Kaip pasaulio politiniai lyderiai kalbėjo su tauta per COVID-19 pandemiją?

COVID-19 pandemija tapo tikru išbandymu politiniams lyderiams ir jų valdymo strategijoms. Politiniai lyderiai skubėjo priimti sprendimus, kurie prisidėtų prie daugelio prigimtinių laisvių ribojimo. Viena iš tokių pareiškimo formų buvo pirmasis kiekvienos šalies vadovo kreipimasis į tautą, siekiant užtikrinti žmonių palankumą ir vykdant visuomenės sveikatos politikos uždavinius krizės metu. Ar pavyko politiniams lyderiams įtikinti savo rinkėjus, kad jų laisvės ribojimai per COVID-19 pandemiją yra tinkamiausias būdas spręsti rimtas su visuomenės sveikata susijusias problemas? Kaip tai buvo padaryta?

Lyderių kalbose – populistinės metaforos

Vakarų žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kuriuose atkreiptas dėmesys į sėkmingo moterų valdymo pavyzdžius. Garsiame „The New York Times“ žurnalo 2020 m. gegužės 15 d. straipsnyje jo autorė Amanda Taub jau pačiame pavadinime iškėlė klausimą: „Kodėl šalims, vadovaujamoms moterų, sekasi geriau?“

Metaforos analizės tyrimu buvo bandoma atsakyti į šį klausimą. Tyrimo metu analizuota 16 pasaulio (Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Škotijos, Švedijos, Kanados, Kinijos, Argentinos, Rusijos, Indijos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Vokietijos, Suomijos, Lietuvos, Ukrainos, ES) lyderių – 11 vyrų ir 5 moterų – kalbų, skirtų pirmajam nacionalinio karantino paskelbimui per COVID-19 pandemiją (nuo 2020 m. vasario iki balandžio mėn.).

Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į pasikartojančias metaforines sąvokas ir jų populistines reikšmes. Konceptualiosios metaforos analizė politinių lyderių kalbose pasirinkta neatsitiktinai – jos įtaigumo ir emocinio poveikio svarba pastebima ne tik šiuolaikinės kalbotyros darbuose, bet ir neurologijos bei psichologijos mokslų tyrimuose.

Konceptualiosios metaforos fenomenas yra siejamas su žmogaus smegenų struktūra ir neuronų aktyvumo veikla, kurią lemia pasikartojančių žodžių dažnis ir tankis konkrečioje situacijoje. Pasikartojantys žodžiai, keliantys asociacijas su klausytojui reikšminga patirtimi, turi didesnį poveikį įsisavinant informaciją. Be to, pasikartojančių metaforinių pasakymų analizė leidžia nustatyti kalbėtojo įsitikinimus ir požiūrį į įvairius reiškinius.

Išryškėjo skirtumai tarp vyrų ir moterų lyderių kalbų

Tyrimo metu konkrečiose vyrų ir moterų kalbose buvo lyginamas nustatytų metaforinių pasakymų skaičius visos pasakytos kalbos žodžių kontekste. Trumpiau tariant, metaforinių pasakymų dažnis (arba kitaip – metaforinis tankis) konkrečiose lyderių kalbose. Metaforų analizė aiškiai parodė, kad moterys ir vyrai renkasi skirtingas įtikinimo strategijas. Įdomiausia, kad abiejų lyčių atstovai rinkosi konceptualiąsias „karo“, „vienybės“, „judėjimo“ ir „grėsmės“ metaforas siekdami skirtingų strateginių tikslų. Abiejų lyčių lyderiai kūrė skirtingą santykį su klausytojais ir taip pabrėžė nacionalinio karantino priemonių svarbą ir legitimumą (1 pav.).

„Judėjimo“ ir „karo“ metaforos abiejų lyčių kalbose buvo vartojamos dažniausiai. Moterys dažniau nei vyrai vartojo „vienybės“ ir „judėjimo“ metaforas, o vyrų kalbose dažniau nei moterų buvo galima išgirsti „karo“ ir „grėsmės“ metaforas.

Kokiu tikslu pasitelkta „karo“ metafora?

„Karo“ metaforos ideologinės reikšmės poveikis dažnai aiškinamas kaip tautos mobilizavimo priemonė, kuri padeda sunkiu laikotarpiu vienyti tautą, siekiant bendrų nacionalinių tikslų. Šia metafora vyrai siekia politinių tikslų, apeliuodami į populistinį sentimentą per supriešinimo naratyvą, kai priešu tampa „nematomas virusas“. Analizuojant pastebėta, kad vyrų „karo“ metafora pasižymi leksine įvairove (pvz., „priešas“, „kova“, „kovotojai“, „pajėgos“, „pulti“, „nugalėti“, „laimėti“). Tuo tarpu moterys vieningai vartoja tik „kovos“ metaforinį pasakymą bendrame „karo“ metaforos kontekste (2 pav.).

„Karo“ metaforos analizė leidžia aptikti kelis skirtumus, vertinant vyrų ir moterų politinę lyderystę. Metaforos leksinė įvairovė tarp vyrų byloja apie šios metaforos ideologinę svarbą bandant suvaldyti pandemijos sukeltas problemas. Įdomu, kad „karo“ metafora vyrų kalbose parodo konkurencingumo svarbą (pvz., „susidoroti“, „nugalėti“, „laimėti“ ir pan.). Konkuravimas kaip „stiprios“ lyderystės požymis yra neatsiejamas nuo „lyderio kaip griežto tėvo“ naratyvo. Tai galima pastebėti vyrams bandant kalbėti apie kontrolę ir kuriant vertikalią santykių hierarchiją (Dievas > valdžia > žmonės). Populistiškai skamba vyrų „kolektyvinio aš“ pozicionavimas kalbant apie santykį su „išoriniu priešu“. Skirtingai nuo vyrų, moterys vieningai vartojo bendrą metaforinį pasakymą „kova su virusu“, neįtraukdamos „kolektyvinio aš“ į šios „kovos“ naratyvą.

„Vienybės“ metafora – tautai mobilizuoti?

Populistiškai skamba ir „karo“, ir „vienybės“ metaforų junginys vyrų kalbose. Vyrų žinutė „vienytis, kad nugalėtume“ yra bandymas mobilizuoti tautą kovoje su aiškiai nusakomu priešu, siekiant populistinės priešpriešos tarp „kolektyvinio aš“ ir „kolektyvinio kito“ (3 pav.).

Skirtingai nuo moterų, vyrai bandė „mobilizuoti“ tautą „kovoje su bendru priešu“ – „šios pandemijos virusu“. Tokiame kontekste visos karantino priemonės buvo pristatomos kaip vienas būtiniausių „karo ginklų“. Tautai atiteko „kolektyvinio aš“ vaidmuo, ji turėjo „kovoti“ su „kolektyviniu kitu – virusu“ ir „nugalėti kovoje“. „Karo“ naratyvas yra vienas dažniausių retorinių mechanizmų siekiant visuotinio susivienijimo ir tautos pritarimo krizės metu.

„Judėjimo“ ir „grėsmės“ metaforos – bandymas gąsdinti, įspėti ar užjausti?

Kitas svarbus skirtumas vyrų ir moterų kalbose – „judėjimo“ ir „grėsmės“ metaforų vartosena. Abiejų metaforų kontekste vyrai skiria dėmesio „pavojaus“ naratyvui, kuris netiesiogiai skatina neapibrėžtumo ir baimės pojūtį (4 pav.). Neapibrėžtumo jausmas perteikiamas kalbant apie viruso plitimo „greitį“ ir ekonomikos „judėjimo vingius“. Taip susidaro įspūdis, kad minimos problemos (viruso plitimo ir ekonomikos) yra beveik nesuvaldomos ir prilygsta gamtos dėsniams. Neapibrėžtumo jausmas padidėja, kai tokie pasakymai vartojami priešinant „kolektyvinį aš“ (tautą ir valdžią) ir „kolektyvinį kitą“ (virusą, Kiniją).

Vyrai ir moterys pasitelkia „judėjimo“ metaforą, kad nukreiptų klausytojų dėmesį į skirtingus esamos problemos aspektus. Vyrai pabrėžia viruso plitimo ir užkrėtimo „greitį“, tuo tarpu moterys kalba apie greičio suvaldymą ir dažniau vartoja pasakymus, orientuotus į „sulėtinimą“. Taip probleminė situacija atrodo labiau valdoma arba aiškiai demonstruojami bandymai spręsti problemas.

4 pav. „Judėjimo“ metafora vyrų ir moterų kalbose

Panašius skirtumus rodo ir „grėsmės“ metaforos analizė. Tarp vyrų dominuoja du požiūriai į susiklosčiusią situaciją: emocinis ir pragmatinis. Vartodami „grėsmės“ metaforą, vyrai sutelkia dėmesį į „pavojaus“ sąvoką, taip bandydami racionalizuoti jų siūlomą veiksmų planą ir mobilizuoti tautos atsaką. Pavyzdžiui, tuometinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas sakė, kad „tai yra didžiausia grėsmė, su kuria ši šalis susidūrė, tikrojo pavojaus akimirka“. O Lietuvos prezidentas kalbėjo taip: „Šiandien pasaulis susiduria su bene didžiausia krize nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.“

Susiklosto panaši situacija, kaip ir su „judėjimo“ metafora – baimės ir neapibrėžtumo jausmas įsivyrauja ir leidžia įtampai tarp klausytojų augti. Moterys, skirtingai nuo vyrų, visą dėmesį sutelkia į „apsaugos nuo grėsmių“ sąvoką, kuri yra vartojama bendruomeniškumo ir užuojautos kontekste. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ramino: „Federalinė vyriausybė ir valdžia stengiasi apsaugoti visus mūsų bendruomenės narius“, o Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon pabrėžė: „Tai skirta kiekvieno iš jūsų, jūsų artimųjų, bendruomenės ir mūsų nacionalinės sveikatos tarnybos apsaugai.“

Taip „grėsmės“ metafora skatino teigiamą požiūrį ir didesnį klausytojų palankumą, o moterų kalbose parodė emocinio intelekto, empatijos svarbą.

Kodėl vyrų lyderių kalbos veikė neigiamai?

Analizuojant pasikartojančius metaforinius pasakymus vyrų kalbose, išryškėjo neigiamo populistinio sentimento požymiai, aktyvuojantys visus keturis neigiamo populizmo konceptus: (1) „kolektyvinio aš“, (2) „kolektyvinio kito“, (3) antagonizmo ir (4) neapibrėžtumo jausmą. Tuo tarpu moterų kalbose vyravo „kolektyvinio aš“ naratyvas, kuriame buvo nuosekliai skatinamas bendruomeniškumo jausmas, tarpusavio pagalba ir kuriamas tarpusavio ryšys. Atrodytų, kad moterys lyderės atstovauja lyderystės krypčiai, kuri grindžiama emociniu intelektu ir horizontalia santykių hierarchija. Tuo tarpu vyrai aiškiai pademonstravo konkurencingumu grįstą požiūrį į problemos sprendimą, remdamiesi populistiniu sentimentu, kuris galėjo turėti didesnę neigiamą įtaką informacijos priėmimui.

Ar būtų galima teigti, kad moterys labiau pavergė klausytojų širdis? Tikriausiai tokios analizės nepakanka norint atsakyti į šį klausimą. Kita vertus, remiantis metaforų ir jų ideologinės reikšmės analize, galima drąsiai teigti, kad moterys parodė brandesnės lyderystės pavyzdį krizės laikotarpiu.