„Herojinė“ medicina: kaip XIX amžiaus Vilniuje buvo gydomi ligoniai?

Senovės graikų gydytojas, siekdamas pasirūpinti ligoniu, pirmiausia turėdavo susipažinti su jo temperamentu, kūno sandara ir suprasti, kokią įtaką ligai gali daryti paciento valgymo įpročiai ir gyvenimo būdas. Hipokrato sekėjams liga buvo ne vieno organo ar organų sistemos pažeidimas, o viso organizmo liga, sukelta keturių organizmo skysčių (kraujo, flegmos, juodosios ir geltonosios tulžies) pusiausvyros sutrikimo. Manyta, kad keturi organizmo skysčiai lemia keturias jo savybes – karštį, šaltį, drėgnumą ir sausumą.

Remiantis organizmo skysčių teorija, rekomenduoti šie gydymo metodai: dieta, poilsis, miegas, vidurių laisvinamieji vaistai, kiek rečiau – kraujo nuleidimas, statomos taurės su įbrėžimu, išskirtinai sunkiais atvejais buvo gydoma agresyviau – taikomi prideginimai ar kiti chirurginiai metodai. Antikos gydytojai manė, kad ligas, kurių neišgydys vaistai, išgydys peilis, kurių neįveiks peilis, įveiks prideginimas, o jei ir prideginimas bus neveiksmingas, vadinasi, tokia liga yra nepagydoma.

Ligos skirstytos į dvi grupes

Johnas Brownas (1735–1788) – XVIII a. škotų gydytojas, braunizmo doktrinos kūrėjas, Edinburgo universiteto auklėtinis – savo naująją teoriją pateikė 1780 ir 1784 m. Edinburge išleistame veikale „Elementa medicinae“ („Medicinos pagrindai“). Braunizmas tapo populiaria XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios medicinos sistema. J. Browno idėjos išplito ne tik Britų salose, bet ir prancūzų, italų, vokiečių bei ispanų žemėse ir Naujajame Pasaulyje.

Pasak J. Browno, sveikatą lemia skirtingo laipsnio išoriniai ir vidiniai dirgikliai (išoriniai – oras, karštis, valgis, nuodai; vidiniai – emocijos, mintys, vidiniai kūno pojūčiai). Geros sveikatos pagrindu laikyta pusiausvyra tarp išorinio dirginimo ir vidinio jaudrumo. Jei stimuliacijos per daug, pasireiškia steninės ligos (žmogus tarsi „sprogsta“ dėl jėgų, organizmo skysčių ir emocijų pertekliaus, pvz., esant kraujoplūdžiui, gresiant apopleksijai, ištkus manijos priepuoliams), o jei jos per mažai, gresia asteniniai negalavimai (ligonis būna nusilpęs, išsekęs, pvz., sergant įvairiomis karštinėmis, paūmėjus sunkioms lėtinėms ligoms, esant melancholijai ir t. t.).

Ligas braunistai skirstė į dvi dideles grupes: lokalias ir generalizuotas. Visos jos turėjo savo sunkumo laipsnius: pvz., 0 ° ir 80 ° nurodė mirtį, 40 ° – tobulą sveikatą, nedideli nukrypimai nuo „aukso vidurio“ lėmė steninį arba asteninį polinkį, didesni nukrypimai – steninę arba asteninę ligą. Gydytojui, kuris rėmėsi braunizmo sistema, tereikėjo įvertinti ligos tipą, laipsnį ir paskirti gydymą. Steninėms ligoms buvo skiriami slopinamieji (pvz., saikingas kraujo nuleidimas, vegetariška dieta, vanduo, saikingas vėmimo, prakaitavimo ir viduriavimo skatinimas), asteninėms – stimuliuojamieji (pvz., mėsa, tirštos sriubos, neskiestas vynas ir kiti alkoholiniai gėrimai, opiumas, eteris, kamparas) vaistai ir metodai (1 pav.).

1 pav. Visos įmanomos flebotomijos (kraujo nuleidimo, atveriant veną) vietos. Iš: Hans von Gersdorff, Field Book of Wound Medicine, 1517. Viešai prieinama internete

Gydymas buvo pavojingesnis nei pati liga

Kartotiniai kraujo nuleidimai, gausaus viduriavimo ir vėmimo skatinimas, dirbtinių opų odoje atvėrimas naudojant ėdžias medžiagas ir karštį, pūslių ligonio odoje susidarymo skatinimas tepant tepalais su kantaridžių milteliais ir kiti gydymo metodai tiek Senajame, tiek vėliau ir Naujajame Pasaulyje buvo taikomi su dideliu pasitikėjimu iki pat XIX a. pabaigos. Šios gydymo praktikos buvo paremtos tiek viena seniausių ir pripažintų teorijų – humoraline, tiek naujesne, didelio populiarumo sulaukusia braunizmo doktrina.

Kanados medicinos istorikė Jacalyn Duffin pažymi, kad XIX a. Europos ir Šiaurės Amerikos farmakopėjose buvo vaistų, kurie dabar yra laikomi nuodais (gyvsidabris, stibis, strichninas, opijus ir kt.), ir šių vaistų vartojimas kartu su gausiais kraujo nuleidimais, viduriavimo ir vėmimo skatinimu gali būti vadinamas „drastišku“ arba „herojiniu“. Amerikiečių istorikas Loisas N. Magneris pažymi, kad aktyvūs gydymo metodai, pavyzdžiui, gausus kraujo nuleidimas ir maksimalių vaistų dozių skyrimas sunkiems ligoniams, buvo vadinamosios „herojinės“ Amerikos medicinos mokyklos, susiformavusios XVIII a. pabaigoje, pagrindas. Pasak žymių šios mokyklos atstovų Benjamino Rusho (1746–1813) ir Williamo Shippeno (1712–1801), „beviltiškos ligos reikalauja žūtbūtinių priemonių“, o gydytojas tokios ligos atveju „turėtų pacientui nuleisti kraują beveik iki jo mirties, bent jau tol, kol jis apalps“. Panašu, kad to meto gydytojai nesvarstydavo apie tai, kad šios žūtbūtinės gydymo priemonės daugeliu atvejų ligoniui būdavo pavojingesnės už pačią ligą.

Taigi terminas „herojinė medicina“ yra šiuolaikinio medicinos istoriko konstruktas, reprezentuojantis gydytojo užimamą aktyvią poziciją ligos atžvilgiu, taikomą energingą terapinį bei chirurginį gydymą ir tikėjimą, kad vien tik „stiprus“ vaistas ar gydymo metodas nugalės „stiprią“, gyvybei grėsmingą ligą.

Ligoniai ir jų gydymas Vilniuje: mirtinas vaistas mirtinai ligai

Vilniaus universiteto Terapijos klinikoje 1816 m. gydant 20 metų amžiaus vyrą, „vidutinio ūgio, gražaus ir tvirto kūno sudėjimo, stiprios sveikatos“, kurį šeimininko kieme prieš 4 mėnesius sukandžiojo užklydusi kalytė ir kuriam pasireiškė hidrofobija (vandens baimė), be anksčiau aprašytų viduriavimo skatinimo ir kraujo nuleidimo metodų, papildomai skirtos gyvsidabrio druskos, o vėliau, ligai sunkėjant – prūsų rūgštis (acidi borussici), t. y. ciano vandenilis, nes, pasak gydytojų, „to meto literatūroje“ buvo aprašytas teigiamas šios rūgšties efektas gydant hidrofobiją. Ligonis, išgėręs nedidelę prūsų rūgšties dozę, pasijuto geriau, lengviau prarijo maistą ir vandenį, tačiau po kelių valandų vėl pajuto krūtinės spaudimą ir pykinimą, grįžo oro, vandens baimė, nerimas, troškulys, menkiausias aplinkos dirgiklis sukeldavo viso kūno spazmus. Netekus vilties ligonį išgydyti, iškviestas kunigas, atliktas ligonio patepimas, tačiau net švęstas vanduo su aliejais sukėlė viso kūno konvulsijas. Kitą dieną jaunasis pacientas mirė.

Hidrofobija, kuria XIX a. sirgo vilniečiai, buvo laikoma mirtina patologija, pasireiškiančia įkandus pasiutusiam gyvūnui, kai prineštas prie ligonio gėrimas sukeldavo skausmingą ryklės ir krūtinės ląstos susitraukimą ir baimę, taip pat – kai ligonis jausdavo nepakeliamą karštį ir troškulį, kurio negalėdavo pasotinti. Akivaizdu, kad Vilniaus universiteto disertacijose, skirtose hidrofobijai nagrinėti, kalbama apie pasiutligę, tačiau pasiutligės viruso Rhabdoviridae infekcija tuo metu dar nebūdavo nustatoma (2 pav.).

2 pav. Titulinis disertacijos, skirtos hidrofobijai nagrinėti, puslapis su Vilniaus medicinos draugijos antspaudu. Iš: Carolus Wilhelmus Meyer, Hydrophobiae rabiosae historia. Dissertatio inauguralis, Vilnae: Typis Scholarum Piarum, 1816. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto klinikų ligoniams vaistai buvo skiriami remiantis to meto vaistų skyrimo indikacijomis ir rekomendacijomis. Nors gyvsidabrio druskos nuo XVI a. buvo dažniausiai vartojami vaistai lytiškai plintančiai ligai – sifiliui – gydyti, vėliau gyvsidabrio (I) chloridas, pasižymintis vidurių laisvinamosiomis savybėmis, buvo skiriamas įvairioms uždegiminėms ligoms, taip pat ir nervų sistemos ligoms gydyti. Šiandien žinoma, kad ilgalaikis gyvsidabrio poveikis lemia inkstų ir kognityvinius sutrikimus, o apsinuodijimas dideliu gyvsidabrio kiekiu gali sukelti ataksiją, rankų ir pėdų nejautrą, raumenų silpnumą, periferinio matymo praradimą, komą ir mirtį.

Hidrofobija sergančių ligonių gydymas prūsų rūgštimi – desperatiškas „herojinės“ medicinos pavyzdys gydant mirtiną ligą. Nors vaistas buvo skirtas šuns sukandžiotam ligoniui gydyti, vėliau, 1842 m. Londone išleistame Jonathano Pereiros veikale „The Elements of Materia Medica and Therapeutics“ („Vaistinės medžiagos ir terapijos pagrindai“) bus nurodyta, kad apsinuodijimo ciano vandeniliu požymiai gali būti panašūs į hidrofobijos simptomus: padidėjusi seilių sekrecija, ryklės dirginimas, pykinimas, pasunkėjęs alsavimas, galvos skausmas, alpimas, konvulsijos. Šių laikų tyrimuose taip pat yra gan panašiai apibūdinami ūmaus apsinuodijimo cianidais simptomai. Taigi galiausiai nėra aišku, ar, Vilniaus universiteto Terapijos klinikoje hidrofobija sirgusiam ligoniui skyrus prūsų rūgštį, šis „vaistas“ ligoniui nepakenkė dar labiau nei pati liga.

Kodėl chirurgai operacijas XIX a. pradžioje atlikdavo retai?

1825 m. Vilniaus universitete buvo apginta disertacija, skirta centrinės nervų sistemos sklaidos ydų ir darinių neurochirurgijai, kurią parengė Basilijus Woyciechowskis. Jis aprašė Vilniaus universiteto Chirurgijos klinikoje nesėkmingai gydyto ligonio atvejį, kai aktyvus (chirurginis) gydymas ligoniui buvo pražūtingas: „Kaimo moteris į Chirurgijos kliniką atnešė savo 15 savaičių kūdikį. Mažutėlis buvo sulysęs, ties pakaušio viršutine dalimi, pakaušiniu momenėliu buvo matyti anties kiaušinio dydžio auglys (3 pav.). Įvertinę visus požymius, nedvejojome dėl diagnozės: tai buvo dalinė išorinė hidrocefalija, kuri komplikavosi smegenų išvarža. Ligonio gyvybinės funkcijos buvo stabilios [...], todėl punktavome auglį ir iš viso pašalinome 7 uncijas žalsvo skysčio. Sunkiantis skysčiui, kūdikis nualpo, vėliau pasireiškė konvulsijos [...]. Rytojaus dieną ligonėlis numirė.“

Neurochirurginės operacijos ir viduramžiais, ir vėlesnėse epochose iki XIX a. pabaigos Europos universitetų klinikose ir miestų ligoninėse buvo atliekamos itin retai dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – nemokėta tinkamai įvertinti ligonių neurologinės simptomatikos. Neurochirurgijos raidą stabdė ir kitos priežastys. Viena jų – didelė komplikacijų (meningito, abscesų – galvos smegenų pūlinių, pooperacinio smegenų skysčio nutekėjimo, smegenų strigimo, kraujavimų) rizika. Iki aseptikos ir antiseptikos įdiegimo į praktiką, antibiotikų eros, atraumatinės operavimo technikos, efektyvios hemostazės principų atradimo ir pritaikymo nebuvo įmanoma ne tik neurochirurgijos, bet ir kitų chirurgijos šakų pažanga.

3 pav. Vilniaus universitete 1819 m. apgintoje disertacijoje pateiktos lėtine hidrocefalija sirgusių ligonių iliustracijos: kūno morfologija ir kaulinės struktūros. Iš: Feliacianus Derszkoff, Dissertatio inauguralis medico-practica de hydrocephalo chronico binas observationes medico-practicas continens, Vilnae: Typis A. Marcinowski, 1819. Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius

Kita neurochirurgijos raidą stabdžiusi priežastis – nebūta efektyvios anestezijos. Nors viduramžiais ir vėlesnėse epochose operacijų metu nuskausminimui naudotos „migdomosios kempinės“, išmirkytos opijuje, mandragoros šaknies, drignės ekstraktuose, vyne ir muskuse, pastebėta, kad toks skausmo slopinimas dažnai ligoniui yra pavojingas, todėl XVIII–XIX a. būdavo taikomas retai. Bendroji anestezija į klinikinę praktiką buvo įdiegta tik XIX a. antroje pusėje: pradėta naudoti eterio, chloroformo anestezija.

Taigi chirurginės operacijos ne tik Vilniuje, bet ir kituose Vakarų Europos miestuose XIX a. pirmoje pusėje buvo savotiška medicinos terra incognita ir atliekamos itin retai, o ir pavieniai bandymai dažniausiai pasibaigdavo nesėkmingai, todėl ligoniai dažniau būdavo gydomi medikamentais, procedūromis ir kitomis terapinėmis priemonėmis, užuot iškart griebus trepaną ar skalpelį.

Nepaisant skirto gydymo, ligonė pasveiko

Pauliaus Mokrzyckio darbe apie gimdyvių konvulsijas (disertacija apginta 1824 m. Vilniaus universitete) pristatoma Vilniaus universiteto Akušerijos klinikoje gydyta pacientė: „Karolina N., maždaug 40 metų amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į Akušerijos kliniką skųsdamasi stipriu galvos skausmu, nuovargiu ir ūžimu ausyse.“ P. Mokrzyckis nutarė, kad šie simptomai veikiausiai pasireiškė dėl gausaus kraujo priplūdimo į galvą, todėl iš kojos venos nuleido kraujo, tuomet galvos skausmai sumažėjo ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė“.

Perrišus naujagimio bambagyslę, gimdyvė pajuto juosmens skausmą, pasireiškė konvulsijos: ligonė pasuko galvą į kairę pusę, akių vokai ir veido raumenys trūkčiojo, burna persikreipė, iš jos pradėjo eiti putos, alsavimas tapo švokščiantis, įsitempė kairė ranka, vėliau kairė koja, ligonė nevalingai pasituštino ir giliai užmigo. Po priepuolio gimdyvė vengė šviesos, vėmė tulžingu skysčiu, galūnės sustingo, pulsas buvo „kietas“, todėl iš pėdos venų vėl nuleista kraujo. Naktį moteris nemiegojo, paryčiui ištiko naujas traukulių priepuolis, vėl nuleista kraujo. Kitą dieną gimdyvę vargino nepraeinantis galvos skausmas pakaušio ir kaklo srityje. Moteris pieno dar neturėjo, todėl uždėta 18 dėlių ant sprando ir smilkinių, pastatyta 12 taurių su odos įbrėžimais ties stuburu, paskirtas kalomelis „viduriams sužadinti“. Po kelių valandų pasikartojo stiprūs kairės pusės galūnių traukuliai, paskirtas saldusis gyvsidabris. Naktį ligonė miegojo ramiai, naujų traukulių nebuvo, galvos skausmai sumažėjo, moteris pasituštino, o trečią dieną atsirado pieno. Aštuntą dieną po gimdymo moteris pasveikusi išleista namo. Šioje kvapą gniaužiančioje istorijoje belieka tik pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva (4 pav.).

Kadangi XIX a. manyta, kad pilnakraujės ligonės patiria didelę konvulsijų riziką, nenuostabu, kad ir pagrindiniai gydymo metodai Vilniaus universiteto Akušerijos klinikoje buvo kraujo nuleidimas, viduriavimo skatinimas. Štai ir anglų gydytojas Thomas Denmanas (1733–1815) buvo paskelbęs, kad, plečiantis nėščios moters gimdai, suspaudžiamos stambiosios venos, dėl to sutrinka kraujo nutekėjimas iš galvos smegenų, o kraujo perteklius galvos smegenyse, kaip tuo metu tikėta, ir sukelia traukulių priepuolius. Kraujo nuleidimas, vertinant XIX a. pradžios gydytojo akimis, buvo ne tik logiškas, bet ir patogenezinis (atitinkantis to meto traukulių patogenezės teoriją) gydymo metodas.

4 pav. Artur Barthels, „Šeimininkė“, tušas, plunksna, 1844. Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcija, f. 78

„Herojinė“ medicina šiandien?

Šio straipsnio tikslas – ne teisti ar kritiškai vertinti istorinius gydymo metodus, o bandyti suprasti, kokias gydymo priemones XIX a. pradžioje ir kodėl būtent jas naudojo mūsų krašto gydytojai. Kartu turime neatmesti prielaidos, kad ir kai kurie šiais laikais taikomi gydymo metodai (pvz., agresyvi chemoterapija, sukelianti sunkius nepageidaujamus reiškinius, kai kurios itin plačios apimties chirurginės operacijos, biologinė terapija su savo sunkiausių oportunistinių infekcijų rizikomis ir kitais reiškiniais), nors ir pratęsia ligonio gyvenimą (keliems mėnesiams ar metams), po kelių šimtmečių gyvensiantiems medicinos studentams, gydytojams, medicinos istorikams ir plačiajai visuomenei galbūt atrodys kaip išskirtiniai XXI a. pradžios „herojinės“ medicinos pavyzdžiai.

Tačiau taip pat turime suprasti, kad XIX a. Vilniaus gydytojai tikėjo humoraline medicinos teorija, braunizmu ir kitomis medicinos sistemomis, kurių mokėsi universitetuose, apie kurias skaitydavo moksliniuose žurnaluose ir diskutuodavo tarpusavyje bei su kolegomis iš užsienio. Savo ligoniams jie skyrė pačius geriausius – tiek laiko ir patirties patikrintus, tiek naujausius, pažangiausius gydymo metodus.

Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės teigimu, kai kurie šiais laikais taikomigydymo metodai po kelių šimtmečių galbūt atrodys kaip išskirtiniai XXI a. pradžios „Herojinės“ medicinos pavyzdžiai. Emilijos Blockutės nuotr.

Šiandien mes remiamės moksliniais įrodymais pagrįsta medicina, kuri yra mūsų teorija, doktrina ir viltis. Tikiuosi, kad ateityje tie, kurie vertins mūsų gydymo praktikas, žinos, kad mes taip pat rėmėmės dabartine medicinos teorija, kad tai buvo geriausia ir pažangiausia medicinos teorija mūsų laikais ir galiausiai – kad mes visuomet stengėmės savo pacientams padaryti viską, kas yra geriausia.