Kaip išsivysto priklausomybės ir kodėl jų taip sunku atsikratyti?

Opioidai, kokainas, nikotinas – tai medžiagos, nuo kurių greičiausiai tampama priklausomais. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Valentina Vengelienė sako, kad su šiomis medžiagomis geriau nerizikuoti ir jų nebandyti, net jei ir žinome, kad neturime genetinio polinkio tapti priklausomi.

Pasak jos, priklausomybė tam tikrai cheminei medžiagai išsivysto, kai negrįžtamai pakinta žmogaus smegenų veikla ir dėl to parandama elgesio kontrolė, o pati priklausomybė diagnozuojama tada, kai pasireiškia bent trys iš keliolikos simptomų. Pagrindiniai jų – stiprus noras vartoti medžiagą, nesugebėjimas susilaikyti nuo vartojimo, socialinių įsipareigojimų nevykdymas ir atsisakymas alternatyvių interesų.

Kodėl žmonės nuolat siekia malonumo?

Priklausomybes nuo psichoaktyviųjų medžiagų jau daugiau kaip 25 metus tyrinėjanti prof. V. Vengelienė sako, kad mėgautis tuo, kas suteikia malonumą, ir ieškoti galimybių tai pakartoti – normalu ir iš prigimties būdinga ne tik žmonėms, bet ir kitiems gyvūnams.

Skirtumas tik toks, kad gyvūnai natūralioje aplinkoje negali sau leisti ieškoti papildomų malonumų, nes jiems visą gyvenimą reikia ieškoti maisto ir saugotis plėšrūnų. „O žmonėms atvirkščiai: nereikia visą dieną ieškoti maisto ir slėptis nuo priešų, todėl jie gali sau leisti svaigintis. Nors gamtoje yra augalų, kurie gamina alkoholį, ir jie yra kai kurių gyvūnų maisto šaltinis, bet gyvūnų organizmas sugeba labai greitai augalo gaminamą alkoholį suskaidyti“, – sako mokslininkė.

Anot jos, taip evoliuciškai susiformavo, kad dėl tam tikrų požievinių smegenų sričių aktyvavimo mes automatiškai reaguojame į aplinkos dirgiklius, kurie arba yra būtini (pvz., maistas), arba kelia pavojų mūsų išlikimui (pvz., plėšrūnai). „Automatiškai reaguojame į tokius vidinius dirgiklius kaip alkis, troškulys ir tokius išorinius dirgiklius kaip šaltis, karštis, priešas, pavojus. Į visas šias grėsmes gyvybei mes reaguojame automatiškai ir nevaldomai. Kitais žodžiais tariant, vadinamieji natūralūs atlygiai ir grėsmės kontroliuoja mus, o ne mes juos“, – paaiškina neurobiologė.

Smegenys sukuria ryšius (t. y. asociacijas) tarp mums naudingo (ar žalingo) stimulo ir su juo susijusių „užuominų“, pavyzdžiui, vaizdų, garsų ar kvapo, kurie mums primena atlygį (ar bausmę). Štai kodėl eidami pro restoraną galime pajusti norą ką nors konkretaus suvalgyti.

Tam tikrose visų gyvų organizmų smegenų srityse yra atlygio sistema, susijusi su malonumo suvokimu. Kai darome dalykus, kurie padeda mums išlikti sveikiems ir gyviems, nervinės ląstelės išskiria specialias chemines medžiagas – neuromediatorius. Jų yra daug ir skirtingai veikiančių, bet kai kurie (pvz., endogeniniai opioidai) veikia atlygio sistemą, ir kai jų koncentracijos kiekis tam tikrose smegenų atlygio sistemos srityse padidėja, mes jaučiame malonumą. Tai tarsi smegenų būdas pasakyti: „Taip, šis veiksmas yra naudingas, daryk tai dažniau!“ Štai kodėl valgydami mėgstamą maistą, apsikabinę mylimą žmogų mes jaučiame malonumą (arba kitaip – natūralų atlygį).

„Ši smegenų atlygio sistema yra sukurta tam, kad sustiprintų tą elgesį, kurio mums reikia, kad išgyventume, pavyzdžiui, valgymą.

Kai pamatome su maistu susijusias „užuominas“, atlygio neuroniniai keliai yra sužadinami. Vienas iš neuromediatorių, dalyvaujančių šiame procese, yra dopaminas. Dopamino išsiskyrimas paskatina mokymosi procesą (t. y. kuriamos stipresnės asociacijos), užtikrinantį, kad su valgymu susiję veiksmai bus kartojami ateityje“, – sako priklausomybių tyrėja.

Psichoaktyviųjų medžiagų poveikis kelis kartus stipresnis

Mokslininkė pasakoja, kad panašiai yra su psichoaktyviosiomis medžiagomis – jos yra tie aplinkos stimulai, kurie mus kontroliuoja. Esama teigiamų ir neigiamų stimulų. „Neigiami stimulai mums liepia saugotis (pvz., bėgti, vengti, kai atsiranda pavojus, skausmas), o teigiami mums sako: patenkink savo svarbiausius išlikimo poreikius (vartok, valgyk, santykiauk, bendrauk). Ir psichoaktyviosios medžiagos paveikia būtent tas smegenų sritis, kurios atkreipia dėmesį į teigiamus aplinkos stimulus ir skatina mus vartoti.“

Psichoaktyviosios medžiagos imituoja natūralų smegenų atlygio sistemos aktyvavimą, susijusį su malonumo jausmu, ir skatina mokymosi procesą, užtikrinantį, kad su jų vartojimu susiję veiksmai bus kartojami. Skirtumas tik tas, kad psichoaktyviųjų medžiagų mums sukeliamas poveikis yra nepalyginamai stipresnis už tą, kurį suteikia mūsų išgyvenimo poreikių patenkinimas.

„Dėl to, kad natūralūs atlygiai kontroliuoja mus, o ne mes juos, mums yra labai sunku laikytis dietų. Dėl tos pačios priežasties žmogui, turinčiam genetinį polinkį tapti priklausomam, labai sunku atsisakyti psichoaktyviųjų medžiagų, nes tos pačios smegenų sritys yra aktyvuojamos kelis kartus stipriau, nei tai daro natūralūs atlygiai. Todėl, kalbant apie saldumynų nevalgymą, alkoholio ar kitų medžiagų atsisakymą, dažnai neveikia jokie valios mechanizmai“, – aiškina priklausomybių tyrėja.

Taurė gėrimo ar dozė tampa vieninteliu „tikro“ malonumo šaltiniu, tuo tarpu smegenų dalys, įprastai įspėjančios mus apie pavojus, tarsi išsijungia. Taip netenkame natūralios savisaugos instinktų – mums pasidaro nesvarbus pavojus sveikatai, finansinė padėtis ar net šeima. Įdomu tai, kad kai kurios medžiagos, pavyzdžiui, nikotinas, nesukuria stipraus malonumo jausmo, o kai žmogus tampa priklausomas, jis tą jausmą net ir patiria daug silpniau, tačiau vis tiek psichoaktyviųjų medžiagų gebėjimas kontroliuoti mūsų elgesį išlieka toks pat stiprus.

Nuo ko priklauso, ar žmogus taps priklausomas?

Ar asmuo taps priklausomas pavartojęs vienos ar kitos psichoaktyviosios medžiagos, apie 50 proc.  priklauso nuo genetinio polinkio ir 50 proc. – nuo aplinkos veiksnių.

Pavartojus „stiprios“ medžiagos, labai greitai paaiškėja, ar turime genetinį polinkį, ar ne.

Tačiau mokslininkė sako, kad ir nepabandę galime išsiaiškinti, ar turime polinkį į priklausomybę. Ji siūlo prisiminti, kiek tetų ir dėdžių giminėje mėgsta svaigintis psichoaktyviosiomis medžiagomis, ir jei tokių yra, o jei dar vartoja ir bent vienas iš tėvų, tai jau būtų galima spėti, kad yra nemaža tikimybė, jog genetinis polinkis yra.

Be to, kai kurie aplinkos veiksniai taip pat gali padidinti priklausomybės atsiradimo tikimybę. Prof. V. Vengelienė sako, kad tai gali būti augimas psichoaktyviąsias medžiagas vartojančių žmonių aplinkoje, psichologinės traumos, ankstyvas amžius, kai asmuo pirmą kartą pavartoja psichoaktyviųjų medžiagų.

„Pavyzdžiui, vaikystėje patirta psichologinė trauma smarkiai pakeičia neuroninius tinklus, lemiančius elgesį ir reakcijas į aplinkos stimulus. Arba jei žmogus augo tokioje aplinkoje, kur dauguma artimųjų vartojo psichoaktyviąsias medžiagas, jam atrodo, kad tai yra visiškai normalu ir jis pradeda jas vartoti labai anksti. Tokiu atveju jo neuroniniai tinklai susiformuoja visai kitaip nei žmogaus, kuris nėra jų nei matęs, nei vartojęs. Neuroniniai tinklai gali būti paveikti dar net žmogui negimus, mamos įsčiose. Didelis mamos išgyvenamas stresas ar smegenų darbą keičiančių vaistų vartojimas taip pat gali sukelti vaiko smegenų veiklos pokyčius.“

Tačiau neurobiologė sako, kad nėra tokios medžiagos, kurios pavartoję visi 100 proc. tampa priklausomi. Vienos psichoaktyviosios medžiagos veikia stipriau ir greičiau, kitos – silpniau. Todėl ir priklausomybė nuo vienos medžiagos gali atsirasti greičiau ir didesniam procentui, nuo kitos – lėčiau ir mažesniam procentui žmonių.

Dažniausiai pabandę psichoaktyviųjų medžiagų priklausomi nuo jų tampa apie 10–15 proc. žmonių, tai yra 1–2 žmonės iš dešimties.

„Pavyzdžiui, jeigu klasėje yra 24 mokiniai ir jie visi pabando parūkyti elektroninių cigarečių,  pripildytų psichoaktyviųjų medžiagų, tai reiškia, kad bent 2 iš jų savo gyvenimą gal jau ir susigadino. Jauni žmonės, kurie nusprendžia pasilinksminti ir paragauti, turi žinoti, kad daro sprendimą visam gyvenimui, nes priklausomybių atsikratyti yra be galo sunku“, – tvirtina pašnekovė.

Pavojingiausia – medžiagų maišymas

Paklausta, kokių medžiagų reikėtų ypač pasisaugoti, mokslininkė sako, kad kai kurios priklausomybę gali sukelti labai greitai: „Kokainas, visi opioidai, nikotinas ir visos tos medžiagos, kurios priklauso psichikos stimuliantų grupei, veikia stipriai ir priklausomybę gali sukelti labai greitai. Silpniau veikia alkoholis, marihuana, kanapės, haliucinogenai (grybai) – jų reikėtų vartoti daugiau ir ilgesnį laiką, kad atsirastų priklausomybė.“

Tačiau pavojingiausia, mokslininkės teigimu, yra medžiagų maišymas. Didelė problema, anot jos, yra elektroninės cigaretės, nes kartais niekas nežino, ko ten yra primaišyta. Todėl jauni žmonės, rūkantys neaiškios sudėties elektronines cigaretes, smarkiai rizikuoja net savo gyvybe.

„Kelių psichoaktyviųjų medžiagų maišymas, ir ne tik elektroninėse cigaretėse, yra labai pavojingas, nes jos paveikia skirtingus neuronus, o joms suardyti reikalingi tie patys kepenų fermentai. Kai jie yra užsiėmę vienos medžiagos skaidymu, negali tuo pačiu metu skaidyti ir kitos organizmui pavojingos medžiagos. Organizmas nesusitvarko su tokiu krūviu ir įvyksta apsinuodijimas, perdozavimas“, – paaiškina prof. V. Vengelienė.

Priklausomybę išduoda bent trys simptomai

Kad žmogus yra priklausomas nuo psichoaktyviųjų medžiagų, visų pirma išduoda medžiagos vartojimo kontrolės sutrikimas. Tai reiškia, kad žmogus taip stipriai nori ją vartoti, kad negali susilaikyti ir vartoja per daug – pavyzdžiui, pradeda gerti ir nebegali sustoti. Kitas dalykas, būdingas nuo tam tikrų medžiagų priklausomiems žmonėms – nesugebėjimas atidėti vartojimo vėlesniam laikui. Pavyzdžiui, rytoj studentui yra svarbus egzaminas ir šiandien gerai būtų negerti, bet jis negali to atidėti rytdienai, po egzamino.

Trečias žmogaus priklausymo nuo psichoaktyviųjų medžiagų požymis yra socialinių įsipareigojimų nevykdymas arba alternatyvių interesų neturėjimas. Jam tampa nesvarbi jo socialinė aplinka: šeima, darbas, jo daroma žala kitiems.

„Kai žmogus atsisako visų savo socialinių įsipareigojimų ir alternatyvių interesų, nes vartojama medžiaga yra stipresnė už natūralius atlygius, tai reiškia, kad jis pasidavė jos kontrolei, stipriau veikiantis atlygis nugalėjo silpnesnį natūralų atlygį“, – sako pašnekovė.

Ilgalaikis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas sukelia smegenų struktūros pokyčius (pvz., žūsta neuronai), ypač tose srityse, kurios atsakingos už sprendimų priėmimą, mokymąsi, atmintį ir elgesio kontrolę. Dėl šių pokyčių žmonėms gali būti vis sunkiau kontroliuoti medžiagų vartojimą, nepaisant neigiamų padarinių.

Geriausiai gydo socialinės aplinkos palaikymas

Mokslininkė pabrėžia, kad priklausomybių įveikimas yra mažai susijęs su žmogaus valios pastangomis ar charakterio stiprybe, o greičiau priklauso nuo žmogaus noro gydytis ir kombinuoto gydymo pritaikymo.

Gydant priklausomybę pagrindinis iššūkis yra žmogui susigrąžinti elgesio kontrolę, nes sirgdamas šia liga jis nesugeba to daryti.

„Priklausomam žmogui yra kelis kartus sunkiau atsisakyti, pavyzdžiui, alkoholio, negu sveikiems žmonėms laikytis dietų. Tokiam žmogui pasakyti „nebegerk“ – tas pats kaip, pavyzdžiui, kariaujančioje šalyje gyvenančiam žmogui, kurį už kampo bet kada gali nušauti, pasakyti „nebijok“. Tai yra neįmanoma, jis vis tiek bijos, nes tai yra natūralios grėsmės kontrolė. Tas pats yra ir su priklausomybe nuo psichoaktyviųjų medžiagų“, – pavyzdį pateikia profesorė.

Todėl ji žmones, kurie turi genetinį polinkį ir sugeba nustoti vartoti alkoholį ar kitus svaigalus, vadina didvyriais, kuriems reikia ypač daug pagalbos iš jų aplinkos. O pati efektyviausia pagalba tokiam žmogui, anot jos, yra socialinė (šeimos, kolegų, draugų) parama.

„Socialinis bendravimas mums, žmonėms, yra natūralus atlygis, nes mes esame socialinėse grupėse gyvenanti gyvūnų rūšis, ir tai yra galbūt vienintelis natūralus atlygis, kuris turi šansą nugalėti psichoaktyviųjų medžiagų atlygį. Bet žmogus, norėdamas pasveikti, turi kardinaliai pakeisti savo gyvenimo rutiną. Jis negali likti gyventi toje pačioje vietoje, daryti tuos pačius veiksmus, tik nebevartoti psichoaktyviųjų medžiagų. Nes dėl tokios gyvenimo rutinos – „gauti medžiagos, pavartoti ir vėl jos ieškoti“ – žmogaus smegenys yra gerokai pasikeitusios: dalis neuronų yra žuvę, smegenų neuroplastiškumas – gebėjimas keistis – labai smarkiai sumažėjęs, o medžiagos ieškojimas yra tapęs kasdieniu įpročiu, susijusiu su struktūriniais neuroninių tinklų pokyčiais. Pakeisti savo pakitusius neuroninius tinklus ir atitinkamai pakeisti elgesį gyvenant lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis turėtų būti neįtikėtinai sunku, o gal ir neįmanoma“, – įsitikinusi prof. V. Vengelienė.

Todėl mokslininkė siūlo iš esmės pakeisti savo gyvenimą, susigalvoti naujų veiklų, patirti kokių nors labai stiprių įspūdžių ar iššūkių (pvz., įkopti į sunkiai įveikiamą viršukalnę, pastatyti namą, išvykti savanoriauti).

Deja, vienos stebuklingos piliulės tikriausiai nepavyks sukurti, bet pati profesorė prisideda prie efektyvaus priklausomybių gydymo mechanizmo paieškų. Pasak jos, jį turėtų sudaryti kombinuotas trijų dalių (savipagalbos, psichoterapijos ir medikamentinis) gydymas.

„Aš norėčiau prisidėti prie sėkmingos gydymo kombinacijos – arba nauju vaistu, arba nauja gydymo strategija, pasiūlyti pabandyti vieną ar kitą novatorišką priklausomybės gydymo metodą. Žmonės skiriasi vienas nuo kito – kas vienam padeda, kitam gali nepadėti. Todėl reikia ieškoti naujų, įvairesnių ir efektyvesnių gydymo metodų ir vaistų“, – mano prof. V. Vengelienė.

Čia galite užduoti klausimų prof. Valentinos Vengelienės žinių dvynei su straipsniu susijusia priklausomybių tema