Kodėl po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo moterys iš darbo rinkos veržėsi į namus?

Žvelgiant į XX a. Vakarų Europos šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją, galima pastebėti, kad po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų moterys grįžo į šeimas, tapo namų šeimininkėmis, užleisdamos viešąją erdvę iš karo grįžusiems vyrams. Iš literatūros matyti, kad Lietuvoje vyko tokie patys moterų padėties visuomenėje kismai, tik truputį vėlyvesniu – valstybės nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Tuo metu suklestėjo asimetrinės šeimos ideologija, kai vyras išlaiko šeimą, o žmona atlieka namų šeimininkės pareigas.

Daugelis to meto sociologų, pradedant žymiuoju Talcottu Parsonsu, modernios visuomenės struktūrą siejo su branduoline tokio modelio šeima. Toks šeimos modelis mokslinėje literatūroje pradėtas vadinti tradiciniu, nors vėlesni tyrimai leido paneigti jo tradiciškumą.

Kas atsitiko su Lietuvos visuomene 1990 metais?

Lietuvoje sparti visuomenės kaita prasidėjo 1987 m., kai Sovietų Sąjungoje buvo imta įgyvendinti Michailo Gorbačiovo 1985 m. paskelbta „persitvarkymo ir viešumo“ politika. Lietuviai greitai suprato šios politikos siūlomas galimybes ir ėmėsi atkurti ir kurti įvairias organizacijas, kooperatyvus.

Tačiau realus virsmas įvyko po 1990 m., kai Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, pradėjo ekonomines, socialines, kultūrines reformas. Reformos buvo vykdomos sparčiai, o visuomenė dar buvo apimta laisvės ir nepriklausomybės idėjų įgyvendinimo euforijos. Daugumą įstatymų ji priėmė su didžiausiu entuziazmu ir net nepastebėjo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo antro skirsnio „Lietuvos pilietybė“ 15 straipsnyje skelbiama: „Moteris ir vyras Lietuvoje turi lygias teises.

Šių teisių įgyvendinimą užtikrina moterims suteiktos lygios teisės su vyrais, galimybės įgyti mokslą ir profesinį parengimą, dirbti, gauti atlyginimą už darbą ir būti paaukštintoms darbe, dalyvauti visuomeninėje, politinėje ir kultūrinėje veikloje, taip pat specialios moterų darbo ir sveikatos apsaugos priemonės.“
Ar iš tiesų šis įstatymo punktas Lietuvą nubloškė į 1905–1918 m., kai Lietuvos moterų organizacijos reikalavo pripažinti moterims lygias su vyrais teises moksle, darbe ir šeimoje? Ir jos tai pasiekė, nes tai buvo įtvirtinta pirmuosiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose ir 1922 m. Konstitucijoje. 1988 m. pabaigoje veiklą atnaujino Lietuvos moterų sąjunga, jos atkuriamasis suvažiavimas įvyko 1989 m. birželio 10 d. Apie tai rašė svarbiausi Lietuvos dienraščiai. O kur dar moterų sambūrio „Caritas“ atkuriamasis suvažiavimas, sukėlęs tokį pat susidomėjimą visuomenėje kaip ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. O Moterų sąjūdžio, moterų grupių veiklos ir iniciatyvos? Apie tai byloja archyviniai šaltiniai. Kyla klausimas – koks realus moters vaidmuo buvo Lietuvos atgimimo laikotarpio visuomenėje ir kokią vietą jai numatė Sąjūdžio aktyvistai?

Tvirta šeima – tvirta valstybė

1989 m. kovo 12 d. vyko Lietuvos moterų sąjūdžio organizuotas mitingas „Apginkime moterį motiną“. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narė Kazimiera Danutė Prunskienė apgailestavo, jog vis dėlto moterims reikėjo atskiro mitingo, kad jos galėtų turėti ir savo žodį, o ne tik retkarčiais įsiterpti, kai vyrai teikiasi joms jį suteikti. Ji kreipėsi į mitingo dalyves: „Jūsų tarpe yra žmonos, draugės, motinos įvairią padėtį užimančių vyrų. Padėkite jiems pasižiūrėti į savo darbus iš šalies, padėkite pastebėti su drakonu kovojantiems jaunuoliams, pradedančius dygti jų pačių drakoniškus nagus, aplaužykite juos“ (Moterų balsas, 1989, kovo 20, Nr. 2, p. 1. Čia ir toliau leidinio kalba netaisyta – red. past.).

Viena pagrindinių šio renginio organizatorių Aušra Pivorienė teigė: „Jūs vyrai, sakote stipri respublika – stiprus centras, o mes, motinos, tyliai galvojame: nebus stipri respublika, jeigu nebus tvirta šeima. Reikia pertvarkos ir šeimos.“ Kokią pertvarką šeimose matė Moterų sąjūdis? „(...) kiekviena šeima, kiekviena moteris-motina, kuri dorai augina vaikus, nesvarbu, ar ji našlė, ar vieniša, nesvarbu kiek vaikų ji augina. Tai moterys, kurios nori savo vaikus auginti namuose, dirbti tik pagal galimybes, didžiausią dėmesį skirti šeimai. Atitraukimas mažamečio vaiko nuo motinos prieštarauja Vaiko teisių Deklaracijai“ (Moterų balsas, 1989, kovo 20, Nr. 2, p. 1). Šiame kreipimesi į mitingo dalyves matome dar paliktą galimybę moterims likti darbo rinkoje.

Tačiau visa planuojamos šeimos politikos esmė atsiskleidė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos nario Antano Buračo kalboje: „Reikia, kad vaikų auginimo prestižas didėtų. Tai turi tapti ne tik tautinio atgimimo prielaida, bet ir materialine prielaida nenutrūkstančia darbo stažui motinoms užtikrinti iki vaikas pasieks mokyklinį amžių, o auginant invalidą – iki jo pilnametystės arba kol invalidas baigs mokslus“ (Moterų balsas, 1989, kovo 20, Nr. 2, p. 1). Kaip matyti iš pasisakymo, jau 1989 m. buvo numatyta galimybė moteris motinas grąžinti į šeimą net 7 metams. Tai nėra atsitiktinis pasisakymas, o išdėstyta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos numatoma įgyvendinti socialinė programa, nes akademikas A. Buračas buvo Sąjūdžio Seimo Socialinės-politinės darbo grupės (komisijos) narys (Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 10, ap. 1, b. 126, l. 2).

Už moterų pozicijos stovėjo vyrai

Taigi abejotina, kad pačios moterys buvo moterų grąžinimo į šeimą politikos iniciatorės ir kūrėjos (1 pav.). Bet nebuvo girdėti ir prieštaravimų, lyčių lygybės šūkiai nebuvo itin populiarūs, o feminizmas skambėjo kaip keiksmažodis.

1 pav. Karikatūra, atspindinti, kaip atrodė moterų išsakoma pozicija visuomenėje ir kam iš tiesų ji atstovavo. Moterų balsas, 1989, kovo 20, Nr. 2
Prisiminkime sovietinius laikus. Ištekėjusios moterys su vaikais, kurios neturėjo vyro ir tėvų paramos ir pagalbos, apie karjerą retai tegalėjo svajoti. Tarptautinis tyrimas „Moterų tiksliuosiuose moksluose ir technologijose karjera“ (2005–2006 m.) atskleidė, kad tiksliuosiuose ir technologijų moksluose moterims dažniausiai tekdavo rinktis tarp mokslininkės karjeros ir šeimos, o suderinti jas galėjo tik tos mokslininkės, kurioms padėjo kiti šeimos nariai, dažniausiai – motinos. To paties tyrimo, kuris buvo atliktas jau praėjus 15 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, duomenimis, visi mokslininkai, ir moterys, ir vyrai, atsakomybę už šeimą natūraliai priskyrė moterims. Sovietinė lyčių lygybės ideologija – lygios lyčių teisės esant natūraliai moterų atsakomybei už šeimą ir vaikus – buvo tvirtai ir ilgam įsišaknijusi Lietuvos gyventojų sąmonėje.

Sovietinė ideologija nekeitė natūralios lyčių tvarkos, ji tik įteigė lyčių lygybės egzistavimą. Tokia „lyčių lygybė“ moterims negalėjo būti priimtina. Sovietmečiu buvo visai „normalu“ pasakyti moteriai, kad jos nepriims į darbą, nepadidins atlyginimo ar nepaskirs į aukštesnes pareigas, nes ji moteris. O moteris natūraliai blogesnė darbuotoja už vyrą, nes ji privalo rūpintis namais ir vaikais. Vyras geriausiu atveju jai gali tik padėti tvarkytis namuose.
Lietuvių nuostatos šeimos atžvilgiu buvo konservatyviausios

To meto vertybinė orientacija taip pat sudarė palankias sąlygas tarpti „moterų grąžinimo į šeimą“ politikai. Pačioje nepriklausomybės pradžioje visuomenės vertybių tyrimų nebuvo daug. Vilniaus universiteto Sociologijos laboratorija 1990–1992 m. atliko keletą visuomenės vertybių tyrimų (tarp jų ir tarptautinių), kurių rezultatai parodė, kad Lietuvos gyventojai labiausiai orientuoti į šeimą, kad ji svarbiausia tiek Lietuvos moterų, tiek vyrų gyvenime. Moterys buvo labiau nei vyrai orientuotos į šeimą, joje jos psichologiškai jautėsi geriau.

Lietuvos gyventojų požiūris į šeimą tuo metu buvo aiškiai tradicinis patriarchalinis, o moterų pažiūros daugeliu klausimų – netgi labiau patriarchalinės nei vyrų. Lietuvos gyventojų nuostatos dėl šeimos modelio buvo pačios konservatyviausios tarp Vakarų ir net Rytų Europos šalių. Tai parodė 1991 m. lyginamasis tyrimas, atliktas „Times Mirror Center for the People“ užsakymu. Net 62 proc. Lietuvos gyventojų buvo pasirinkę asimetrinį šeimos modelį, kur vyras išlaiko šeimą, o žmona rūpinasi namais ir vaikais.

Tuo tarpu JAV, Vakarų Europos ir net pokomunistinių šalių, išskyrus buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos, gyventojai rinkosi partneryste grįstą modelį. Tuo metu Lietuvos moterų ir vyrų nuomonė apie vaidmenų pasiskirstymą šeimoje tilpo į tradicinio šeimos modelio rėmus. Tik 41 proc. sutiko su nuostata, kad dirbanti motina gali sukurti tokius pat šiltus ir tvirtus santykius su vaiku kaip ir nedirbanti, ir tik 37 proc. sutiko su teiginiu, kad geriausia išeitis moteriai būti nepriklausoma – dirbti. Tuo tarpu dauguma (72 proc.) sutiko su teiginiais, kad dirbančių motinų ikimokyklinio amžiaus vaikai nukenčia dažniau nei nedirbančių, kad darbas yra svarbu, tačiau dauguma moterų nori turėti šeimą ir vaikų (83 proc.) ir kad būti namų šeimininke yra tiek pat reikšminga, kaip ir dirbti (72 proc.). Tradicines Lietuvos moterų ir vyrų pažiūras patvirtino ir jų nuomonės apie šeimos institutą: tik 7 proc. moterų (ir 11 proc. vyrų) sutiko, kad santuoka – atgyvenęs dalykas, net 92 proc. gyventojų sutiko, kad vaikas normaliai vystytis gali tik pilnoje šeimoje, ir net 82 proc. – kad moters gyvenimas gali būti visavertis tik tuomet, kai ji turi vaikų.

Vaikų auklėjimas tampa apmokamu darbu

Moterų grįžimo į šeimą šūkiai atrodė patraukliai pervargusioms sovietinėms moterims, kurioms į galvą buvo įkalta, kad lyčių lygybė jau pasiekta. Jos nenorėjo tokios lyčių lygybės, bet dažniausiai nežinojo išeities. Juk dauguma tuo metu pareigų pasidalijimą tarp lyčių suprato taip, kaip buvo sutvarkyta visuomenėje – moteris visiškai atsakinga už šeimą ir vaikus.

Tokios pat vertybės buvo siūlomos ir žengiant į nepriklausomybę, tik su dar didesniu spaudimu šeimai, dar didesniais moraliniais įpareigojimais, bet ir su didesne finansine parama. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programos IV skyriaus „Socialinis teisingumas“ 3 punkte teigiama: „Būtina visokeriopai stiprinti šeimą – pagrindinę visuomenės ląstelę. Sąjūdis remia tokią šeimos globos politiką, kuri garantuos, kad vaikų skaičiaus didėjimas neigiamai neatsilieptų šeimos pragyvenimo lygiui ir vaiko asmenybės ugdymui. Vaikų auginimą ir auklėjimą būtina įteisinti kaip apmokamą darbą. Sudaryti sąlygas ikimokyklinio amžiaus vaikus auklėti šeimose. Įstatymu apibrėžti tėvų atsakomybę už savo nepilnamečių vaikų auklėjimą“ (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendroji programa. Priimta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d., Vilnius: Mintis, 1988, p. 7).
Dokumente numatoma, kad vaikus bus galima iki septynerių metų auginti šeimoje. Čia ir slypi atsakymas, kokią vietą Sąjūdžio aktyvistai planavo, o vėliau ir viešai pasiūlė moteriai – šeimą ir vaikus, tačiau dokumente visiškai nekalbama apie „savirealizaciją“ ar „karjerą“. Socialinės apsaugos ministro 1991 m. įsakyme nustatyta, kad mokamos motinystės atostogos yra treji metai, o norinčioms auginti vaikus iki 7 metų yra garantuojamas nepertraukiamas darbo stažas. Tuo naudodamiesi darbdaviai įkalbinėdavo moteris likti namuose, o ne grįžti į darbą.

Moterų organizacijos skatino aktyvumą

Moterų savirealizacijos raginimų galima rasti moterų organizacijų dokumentuose. 1989 m. birželio 10–11 d. įvykusiame atkuriamajame Moterų sąjungos suvažiavime jo pirmininkė Vidmantė Jasukaitytė sveikinimo kalboje ragino: „Moterie, motina, kelkis ir eik. Niekas nepasiūlys užimti vietos prezidiume. Ateik pati ir pasakyk: „Čia aš būsiu.“ Visus kodeksus geriausiai žino moters širdis“ (Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 10, ap. 1, b. 66, l. 39).
Ar moterys kėlėsi, ar moterų organizacijos, vadinamos „neformaliais judėjimais“, buvo aktyvios ir rūpinosi vykdoma „šeimos politika“ ir rengiamais naujais įstatymų projektais, rengiama nauja Konstitucija? Vienareikšmiškas atsakymas yra taip.

Analizuojant tuometinę spaudą, randama pranešimų apie moterų organizacijų pasitarimus, pastangas vienytis ir spręsti opias problemas kartu. Moterys suvokė, kad tik susivienijusios bus išgirstos ir galės išsakyti problemas, pateikti siūlymus. 1989 m. gegužės 26 d. įvyko susitikimas su Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos referentu S. Griviškiu ir komisijos prie Visasąjunginės profesinių sąjungų centro tarybos pirmininke I. Paltanavičiene. S. Griviškis pasiūlė pasitarimo dalyvėms žengti žingsnį į parlamentinį kelią – sukurti moterų komisiją, kuri dirbtų prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir „turėtų teikti Prezidiumui savo pasiūlymus, projektus dėl įstatymdavystės. (...) prezidiumas, išnagrinėjęs juos, pateiktų juos Aukščiausiajai Tarybai“ (Moterų balsas, 1989, birželio 14, Nr. 5). Spaudoje pažymima, kad daug emocijų buvo šiame pasitarime, tačiau realiu kūnu pasiūlymas nevirto. Kokios buvo to priežastys, kol kas nepavyko nustatyti, todėl galimos tik prielaidos. Viena jų – artėjantys Aukščiausiosios Tarybos rinkimai, kuriems visi neformalūs judėjimai skyrė ne tik dėmesio, lėšų, bet ir aktyvią rinkiminę agitaciją.

Nereikia stebėtis, kad esant tokioms lyčių lygybės sąlygoms dalis moterų priėmė „grįžimo į namus“ poziciją ir norėjo dalyvauti kuriant tokią „šeimos politiką“. Galbūt net dauguma, tačiau ne visos. Dalis moterų suprato, kad sovietiniais laikais lyčių lygybės paprasčiausiai nebuvo, todėl lygiagrečiai pradėjo kurtis judėjimai už lyčių lygybę. Kitose šalyse tokie moterų judėjimai prasidėjo tarp diskriminuojamų darbininkių, jie buvo vadinami „žolės šaknų“ judėjimais, o Lietuvoje – tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų – mokslininkių.