Ekonomika auga, bet darbo vietų nedaugėja: ką tai reiškia žmonėms?

Klasikinė ekonomikos teorija teigia, kad kai didėja galutinio produkto paklausa, taip pat didėja ir darbo jėgos paklausa. Vis dėlto augančioje skaitmeninėje ekonomikoje pasitaiko atvejų, kai gamybos apimtys daugiausia didėja dėl technologijų, o ne dėl papildomų darbuotojų samdos. Tai galima vadinti darbo vietų nekuriančiu ekonomikos augimu – tam tikri verslo sektoriai intensyviai didina produktyvumą investuodami į technologijas, automatizaciją ir dirbtinį intelektą. Taip ekonomika „stiebiasi į viršų“, bet nebūtinai sukuriamos naujos darbo vietos. Ką tai reiškia darbo rinkai ir žmonėms? Kaip greitas technologijų ir ekonomikos augimas gali būti susijęs su didėjančiu nedarbu ar socialine nelygybe?

Lengvai pakeičiamų darbuotojų sąrašas plečiasi

Produktyvumo augimas pats savaime laikomas teigiamu reiškiniu. Juk istorijoje techninės inovacijos palengvino fiziškai sunkius darbus, gamyba tapo efektyvesnė, prekių ir paslaugų prieinamumas didėjo, o gyvenimo kokybė kilo. Tačiau šių dienų produktyvumo šuolis įgauna naują atspalvį – jis persikelia į sritis, kurios anksčiau buvo tarsi išskirtinė žmogaus tvirtovė: kūrybą, strategiją, analitiką. Dirbtinis intelektas, įskaitant dirbtinius neuroninius tinklus, didžiuosius kalbos modelius ir įvairius mašininio mokymosi algoritmus, gali atlikti įvairias užduotis, analizuoti ir klasifikuoti didelius duomenų kiekius, generuoti tekstus, atlikti vertimus ar rašyti programinį kodą. Nuo tekstų apdorojimo iki teisinių dokumentų analizės ar medicininių vaizdų interpretavimo – dirbtinio intelekto technologijos sparčiai tobulėja ir tampa vis sumanesnės.

Tai reiškia, kad lengviausiai pakeičiami darbuotojai gali būti ne tik gamyklų operatoriai ar kasininkai, bet ir dalis biuro darbuotojų, analitikų, net žurnalistų ar vertėjų. Įvertinusios šį pokytį, organizacijos, siekiančios efektyvumo, gali sumažinti darbuotojų skaičių tam tikrose pozicijose, nes algoritmai, vienąkart išmokę užduotį, gali ją atlikti be klaidų, be perstojo, 24 valandas per parą.

Dirbtinis intelektas paveiks iki 50 procentų dabartinių darbo funkcijų

Kita vertus, technologinė pažanga ne tik meta iššūkį seniesiems darbams, bet ir sukuria naujų. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais pastebimas sparčiai augantis duomenų mokslo, dirbtinio intelekto inžinerijos, kibernetinio saugumo, dirbtinio intelekto etikos specialistų poreikis. Be to, vis daugiau prireikia specialistų, galinčių kurti žmogiškąją vartotojo patirtį, sieti technologinius įrankius su emociniais, socialiniais ir kūrybiniais poreikiais.

Prognozės rodo, kad per artimiausius dešimtmečius išsivysčiusiose ekonomikose reikės dar daugiau darbuotojų, gebančių kritiškai mąstyti, kūrybiškai spręsti problemas, išlaikyti žmogiškąjį ryšį su klientais ar pacientais. Šių kompetencijų ugdymas gali reikalauti nuoseklių švietimo sistemos permainų ir didesnio dėmesio mokymosi visą gyvenimą strategijoms.

Remiantis tarptautinių organizacijų, tokių kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisija ar Pasaulio ekonomikos forumas, prognozėmis, automatizavimas ir dirbtinis intelektas ilgainiui gali paveikti nuo 14 iki 50 procentų dabartinių darbo funkcijų (priklausomai nuo sektoriaus ir šalies ekonominės struktūros). Pavyzdžiui, Lietuvoje pastaraisiais metais fiksuojamas spartus darbo našumo augimas tam tikruose sektoriuose – informacinių technologijų, finansų paslaugų srityse darbo našumas, skaičiuojamas vienam darbuotojui, kyla, tačiau užimtumas šiose srityse nedidėja. Europos Sąjungoje irgi pastebimas reiškinys, kad dalis sektorių, kuriuose vyksta intensyvi skaitmeninė transformacija, sukuria daugiau vertės, bet nebūtinai atitinkamai padidina samdomų darbuotojų skaičių.

Tokios tendencijos rodo, kad netolimoje ateityje būsime priversti ieškoti naujų socialinių ir ekonominių pusiausvyros taškų, kad greitas technologijų ir ekonomikos augimas nebūtų tiesiogiai susijęs su didėjančiu nedarbu ar socialine nelygybe.

Gali didėti socialinė nelygybė

Technologinės transformacijos gali ne tik mažinti kai kurių profesijų aktualumą, bet ir didinti pajamų nelygybę. Aukštos kompetencijos specialistai, gebantys kūrybiškai derinti technologijas ir žmogiškąsias savybes, gali uždirbti gerokai daugiau nei tie, kurių darbą nesunkiai pakeičia algoritmai. Tai gali lemti didesnę socialinę atskirtį: viena visuomenės dalis taps visaverčiais naujos eros žaidėjais, o kita, netekusi patikimų pajamų šaltinių, gali likti nuošalyje.

Didėjantis neapibrėžtumas dėl darbo gali paveikti ir psichologinę visuomenės savijautą. Darbas dažnai yra tapatybės, stabilumo, socialinio statuso šaltinis. Jeigu individas jį praranda ne dėl asmeninio negebėjimo, o dėl struktūrinių, technologinių priežasčių, kyla klausimas, kaip užtikrinti orią egzistenciją ir motyvaciją tobulėti.

Valstybės ir tarptautinės institucijos susiduria su iššūkiu, kaip reaguoti į tokius darbo rinkos poslinkius. Vienas iš plačiai aptariamų instrumentų – universaliosios bazinės pajamos. Vadovaujantis šia koncepcija, kiekvienas šalies gyventojas gautų tam tikrą reguliarią valstybės mokamą išmoką, nepriklausomai nuo jo darbo statuso. Tai galėtų sušvelninti pajamų netekimo problemą ir suteikti žmonėms galimybę ieškoti, kaip įgyti naujų kvalifikacijų, ar dirbti kūrybiškoje srityje. Vis dėlto universaliųjų bazinių pajamų idėja turi ir kritikų – kyla diskusijų, ar taip neskatinsime pasyvumo, ar tai iš tiesų mažins nelygybę, ar nebus per brangu viešiesiems finansams.

Kitos politikos priemonės – švietimo reformos, perkvalifikavimo programos, lanksčios darbo formos ir pajamų perskirstymo mechanizmai. Valstybės taip pat gali skatinti inovacijas ir kurti reguliavimą, užtikrinantį, kad dirbtinio intelekto technologijų plėtra būtų etiška ir socialiai atsakinga. Tai reiškia, kad technologijų kūrėjai ir naudotojai turėtų laikytis tam tikrų standartų, o algoritmų priimami sprendimai – būti atskaitingi ir skaidrūs.

Jaunimas – tarp pažeidžiamiausių grupių

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslininkai (šio straipsnio autoriai ir prof. Mindaugas Butkus bei doc. Janina Šeputienė), atlikę tyrimą, nustatė, kad ekonomikos augimas skirtingai veikia skirtingų visuomenės grupių užimtumo augimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad viena iš pažeidžiamiausių grupių yra 15–24 metų amžiaus asmenys. Nors šie jauni žmonės sudaro itin svarbų ekonominės raidos potencialą, net ir ekonomikos pakilimo metu jų galimybės sėkmingai įsilieti į darbo rinką dažnai lieka ribotos. Viena to priežasčių – menka darbo patirtis ir silpnesni profesiniai ryšiai, be to, jie dažnai neturi rinkoje paklausių įgūdžių, todėl tarp turimų kompetencijų ir darbo rinkos poreikių susidaro atotrūkis.

Dar daugiau, esant situacijai, kai produktyvumas auga, o naujų darbo vietų nėra kuriama, jaunimui tampa dar sunkiau rasti pirmąjį darbą. Palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, jaunimo atlyginimai dažnai būna mažesni, o darbo patirtis menkesnė, tad darbdaviams paprasčiau juos atleisti, kai ekonomika lėtėja. Be to, jaunimas neretai dirba trumpalaikius ar sezoninius darbus paslaugų sektoriuje, kuris ypač jautrus bet kokiems gamybos ir paklausos pokyčiams. Lėtėjant ekonomikai, darbdaviai linkę efektyvinti esamų darbuotojų darbą, užuot priėmę naujus, o tai dar labiau sumažina jaunimo galimybes įsidarbinti.

Dar vienas aspektas – darbo rinkos reformos, palengvinančios darbo sutarčių taikymą. Jos dažnai netaikomos esamiems ilgamečiams darbuotojams, tad jauni žmonės, kurie tik pradeda karjerą, atsiduria silpnesnėje pozicijoje. Taigi didelis produktyvumas, nekeičiantis užimtumo struktūros, reiškia, kad nemaža dalis jaunimo negali įgyti taip reikalingos pirmosios patirties.

Vyrai susiduria su didesne rizika prarasti darbą

Mūsų tyrimo rezultatai atskleidė, kad ekonomikos augimas pakilimo laikotarpiu gana vienodai veikia tiek moterų, tiek vyrų užimtumą, tačiau skirtumai atsiskleidžia ekonomikos nuosmukio laikotarpiu. Kodėl taip yra? Pagrindinė priežastis – moterų ir vyrų darbo pasiskirstymas ekonomikos sektoriuose. Vyrai dažniau užima pozicijas pramonėje, statybose ar transporto srityse – sektoriuose, kurie jautriausiai reaguoja į ekonomikos svyravimus. Ekonomikos lėtėjimo metu šios sritys patiria didžiausius nuostolius, tad vyrai susiduria su didesne rizika prarasti darbą. Moterys, priešingai, dažniau dirba viešajame sektoriuje, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos priežiūros ar administravimo srityse, kurios yra stabilesnės net ekonominių krizių metu.

Kadangi tradiciškai vyrai dominuoja pramonės, transporto, statybų ir techninio pobūdžio darbuose, automatizavimas šiuose sektoriuose gali lemti situaciją, kai tam tikrų profesijų darbuotojai taps nebereikalingi, taigi sumažės ir vyrų, dirbančių šiuose sektoriuose, darbo paklausa. Tuo tarpu sveikatos priežiūros, švietimo, administravimo ir paslaugų sektoriuose, kuriuose dažniau dirba moterys, darbai rečiau automatizuojami dėl didesnio socialinių įgūdžių poreikio, tad poveikis moterų užimtumui turėtų būti silpnesnis.

Aukštos kvalifikacijos darbuotojų užimtumas išliks stabilus

Vis dėlto didelę reikšmę čia turi įgytas išsilavinimas, nes automatizavimas ir dirbtinis intelektas dažniau pakeičia rutininius, techninius, aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, taigi didesnė grėsmė prarasti darbą kyla žemos kvalifikacijos darbuotojams, tiek vyrams, tiek moterims, tačiau atsiveria daugiau galimybių aukštos kvalifikacijos darbuotojams.

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad žemą ir vidutinį išsilavinimą turinčių asmenų užimtumo nestabilumas yra daug didesnis nei turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą. Tikėtina, kad didesnis aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų užimtumo stabilumas yra susijęs su tuo, kad tokie darbuotojai yra vertingiausi darbdaviams dėl savo įgūdžių ir patirties, jie sukuria daugiau pridėtinės vertės įmonėms ir todėl darbdaviai yra linkę išlaikyti aukštąjį išsilavinimą turinčius darbuotojus.

Ekonomikos svyravimai daro poveikį darbo rinkai, tačiau įdomu tai, kad išsilavinimo lygis šiuos pokyčius sušvelnina arba sustiprina. Nors vyrų ir moterų užimtumo jautrumas ekonomikos svyravimams skirtingas, tačiau moterų ir vyrų, turinčių to paties lygio išsilavinimą, užimtumo reakcija į gamybos pokyčius yra panašesnė nei skirtingo išsilavinimo vyrų ar skirtingo išsilavinimo moterų grupėse. Toks pat dėsningumas išryškėja ir vertinant skirtingas amžiaus grupes. Vis dėlto pažymėtina, kad, vertinant išsilavinimo poveikį užimtumo reakcijai į gamybos pokyčius ekonomikoje, nepastebima reikšmingų skirtumų tarp žemo ir vidutinio išsilavinimo darbo jėgos grupių, tačiau išryškėja aiškūs skirtumai šias dvi grupes lyginant su aukščiausio išsilavinimo grupės užimtumo reakcija.

Kalbant apie automatizaciją, galima manyti, kad labiausiai ji kelia grėsmę žemo ir vidutinio išsilavinimo darbuotojams, ypač tiems, kurie dirba rutiniškus darbus. Tuo tarpu aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms ji dažniau tampa pagalbininke. Ši tendencija dar labiau išryškina aukštojo mokslo svarbą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą, kad būtų galima prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios darbo rinkos.

Kokių gebėjimų dirbtinis intelektas nepakeis?

Ar mūsų laukia masinis nedarbas, ar tai tik pereinamasis laikotarpis, po kurio išauš naujas kūrybiškumo ir inovacijų amžius? Vienareikšmio atsakymo nėra. Viskas priklausys nuo mūsų gebėjimo prisitaikyti – tiek kaip asmenybių, tiek kaip visuomenės. Pagrindinė mintis – žmonės turės augti kartu su technologijomis. Jei laikysimės tik senų metodų, galime prarasti darbo vietas, tačiau mokymasis, lankstumas ir gebėjimas specializuotis naujose srityse gali tapti raktu į sėkmę.
Statistika ir pasaulinės tendencijos rodo, kad produktyvumas sparčiausiai augs tose srityse, kuriose dirbtinis intelektas gali atlikti didelį kiekį pasikartojančių ar analitinių užduočių. Tačiau žmogaus kūrybiškumo, emocinio intelekto, kritinio mąstymo, etikos supratimo ir platesnio konteksto matymo gebėjimai kol kas lieka sunkiai pakeičiami.

Darbo vietų nekuriantis ekonomikos augimas atspindi struktūrinį virsmą, kurį lemia technologijų plėtra ir dirbtinio intelekto integracija į kasdienius verslo procesus. Tai nėra vienareikšmiškai neigiamas reiškinys – technologijos atveria naujas galimybes, kelia produktyvumą ir gali pagerinti gyvenimo kokybę. Tačiau norint, kad šis augimas būtų įtraukus, būtina užtikrinti, kad dalis visuomenės nebūtų palikta nuošalyje.

Valstybės, visuomenės ir verslai turi bendromis pastangomis ieškoti būdų, kaip transformuoti švietimo sistemas, kurti perkvalifikavimo programas, galbūt eksperimentuoti su universaliųjų bazinių pajamų modeliais ar kitomis pajamų perskirstymo priemonėmis. Galutinis tikslas – pasiekti pusiausvyrą, kad didėjanti ekonominė gerovė atsispindėtų ne tik statistinėse lentelėse, bet ir kiekvieno žmogaus kasdienybėje, užtikrinant socialinę sanglaudą ir ekonominį tvarumą.