Kinetiniai turto mainų modeliai padeda geriau suprasti socialinės nelygybės priežastis

Visuotinai pripažįstama, kad didėjanti turtinė, pajamų ir socialinė nelygybė virsta rimta šiuolaikinių visuomenių problema visame pasaulyje. Lietuvoje ši problema taip pat yra labai ryški, nes esame tarp „pirmaujančių“ Europoje pagal pajamų nelygybės rodiklius. Duomenų apie turtinę nelygybę Lietuvoje beveik neturime, nes turto vertinimo ir apskaitos klausimas laikomas per daug sudėtingu, kad būtų rimčiau sprendžiamas.

Statistinės fizikos atstovai, taikydami savo metodus socialinėms sistemoms tirti ir modeliuoti, pastebėjo, kad istoriškai susiformavusios paradigminės socialinių mokslų nuostatos dažnai nėra pačios geriausios, todėl remdamiesi paprasčiausiu kinetiniu modeliu paaiškino turtinės nelygybės problemos svarbą ir jos įtaką visoms kitoms socialinės nelygybės formoms.

Turtinė nelygybė pasaulyje verčia susirūpinti

Istoriškai susiklostė, kad pajamų apskaita tapo daug svarbesnė nei turto apskaita, kadangi plačiai naudojamos mokestinės sistemos daugiausia remiasi pajamų, o ne turto apmokestinimu. Dažnai manoma, kad pajamų nelygybė lemia ir turtinę nelygybę, todėl pirmosios problemos sprendimas automatiškai sumažina ir antrąją.

Susirūpinimas turtinės nelygybės mastais yra labai išaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kur, ekspertų nuomone, turtinė nelygybė yra viena didžiausių (1 pav.).

Diagramoje turtas suprantamas kaip asmens valdomų visų turto formų (pinigai, kitas finansinis turtas, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kitos pamatuojamos vertybės) suma, atėmus įsipareigojimus (visų formų gautos, bet dar negrąžintos paskolos). Tačiau svarbiausia yra bendra išvada: turtinė nelygybė JAV yra milžiniška ir didėjanti, o pastarasis dešimtmetis išsiskiria ypatinga turtinės diferenciacijos sparta. Nors turtinės nelygybės skirtumų yra įvairiose šalyse ir regionuose, tačiau ši nelygybė turi tendenciją augti beveik visur pasaulyje. Šiam sudėtingam socialiniam reiškiniui išsamiai paaiškinti reikia nagrinėti politines, ekonomines ir kultūrines priežastis, o fizikai siūlo aptarti dar vieną, galbūt bendresnę ir nuo minėtųjų nelabai priklausomą priežastį.

Kas gali lemti turtinės nelygybės didėjimą?

Fizikai bando taikyti negyvosios gamtos aprašymo metodus socialinėms sistemoms. Jų požiūriu, turi būti bendrumas tarp daugiadalelių fizinių sistemų ir socialinių sistemų, kuriose dalelės yra keičiamos į nusakomu būdu veikiančius agentus. Didelio skaičiaus agentų – žmonių, įmonių, kitų ekonominių subjektų – kolektyviniam elgesiui aprašyti bandoma pritaikyti fizinių sistemų kinetinius modelius. Skirtumų yra daug, bet pati tokio modeliavimo idėja suteikia svarbių įžvalgų, kurios padeda geriau suprasti socialinių-ekonominių sistemų elgesį.

Pavyzdžiui, paanalizuokime pačią paprasčiausią ekonominę sistemą, sudarytą iš didelio skaičiaus agentų. Agentų tarpusavio ekonominė veikla gali būti aprašyta keletu taisyklių:

1. Tarkime, turime N agentų ir kiekvienam suteikiame nustatytą vienodą turto kiekį.
2. Atsitiktinai pasirinkime du agentus nepriklausomai nuo jų turimo turto.
3. Palyginkime ir nustatykime, kuris turto turi mažiau. Tarkime, kad ta nustatyta suma yra 100 eurų. Laikykime, kad du pasirinkti agentai pasikeičia turto dalimi, kuri sudaro dalį to mažesnio turto, pavyzdžiui, 10 proc. Pasikeitimo suma šiuo atveju yra 10 eurų.
4. Kuris kuriam perduoda šią sumą, taip pat renkamės atsitiktinai, mesdami monetą. Vieno turima turto vertė padidėja 10 eurų, kito ta pačia suma sumažėja.
5. Antro ir ketvirto punkto procedūras iš eilės kartojame labai daug kartų. Tai puikiai gali atlikti jūsų susikurta kompiuterinė programa asmeniniame kompiuteryje.

Statistinės fizikos mokslininkų tikslas yra bent trumpai aptarti idėjas, kurios kyla tyrėjams, bandantiems taip paprastai atkurti svarbius tokios sudėtingos sistemos kaip ekonomika bruožus. Šiame aprašyme nėra beveik nieko, kas būdinga šiuolaikinėms valstybių ekonomikoms, išskyrus paprastą turto tarp agentų, ekonomikos dalyvių, persiskirstymo mechanizmą. Šis paprastas turto tarp dalyvių persiskirstymo mechanizmas neišvengiamai veda į tai, kad vienas atsitiktinis agentas sukaupia visą turtą, o kiti lieka be nieko: tai yra maksimali turtinė diferenciacija. Reiškinys nepriklauso nei nuo pasirinkto agentų skaičiaus, nei nuo agentams suteikiamo pradinio turto, nei nuo turto dalies, kuria agentai keičiasi. Nuo šių parametrų priklauso tik viso proceso trukmė – reikalingas bendras pasikeitimų skaičius. Būtų drąsu teigti, kad toks turto pasikeitimo mechanizmas neegzistuoja realioje ekonomikoje: patys įvairiausi ekonominiai sandoriai realiame gyvenime neišvengiamai turi savo laimėtoją ir pralaimėjusį, nes niekas negali tiksliai išspręsti sandorio vertės uždavinio, o kur dar didžiulis išorinių trikdžių skaičius. Jei paprastame pirkimo ir pardavimo sandoryje kaina nėra nustatyta tiksliai, viena iš šalių laimi. Šis paprastas pasikeitimo modelis turės tą patį rezultatą net ir tada, kai keičiamo turto dalis nėra pastovi, bet atsitiktinai keičiasi. Vienintelė stebimos turtinės diferenciacijos priežastis yra ta, kad keičiamasi turto dalimi, skaičiuojama nuo neturtingesnio agento turto. Tai perša mintį, kad turtinė diferenciacija gali būti objektyvi ekonomikos realybė, o ne jos išsigimimas.

Būdai turtinės nelygybės tendencijoms pakeisti

Mokesčių rinkimas ir tolimesnis surinktų lėšų paskirstymas ekonomikos dalyviams yra plačiai pripažinta priemonė turtinei, pajamų ir socialinei nelygybei mažinti. Mokesčiai yra įvairūs, o jų taikymo praktika skirtinga įvairiose šalyse. Jų įtaką aptariamam turtinės nelygybės modeliui nesunku įvertinti dviem aspektais: 1) imituojant pajamų mokestį, kai per pasirinktą laikotarpį nuskaičiuojama visų agentų turto prieaugio dalis (gali būti proporcinga ar progresinė); 2) imituojant turto mokestį, kai periodiškai nuskaičiuojama agentų turima nedidelė turto dalis. Surinktų lėšų (turto) tolimesnis paskirstymas taip pat yra labai svarbus, bet mes apsiribokime tik vienu jo atveju, kai visos surinktos lėšos yra paskirstomos visiems agentams po lygiai. Atvejis, kai surinkti mokesčiai paskirstomi proporcingai turimam turtui, negali sumažinti turtinės nelygybės, o atvejis, kai jie paskirstomi atvirkščiai proporcingai turimam turtui, būtų labai efektyvus, bet praktikoje neegzistuojantis.

Aptariamo kinetinio turto mainų modelio papildymas mokesčiais yra labai paprastas ir naudingas, nes leidžia padaryti netikėtas ir svarbias išvadas apie mokesčių efektyvumą. Pasirodo, turto apmokestinimas yra daug efektyvesnis už pajamų apmokestinimą, nes leidžia visiškai sustabdyti turtinės nelygybės didėjimą norimame lygyje, tinkamai pasirenkant mokesčio dydį. Skaičiavimai įvedus pajamų mokestį rodo, kad stabilizuoti turtinės nelygybės didėjimą yra kur kas sunkiau, be to, mokesčiai turėtų būti smarkiai progresiniai. Jei vertintume kokybiškai, remdamiesi šiuo labai paprastu modeliavimu galėtume spėti, kad mūsų šalyje didelė pajamų nelygybė tikriausiai yra susijusi su turtine nelygybe, kuri atsiranda dėl labai menko turto apmokestinimo. Esamas pajamų apmokestinimo progresyvumas taip pat kelia labai daug diskusijų, nes ne visos pajamos yra apmokestinamos vienodai. Štai šio labai apibendrinto modeliavimo kontekste galėtume manyti, kad Lietuvoje turto savininkams yra palankios sąlygos didinti savo turtą dar ir dėl to, kad ne visais turto prieaugio atvejais įstatymai numato jo apmokestinimą.

Daugelis mano, kad turtus atneša darbas, ir dažnai tai yra tiesa, bet būtų naivu manyti, kad milžiniški pajamų ir turto nelygybės mastai pasaulyje yra susiję tik su tuo. Visos ekonominės veiklos formos, kai vyksta turto mainai tarp ekonomikos dalyvių, neišvengiamai veda prie turtinės nelygybės. Susidaranti turtinė nelygybė neišvengiamai gimdo ir pajamų bei socialinę nelygybę. Pats elementariausias kinetinis turto mainų modeliavimas perša mintį, kad be turto mokesčių yra sunku sustabdyti ekonomines nelygybės didėjimo tendencijas.