Daugelis žmonių girdi arba mato dalykus, kurių nėra – haliucinacijas, todėl epizodai tampa dar baisesni. Epizodas trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių“, – apie potyrius miego paralyžiaus metu pasakoja prof. R. Mameniškienė.

Mokslininkai aiškina, kad miego paralyžius, dar vadinamas viena iš greitų akių judesių (rapid eye movement – REM) miego parasomnijų, žmogų ištinka iš dalies sutapus REM miego ir būdravimo būsenoms, kada smegenys yra aktyvios, o viso kūno raumenys (išskyrus akis) būna atoniški (be tonuso) – tarsi paralyžiuoti, nejudrūs. Šis laikinas raumenų paralyžius REM miego metu yra normalus ir natūralus, nes apsaugo mus nuo aktyvaus dalyvavimo sapne, o kartu ir nuo susižalojimo, bet tuo metu nubudus smarkiai sutrikdo.

Košmaras Henry Fuseli 1781 m. nutapytas paveikslas vaizduoja miego paralyžių kaip velnio apsilankymą. Wikipedia nuotr.

„Miego paralyžiaus metu mes esame tarsi tarpinės būsenos tarp REM miego ir būdravimo. Prieš kelerius metus tyrėjai miego laboratorijoje užfiksavo keletą tokios būsenos epizodų ir nutarė pagal smegenų aktyvumą įvertinti, ką ši būsena labiau primena – ar būdravimą, ar REM miegą, kai mes ryškiausiai sapnuojame. Būsena pasirodė artimesnė REM miegui nei būdravimui. Tai reiškia, kad tokių epizodų metu žmogus labiau sapnuoja, nei yra pabudęs. Jam atrodo, kad jis yra pabudęs, guli savo miegamajame ir yra apimtas siaubo, bet iš tiesų ta erdvė būna susipynusi su sapnu“, – tikina psichologas doc. T. Stumbrys.

Neuromokslininkė patikslina, kad miego paralyžius ištinka, kai atgauname sąmoningumą pereidami į REM miego fazę arba iš jos išeidami. Todėl miego paralyžių patiriantieji nurodo, kad šie baisūs epizodai jiems pasireiškia užmiegant arba prieš nubundant.

Nepaisant miego paralyžiaus metu patiriamos stingdančios baimės ir minčių, kad miršti, ši pavienė patirtis, pasak pašnekovų, yra visiškai nepavojinga nei sveikatai, nei gyvybei. Tačiau, kaip tvirtina gydytoja neurologė prof. R. Mameniškienė, kai kuriais atvejais miego paralyžius gali signalizuoti apie tam tikras ligas: „Pavyzdžiui, jeigu miego paralyžiaus epizodai kartojasi ir yra kitų simptomų (nenumaldomi miego priepuoliai dienos metu, staigus galūnių ar viso kūno raumenų silpnumas veikiant emocijoms, garsus knarkimas su kvėpavimo sustojimu), žmogui galima įtarti tokias ligas kaip narkolepsija ar obstrukcinė miego apnėja.“

Kaip nesupainioti su kita būsena?

Miego paralyžių sunku supainioti su kitu miego sutrikimu ar sapnavimu, nes maždaug 75 proc. šių epizodų metu būna patiriamos haliucinacijos, kurios skiriasi nuo įprastų sapnų. Jos pasireiškia kaip hipnagoginės (užmiegant) arba hipnopompinės (pabundant) haliucinacijos.

„Miego paralyžiaus metu žmogus galvoja, kad jis yra pabudęs, bet fiziologiškai veikia REM miego etapui būdingas raumenų paralyžius ir žmogus patiria haliucinacinius vaizdinius. Paprastai išskiriami trys haliucinacijų, kurias žmonės patiria ištikus miego paralyžiui, tipai“, – pasakoja doc. T. Stumbrys.

Įsibrovėlio haliucinacijos metu žmogus jaučia pavojingo ar tiesiog svetimo asmens buvimą kambaryje. Jis gali girdėti balsus, matyti judesius (1 pav.).

Kitas vaizdinys, būdingas miego paralyžiui, yra inkubo (lot. incubus – „gultis ant viršaus“) haliucinacija, arba dusimo jausmas. Psichologas pasakoja, kad tuo metu atrodo, jog demonas ar kažkas kitas spaudžia krūtinę, bando pasmaugti, žmogus negali kvėpuoti, negali išleisti nė garso.

Trečias haliucinacijų tipas yra neįprastos kūno patirtys. Žmogus gali jausti, kaip jo kūnas atsiskiria ir pakyla (vadinamosios išėjimo iš kūno patirtys), jį gali tarsi purtyti elektra ir pan.

Pasak sapnų tyrėjo doc. T. Stumbrio, kai žmonės susiduria su tuo pirmą kartą ir nelabai žino, kas su jais vyksta, tai iš tiesų gali atrodyti grėsmingai, nes šios patirtys yra labai stiprios ir atrodo labai realios – po jų žmonės gali net bijoti eiti miegoti.

„Tačiau įdomu, kad tam tikras, nors ir labai mažas, procentas miego paralyžiaus patirčių gali būti ir malonios. Asmuo gali jausti, kad kažkokia patraukli priešingos lyties būtybė yra šalia, ir jam tai yra maloni patirtis. Tai gali būti susiję ir su REM fazės metu natūraliai patiriamu seksualiniu susijaudinimu“, – sako psichologas.

Dvi strategijos išeiti iš miego paralyžiaus

Paklausus, kaip padėti sau išeiti iš dažniausiai nemalonaus ir bauginančio miego paralyžiaus epizodo, medikė sako, kad nėra gydymo būdų, galinčių greitai ir efektyviai sustabdyti tokias patirtis, tačiau dauguma jas patyrusių žmonių teigia, jog susitelkimas į mažus kūno judesius (pvz., vieno piršto judinimą, paskui kito) padeda greičiau atsigauti: „Šalia esančio asmens prisilietimas ar apkabinimas taip pat gali padėti greičiau atgauti motorinį raumenų aktyvumą, todėl galima paprašyti, kad lovos draugas apkabintų tiek prieš užmiegant, tiek iškart pabudęs.“

Doc. T. Stumbrio teigimu, yra du keliai, kuriais mes galime išeiti iš miego paralyžiaus būsenos. Dažniausiai žmonės, ypač su tuo susiduriantys pirmą kartą, bando pajudinti save, prabudinti.

„Bet yra ir kitas kelias – mėginti eiti į kitą pusę: nebandyti savęs pažadinti, o atsipalaiduoti ir keliauti atgal į REM miegą. Šitaip, nepraradę sąmoningumo, mes atsidursime sapne. Taigi miego paralyžius gali būti tiltas į sąmoningą sapnavimą – yra žmonių, praktikuojančių šį metodą, kad patirtų sąmoningo sapnavimo būseną“, – atskleidžia sapnų tyrėjas.

Jis priduria, kad tam nereikia nieko žinoti ar aktyviai praktikuoti sąmoningo sapnavimo technikų. Tereikia suprasti ir atpažinti, kad dabar yra ištikęs miego paralyžiaus epizodas, kad patiriami baisūs dalykai yra tik haliucinacijos ir kad jei nebandysi savęs pažadinti, o pasistengsi maksimaliai atsipalaiduoti, galėsi pereiti į sapną išlaikydamas sąmoningumą.

Kas dažniausiai patiria miego paralyžių?

Doc. T. Stumbrys sako, kad žmonės, praktikuojantys sąmoningą sapnavimą, dažniau gali išgyventi miego paralyžiaus epizodus. Kaip ir tie, kurie linkę patirti miego paralyžių, turi daugiau galimybių pereiti į kitas tarp sapno ir būdravimo esančias būsenas, tokias kaip sąmoningas sapnavimas, išėjimas iš kūno ar klaidingas atsibudimas.

Nors tiesioginio priežastinio ryšio tarp tam tikrų rizikos veiksnių ir miego paralyžiaus tyrimais nenustatyta, tačiau dirbdama su pacientais gydytoja neurologė prof. R. Mameniškienė yra pastebėjusi, kad su miego paralyžiumi susiję įvairūs nerimo sutrikimai, prasta miego kokybė, miego trūkumas, pamaininis darbas, alkoholio vartojimas, traumuojantys įvykiai ir miego paralyžiaus šeimoje atvejai. „Yra nustatytas šeiminis ryšys, o tai rodo genetinį polinkį į šią ligą. Miego paralyžius dažnai lydi miego ligas – narkolepsiją (liga, pasižyminti staigiais miego priepuoliais) ir obstrukcinę miego apnėją (pasikartojantys kvėpavimo sustojimai miegant). Didelė dalis pacientų sako, kad prieš epizodus jų gyvenime būna stresinių įvykių, pasikeičia gyvenimo ir darbo grafikas arba jie patiria emocinių išgyvenimų. Vyrus šis reiškinys ištinka šiek tiek rečiau nei moteris“, – paaiškina gydytoja.

Psichologas doc. T. Stumbrys priduria, kad net miego poza gali lemti miego paralyžiaus epizodų dažnį. „Žmonės, miegantys ant nugaros, net keletą kartų dažniau patiria miego paralyžių nei miegantys kitomis pozomis. Be to, šie epizodai dažniau ištinka žmones, kurie miega fragmentiškai, t. y. naktį dažnai prabunda. Pavyzdžiui, miego paralyžių galima sukelti miego laboratorijoje, jei tiriamas žmogus dažnai žadinamas. Be to, kaip ir dauguma miego sutrikimų, šis irgi susijęs su emocine būsena ir jai pablogėjus gali suintensyvėti.“

Gydytoja neurologė tvirtina, kad vienas iš veiksmingiausių būdų išvengti miego paralyžiaus – pagerinti miego kokybę: „Tai galima padaryti nusistačius reguliarų miego grafiką su konkrečiu laiku, kada einama miegoti ir kada atsibundama. Rekomenduojama susikurti patogią miego aplinką, kurioje būtų tamsu ir ramu. Prieš miegą geriau nesinaudoti telefonu, planšete, elektroninėmis skaityklėmis ir kompiuteriu, o atsipalaiduoti maudantis vonioje, skaitant knygą ar klausantis ramios muzikos. Taip pat reikėtų nevartoti alkoholio ir narkotinių medžiagų.“