Maži, pikti ir gauruoti: arkliai Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki naujųjų laikų

Arkliai – tai gyvuliai, kurie dažno lietuvio sąmonėje užima išskirtinę vietą ir turi gilias šaknis mūsų istorijoje bei kultūroje. Mėgstama pabrėžti ypatingus lietuvių ir jų arklių santykius ir išskirtinį arklio vaidmenį būtent mūsų tautos istorijoje, o vietinės žemaitukų veislės arkliai apgaubiami nemenku, nors neretai menkai pagrįstų legendų debesiu. Tačiau ar tikrai lietuvių arklių istorija yra tokia unikali, kaip kartais įsivaizduojama? Kokius faktus apie senovės arklius atskleidžia archeologiniai tyrimai?

Kam buvo naudoti arkliai?

Prieš pradedant pasakoti apie arklius Lietuvoje, trumpai norėtųsi priminti arklių istoriją ir mums aktualiausią jos dalį – kada ir kur buvo prijaukinti arkliai ir kaip jie pasiekė Lietuvą.

Seniausi žinomi arklių protėviai – šuns dydžio Hyracotherium gyveno prieš 56 mln. metų Šiaurės Amerikoje. Bendras arklinių genties protėvis išsivystė ir gyveno prieš 5,3–2,6 mln. metų taip pat Šiaurės Amerikoje. Eurazijos žemyną dabartinių arklių protėviai pasiekė prieš gerus 800 000 metų. O jų palikuonys žmonių buvo prijaukinti 5000–4500 m. pr. Kr. Ponto–Kaspijos stepėse ir ilgai buvo pagrindinis mėsos šaltinis šių kraštų gyventojams. Arkliais pradėta joti netrukus po prijaukinimo, mat išsyk atsirado raitų piemenų poreikis: suvaldyti dideles mėsai augintų arklių bandas galėjo tik raiti žmonės. Tai liudija randami žmonių palaikai su tik raiteliams būdingais kaulų pakitimais. Ankstyviausi tokie atvejai datuojami 4500 m. pr. Kr. Kaip greitai raiteliui atsirasdavo tokie pakitimai – galima tik pasvarstyti. Tačiau verta prisiminti, kad patogių sėdėti balnų su kilpomis tuomet nebuvo.

Labai greitai po prijaukinimo, apie 4500–4400 m. pr. Kr., tarp arklių augintojų atsirado ir arklio kultas. Žmones imta laidoti su arklių figūrėlėmis, taip pat pradėti laidoti ir patys arkliai (tiek visas gyvulys, tiek kai kurios jo kūno dalys – galva, apatinės galūnių dalys). Arklių ir jų dalių laidojimo paprotys plito visur, kur tik pasirodydavo ir pats naminis arklys. O toks arklio kultas demonstruoja ypatingą šio gyvulio svarbą ir statusą to meto bendruomenėse. Kitas svarbus aspektas arklių kaip naminių gyvulių istorijoje – jų melžimas. Kumelės pradėtos melžti apie 3200 m. pr. Kr. Dono upės baseine. Tai darsyk rodo, kad arkliai veisti nelaisvėje ir buvo pakankamai klusnūs.

Pirmųjų arklių trūkumai – agresyvumas ir silpna nugara

Pirmieji naminiai arkliai turėjo trūkumų – buvo gana agresyvūs, nerimstantys ir pasižymėjo silpna nugara – natūrali atranka nebuvo orientuota į stiprią nugarą ir toleranciją žmogaus keliamam stresui. Todėl pradėję jodinėti ir įvertinę milžinišką to naudą bei raito žmogaus galią, arklių augintojai toliau vykdė arklių atranką, kryžmino naminius ir laukinius gyvulius, stengdamiesi išauginti būtent joti tinkamesnį arklį.

Apie 2300 m. pr. Kr. žmonėms tai padaryti pavyko: Volgos–Dono žemupyje atsirado ir tiesiog žaibiškai iki tol augintus arklius pakeitė naujo tipo, dar vadinami DOM 2, arkliai, pasižymėję stipria nugara ir ramiu būdu. Jie ir tapo visų dabartinių naminių arklių protėviais.

Nuo savo pirmtakų šie arkliai skyrėsi ne tik charakteriu bei fizinėmis savybėmis, bet ir spalva. Šie gyvuliai buvo įvairaus plauko, dažniausiai – kaštoniniai, rausvai rudi ir tiesiog rusvi. Tuo tarpu visi ankstyvieji naminiai arkliai buvo vienos spalvos – rusvi. Naujojo tipo, joti labiau tikę arkliai žaibiškai išplito po Europą, o kartu suklestėjo ir jų kultas. Arklius įvairiuose kraštuose imti aukoti, laidoti, gerokai dažniau valgyti, jų motyvais puošti juvelyriniai dirbiniai. Arklių laidojimas – atskirai, kartu su žmonėmis ar šunimis – buvo paplitęs visur – Vakarų ir Centrinėje Europoje, taip pat Lenkijoje, Skandinavijoje ir Rytų Baltijos regione. Tačiau šis arklių pagerbimo paprotys įvairiuose kraštuose išnykdavo iš karto po tų kraštų krikšto. Be to, 732 m. popiežius Grigalius III uždraudė valgyti arklieną kaip pagonišką paprotį, tačiau šio draudimo daugelyje vietų nebuvo griežtai laikomasi.

Arkliai – retas medžioklės laimikis

Arkliai leido žmonėms nepalyginamai greičiau judėti, raitas karys buvo gerokai efektyvesnis ir pavojingesnis. Jau Romos imperijos laikais arkliai buvo pasidarę tiesiog galingomis karo mašinomis. Šie gyvuliai buvo brangūs, jie tapo itin geidžiamu ir labai saugomu karo grobiu, statuso simboliu. Be to, nuo pat pradžių arkliai buvo labiausiai migruojantys gyvuliai – kaip prekė, mainų objektas, dovana ar grobis nukeliaudavo ilgus atstumus ir atsidurdavo tolimuose kraštuose. Kadangi arklių dydis ir sudėjimas įvairiuose kraštuose neretai skyrėsi, tad vienai ar kitai vietai nebūdingo dydžio arkliai išsyk leidžia kelti hipotezes apie nevietinę jų kilmę. Taip yra ir su Lietuvoje aptinkamais arkliais.

Lietuvoje arkliai, tiesa, laukiniai, greičiausiai apsigyveno maždaug prieš 9000–10 000 metų, kai, šylant klimatui, čia susidarė tinkamos jiems maitintis ir gyventi sąlygos. Beje, laukiniai arkliai, tik neaišku, ar mezolitinių arklių palikuonys, ar tiesiog sulaukėję ir miškuose apsigyvenę naminiai arkliai, Lietuvoje gyveno bent iki XVII a.

Šiuo metu seniausias Lietuvoje arklio kaulas, tiesiogiai datuotas radioanglies metodu, yra rastas Žemaitijoje, Daktariškės 5-ojoje gyvenvietėje. Šis laukinis arkliukas gyveno ir buvo sumedžiotas maždaug 4500 m. pr. Kr. Kiti seniausi žinomi arkliai Lietuvoje aptikti pajūryje, Šventosios 43-iojoje gyvenvietėje. Jie medžioklės laimikiu tapo maždaug 3900 m. pr. Kr.

Laukinių arklių liekanų yra randama ir kitose akmens amžiaus gyvenvietėse. Šių arklių mitybos tyrimai rodo, kad jie ganėsi tankiuose miškuose. Nors akmens amžiaus žmonės laukinius arklius medžiojo, jie buvo retas laimikis – arklių kaulai tiek Lietuvos, tiek kitose Rytų Baltijos regiono gyvenvietėse sudaro vos 1–2 proc. tarp visų maistui sumedžiotų gyvūnų kaulų.

Patikslinti, kokio dydžio buvo laukiniai akmens amžiaus arkliukai, iki šiol nepavyko, mat aptinkami tik nedideli jų kaulų fragmentai, netinkami ūgiui apskaičiuoti, o genetiniai šių arklių tyrimai, atskleisiantys jų kailio spalvą ir kitus ypatumus, dar tebėra atliekami.

Lietuvoje arkliai ir valgyti, ir laidoti

Naminiai arkliai Lietuvą turėjo pasiekti su indoeuropiečiais, virvelinės keramikos kultūros nešėjais, 2900–2800 m. pr. Kr. Jie buvo pirmieji į mūsų kraštą atvykę žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Būtent arkliai leido jiems keliauti tuo metu žaibišku greičiu – per gerą šimtmetį šie raiti gyvulių augintojai išplito didžiulėje Europos dalyje. Ilgą laiką buvo manoma, kad būtent su indoeuropiečiais plitę arkliai yra dabartinių naminių arklių protėviai. Tačiau 2021 m. pasirodžiusi studija atskleidė, kad dabartiniai arkliai yra palikuonys arklių linijos, atsiradusios maždaug 2300 m. pr. Kr.

Nauja, jau šiuolaikinių arklių banga Rytų Baltijos regioną ir Lietuvos teritoriją pasiekė bronzos amžiuje (1800–500 m. pr. Kr., datuota radioanglies metodu). Apie 1200 m. pr. Kr. čia vyko ir kitiems Europos kraštams būdingi procesai: arkliena imta valgyti gerokai dažniau, o arkliai pradėti laidoti. Anksčiausi arklių kapai Rytų Baltijos regione rasti Reznės pilkapyne Latvijoje, jie radioanglies metodu datuoti apie 1200 m. pr. Kr. Lietuvoje arkliai laidoti pradėti kiek vėliau, galbūt apie 800 m. pr. Kr., nors seniausias tiesiogiai datuotas arklio kapas rodo, kad arklys palaidotas apie 150 m. pr. Kr. Tačiau jau netrukus, romėniškuoju laikotarpiu (I–IV a.), arkliai Lietuvoje buvo laidojami dažnai.

Arklio kultas anksčiausiai atsirado Vakarų Lietuvoje – čia ne tik aptinkami ankstyviausi arklių kapai, bet ir gerokai dažniau negu Rytų Lietuvoje valgyta arkliena. Jau III–IV a. arklių kapų randama ir Vidurio bei Rytų Lietuvoje. Kartais arkliai laidoti su žmogumi, kartais – atskirai, aptinkama ir sudegintų arklių kapų. I tūkst. pabaigoje Vidurio Lietuvoje atsiranda dideli kapinynai, kuriuose palaidota po keletą šimtų arklių. Tame pat kapinyne būdavo laidojami ir arkliai, ir žmonės, tačiau jiems paprastai buvo skiriamos skirtingos kapinyno dalys. Didžiausiame – Marvelės kapinyne rasta daugiau negu 300 įvairiai palaidotų arklių ir apie 1500 žmonių kapų.

Laidojami buvo įvairaus amžiaus arkliai – nuo kumeliukų iki keliolikos metų gyvulių. Tačiau dažniausiai tai būdavo 5–10 metų sulaukę arkliai. Tiesa, viduramžiais vis dažniau buvo laidojami vyresni ir joti vargiai tinkami raiši arkliai. Arklių laidojimo papročiui nykstant, XII–XIV a., arkliai imti laidoti su šunimis. Arklių laidojimo paprotys, palikęs apie 2000 kapų, Lietuvoje nunyko kartu su pagonybe. Ir nors tai nėra vien Lietuvai būdingas reiškinys, mūsų krašte jis išsilaikė vėliausiai Europoje. To priežastis – vėlyvas šalies krikštas.

Neįprastai dideli arkliai galėjo atkeliauti iš Pietų Švedijos

Archeologinių tyrimų metu randami arklių kaulai suteikia žinių apie arklių dydį. Apie 800 m. pr. Kr. pajūryje gyvenęs 123 cm ūgio arklys yra seniausias Lietuvoje iš tų, kurių ūgį pavyko apskaičiuoti. Ankstyvojo romėniškojo laikotarpio arkliai Lietuvoje taip pat buvo 122–123 cm. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje, Paduobės–Šaltaliūnės pilkapyne, rastas itin didelis, beveik 138 cm ūgio III–VI a. arklys, palaidotas su turtingu vyru. Šį kapą jau galima priskirti naujam – tautų kraustymosi laikotarpiui (IV–VII a.). Iš to meto Lietuvoje aptinkami neįprastai dideli mūsų kraštui arkliai, kurių vidutinis ūgis – 130,2 cm. Vėliau, vikingų laikotarpiu (IX–XI a.), vidutinis arklių ūgis tesiekė 123,6 cm, morfologiškai visi arkliai buvo labai homogeniški. Būtent šio laikotarpio arklius galima būtų pavadinti tipiniais tiek Lietuvai, tiek apskritai Šiaurės Europai (1 pav.). Tai nedideli ponių tipo arkliukai gana laibomis kojomis. Tokį arklių sudėjimą lėmė klimato ir aplinkos sąlygos.

1 pav. Iš kairės į dešinę: lietuvių žemaitukas, estų kleperis ir Gotlando ponis. Arklio muziejaus ir Wikimedia nuotraukos

Viduramžiais toliau buvo auginami nedideli vietinio tipo arkliukai, tačiau nuo XII a. arklių įvairovė labai išauga, kapuose aptinkama nuo 108 cm (Obelių k. 4) iki 151 cm ūgio individų (Pakalniškių k. 192), yra randama nemažai 130–140 cm ir didesnių arklių, o vidutinis viduramžių arklių ūgis siekia 127,4 cm. Kernavėje, Vilniaus Žemutinėje pilyje rastų arklių ūgis nesiskyrė nuo aptiktų laidojimo paminkluose. Ordino šaltiniai vietinius arklius apibūdina kaip mažus, siekusius 116 cm ir kiek daugiau, gauruotus, tvirtus, greitus ir ištvermingus, naudotus darbui, jodinėjimui ir karui. Tai iš esmės atitinka zooarcheologinių tyrimų rezultatus.

Viena vertus, 108–120 cm ūgio arkliukai gali atrodyti labai maži. Kita vertus, tokio dydžio arkliais iki Romos imperijos griūties jodinėjo germanai ir kiti Europos barbarai. Tik žlugus Romos imperijai po Europą pasklido dideli romėnų arkliai. Todėl iš tautų kraustymosi laikotarpio Lietuvoje aptinkami neįprastai dideli šiam regionui žirgai kėlė klausimų apie nevietinę jų kilmę. Ši hipotezė iš dalies pasitvirtino – atlikti tyrimai atskleidė, kad apie 23 proc. IV–VII a. arklių Lietuvoje yra ne vietinės kilmės, o pirmosios kartos „imigrantai“. Tarp jų – ir du didžiausi to laikotarpio individai iš Plinkaigalio bei Paduobės–Šaltaliūnės. Galima šių arklių kilmės vieta – Pietų Švedija. Įdomu, kad su išskirtinai turtingu kariu Taurapilio pilkapyne buvo palaidotas nedidukas, apie 125 cm ūgio vietinio tipo arkliukas (2 pav.). Tiesa, jis tebuvęs apie 3,5 metų amžiaus – karys juo nė nejodinėjo.

2 pav. Arklio ir žmogaus kapai iš IV–V a. Taurapilio pilkapyno Lietuvoje (1) ir VIII a. avarų Rakocifalvos (Rákóczifalva) gyvenvietės Vengrijoje (2). Archeologijos mokslų instituto ir Eötvöso Lorándo universiteto muziejaus nuotraukos.

Lietuvos teritorijoje naminių arklių istorija siekia beveik 5000 metų. Netrukus po to, kai atsirado, ankstyvieji naminiai arkliai buvo pakeisti šiuolaikinių arklių protėviais. Prieš 2000–3000 metų arkliai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje bei Azijoje, pradėti laidoti, o ši tradicija dėl vėlyvo krikšto Lietuvoje išnyko vėliausiai Europoje – XIV a. pabaigoje. Vietiniai mūsų krašto arkliai buvo nedideli, 116–125 cm ūgio, prisitaikę gyventi atšiauriomis ir prastomis sąlygomis ir panašūs į kitus vietinius Šiaurės Europos arklius. Didesnieji, 130–156 cm ūgio, arkliai greičiausiai pasiekė Lietuvą kaip karo grobis, dovana ar prekė. Kokios yra dabartinių žemaitukų sąsajos su senoviniais Lietuvoje augintais arkliais, galėtų atskleisti tik išsamūs genetiniai tyrimai.