Derybos per nesiderėjimo prizmę: nauja strategija karo kontekste

Derybos dažnai laikomos vienu iš pagrindinių įrankių sprendžiant konfliktus, tačiau ne visada tiesioginis „sėdimas prie derybų stalo“ yra tinkamiausias sprendimas. Konfliktai, ypač tokie kaip karai, reikalauja nuodugnios analizės, kurioje būtina įvertinti ne tik pozicijas ir interesus, bet ir alternatyvas, išteklius bei derybų galimybes.

Rusijos karas su Ukraina parodė, kad kartais atsisakymas pradėti derybas gali tapti strateginiu sprendimu, grindžiamu nuosekliu konflikto šalių galimybių ir tikslų vertinimu. Tam, kad prasidėtų taikos derybos, būtina, kad abi nesutariančios šalys neturėtų kito pasirinkimo pasiekti savo tikslų ir pasitikėtų viena kita. Kadangi tradiciniai derybų metodai su Rusija nebeveikia, užuot derėjusis blogomis sąlygomis, Ukraina ėmėsi kurti naują derybų sistemą, paremtą „skraidančiąja diplomatija“.

Sėkmingų derybų esmė

Derybų teorijos paskaitas pradedu nuo istorijos apie skirtumą tarp derybinės pozicijos ir interesų. Štai klasikinis pavyzdys, dažnai naudojamas šiai skirčiai iliustruoti: du skaitytojai atokioje bibliotekos salėje nesutaria dėl lango – vienas norėtų jį atidaryti, tačiau kitas griežtai nesutinka.

Jų barnis patraukia bibliotekininkės dėmesį ir ji, tikriausiai siekdama greičiau atkurti pagarbią knygų šventovės tylą, imasi tarpininkauti sprendžiant konfliktą. Pirmiausia ji išklauso abi puses ir supranta, kad pirmasis skaitytojas nori atidaryti langą siekdamas pravėdinti salę – joje iš tikrųjų tvankoka, o antrasis priešinasi, nes yra ką tik pasveikęs po ligos ir bijo vėl peršalti, jei viduržiemį tektų sėdėti prie atlapo lango. Netarusi nė žodžio, bibliotekininkė grįžta į savo kabinetą ir plačiai atidaro langą – ji žino, kad taip grynas oras netrukus pasieks salę, nesukeldamas skersvėjo. Išvada paprasta: supratusi, kad už pozicijos dėl lango slepiasi gilesni interesai, bibliotekininkė sugebėjo surasti kūrybišką sprendimą, kuriame abi pusės gali jaustis laimėtojos – argi tai nėra sėkmingų derybų esmė?

Tačiau mano studentai turėjo kitokią nuomonę. Jiems pasirodė, kad šioje situacijoje galimas gerokai paprastesnis sprendimas: „Aš tiesiog atsistočiau ir išeičiau į kitą salę – abiem atvejais. Langas – per smulkus klausimas, kad dėl jo gadinčiausi nuotaiką arba sveikatą.“ Galėjau tik džiaugtis šia pastaba – atrodo, kad studentai ne tik įvertino konfliktuojančių pusių pozicijas ir už jų slypinčius interesus, bet ir pagalvojo apie derybų šalių išteklius – kiek laiko ir energijos jos gali skirti vienam ar kitam klausimui spręsti – ir alternatyvas – ar yra kitas būdas pasiekti tai, ko norisi. Studentai teisūs – ne visais atvejais apsimoka derėtis, todėl atlikus visų šių elementų vertinimą būtina užduoti esminį klausimą, kuris derybų teorijoje iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keistokas: derėtis ar ne? Iš tiesų abu pasirinkimai – pradėti derybas arba jų atsisakyti – turi savo logiką ir priežastis. Derybų pradžia siunčia signalą apie galimus – nors nebūtinai įgyvendinamus – sprendimus, tuo tarpu nepradėtos derybos irgi yra signalas, kuriame užšifruota daug svarbios informacijos. Atidesnis žvilgsnis į situacijas, kai derybos neprasideda, gali padėti geriau suprasti ir išryškinti esminius derybų elementus – konfliktuojančių šalių pozicijas, interesus, alternatyvas, išteklius ir net nuspėti jų strategiją.

Kodėl nesiderėjimas irgi yra strategija?

Kilus bet kokiam nesutarimui, iš karto pasigirsta raginimų ieškoti sprendimo ir sėsti prie derybų stalo. Tai gali vykti ir kasdienėse situacijose, ir tarptautinėje arenoje. Atsisakius derėtis, galima sulaukti priekaištų ir kaltinimų nenorint išspręsti konflikto ar siekti taikos, tarsi prasidėjusi derybų konferencija stebuklingai galėtų tai užtikrinti. Ne vienas XXI a. trečiojo dešimtmečio karinis konfliktas buvo palydėtas skambių antraščių apie nuolat atidėliojamas, vilkinamas, atšauktas ar net sabotuojamas derybas, taip formuojant įspūdį, kad pradėti derybas yra vienintelis ir teisingiausias sprendimas. Vis dėlto derybų teorija rodo, kad neprasidėjusios derybos irgi yra strategija, paremta nuoseklia vienos arba abiejų konflikto pusių atlikta savo galimybių ir tikslų analize. Tam, kad derybos dėl taikos prasidėtų, būtini mažiausiai du elementai: pirmiausia, abi šalys turi nebematyti kito būdo pasiekti tikslo, dėl kurio pradėjo karą; antra, konflikto šalys turi pasitikėti viena kita.

Pastaraisiais metais daugiausia kalbama apie Ukrainoje Rusijos pradėtą ir tęsiamą karą. Nuo pat karinių veiksmų pradžios 2022 m. pasigirsta raginimų Ukrainai derėtis su agresore Rusija – siūlomi įvairūs klasikiniai derybų formatai, galintys privesti prie diplomatinio konflikto sprendimo. Ar, atmetus emocijas, yra pagrindo tikėtis, kad derybos prasidės?

Pirmasis elementas, būtinas derybų pradžiai, nusako ne tik realią konfliktuojančių pusių galią (ypač karinę) ir turimus išteklius, bet ir trečiųjų šalių įtaką – kiek ir kokios paramos abi pusės tikisi sulaukti iš jas remiančių sąjungininkų. Ukrainą palaiko dešimtys demokratinėmis vertybėmis tikinčių šalių, didieji blokai Europos Sąjunga ir NATO – jų suteikta ir planuojama suteikti parama nuo pat karo pradžios stiprino Ukrainos pozicijas ir leido tikėti, kad šalis nepritrūks išteklių kovoje už savo nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Tačiau šioje lygtyje figūruoja ir trečiųjų šalių vidaus politika – didžiųjų rėmėjų, tokių kaip JAV, politinių prioritetų pokytis gali pakeisti situacijos vertinimą. Sumažėjus tikimybei, kad užsibrėžti tikslai bus pasiekti mūšio lauke, derybų pradžios tikimybė didėja, nes Ukraina visada pabrėžė siekį išsaugoti žmonių – tiek civilių, tiek karių – gyvybes. Agresorė Rusija gali remtis tik kelių autoritarinių bei totalitarinių šalių parama ir savo vidaus ištekliais – jai žmogiškųjų išteklių saugojimas, atrodo, nėra prioritetas. Ši techninė analizė tarsi siūlytų išvadą, kad, sumažėjus trečiųjų šalių paramai, o su ja ir perspektyvai pasiekti tam tikrus tikslus mūšio lauke, derybos turi prasidėti. Tačiau kokios derybos? Pagal kieno principus? Derybų istorijoje gausu pavyzdžių, kai susitarimo sąlygas diktuoja „didesnis ir stipresnis“ – to kartoti nesinori.

Pasitikėjimas Putino Rusija – neįmanomas

Nereikia pamiršti ir antrojo elemento – pasitikėjimo. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis visada pabrėžė, kad Ukraina karui užbaigti ieško diplomatinio būdo, tačiau nesiderės su Rusija, kol jai vadovauja Putinas. Būtent nepasitikėjimas Rusijos vadovybe, ne kartą veiksmais parodžiusia, kad taika ir saugumas nėra jos tikslas, suformavo esminę Ukrainos poziciją – derybos su Putino Rusija yra neįmanomos, ypač jei jos vyktų tuo pačiu principu kaip ir ankstesni Minsko susitarimai, kuriais buvo įšaldytas konfliktas Donbase. Pasitikėjimas – būtina sąlyga bet kokiose derybose, net vykstančiose kasdienėje situacijoje. Be pasitikėjimo neįmanoma sutarti ir dėl ilgalaikių sprendimų, ypač jei susitarimą numatyta įgyvendinti keliais etapais.

Analizuojant kitą pastarųjų metų pavyzdį – Izraelio ir „Hamas“ konflikto derybų eigą po 2023 m. sausio 7 d. įvykių – akivaizdu, kad būtent abipusio pasitikėjimo stygius, nepaisant mediatorių (taikos tarpininkų) pastangų, palaidojo ne vieną susitarimo projektą, galėjusį užbaigti karinius veiksmus Gazos ruože. Net jei dalis pasiūlymų derybų metu buvo atmesti, nes neatitiko vienos arba kitos pusės interesų, bendra nesiderėjimo atmosfera buvo paveikta būtent nepasitikėjimo. Akivaizdu, kad Izraelio ir Libano tarpusavio santykiuose pasitikėjimo buvo daugiau – pakankamai, kad 2024 m. lapkričio 27 d. pavyktų pasiekti paliaubų susitarimą. O kokios alternatyvos lieka, jei nėra pasitikėjimo priešininku ir jo gebėjimu laikytis susitarimo?

Ukraina kuria naujas derybų taisykles

Ukraina, sumaniai perkonstruodama klasikinę derybų teoriją, ima diktuoti savo sąlygas dėl galimų susitarimų ateityje – kitaip tariant, kuria naujas derybų taisykles. Čia svarbų vaidmenį atlieka kūrybiškumas – nors oficiali Ukrainos pozicija, kad su Putino Rusija ji nesiderės, per pirmuosius trejus karo metus nekito, bet per tą laiką vyko „vieno klausimo“ derybos dėl apsikeitimo belaisviais (mediatoriai – Jungtiniai Arabų Emyratai ir Turkija) ir dėl grūdų transportavimo Juodąja jūra koridoriaus (mediatorės – Jungtinės Tautos ir Turkija).

Mediatorių, kurie dažniausiai yra neutralios valstybės, įsitraukimas į derybas reiškia, kad nesutariančios pusės neturi bendrauti viena su kita tiesiogiai, todėl prie derybų stalo galima išvengti išankstinių nusistatymų, emocijų ir jau minėto nepasitikėjimo. Pokalbiai dažniausiai vyksta su kiekviena šalimi atskirai, o mediatorius, tarsi koks lėktuvas, juda tarp taškų, kurie be jo pagalbos niekaip negali susieiti. Ne veltui šis metodas angliškai vadinamas „skraidančiąja diplomatija“ (angl. shuttle diplomacy) ir pabrėžia jungiantį mediatoriaus vaidmenį derinant šalių pozicijas.

„Skraidančioji diplomatija“ padėjo sureguliuoti ne vieną konfliktą – ji buvo pasitelkta ir Izraelio ir „Hamas“ derybų metu ir net leido pasiekti 2025 m. sausio paliaubų susitarimą, sudarytą iš trijų etapų. Tiesa, aiškiausiai susitarta tik dėl pirmojo, susijusio su dalies įkaitų paleidimu, todėl ekspertai nuo pat pradžių atsargiai vertina šio susitarimo patvarumą ir galimybę panaikinti esmines konflikto priežastis ilguoju laikotarpiu, ypač pasibaigus įkaitų ir kalinių apsikeitimo etapui. Akivaizdu, kad tokio masto konfliktas kaip Rusijos karas Ukrainoje taip pat negali būti išspręstas tik per atstumą. Tačiau jei viena šalis atsisako sėsti prie derybų stalo su kita, ar derybos įmanomos iš viso?

Čia vėl suveikia Ukrainos kūrybiškumas, realiu laiku perrašantis derybų teoriją. 2022 m. rudenį pristatyta dešimties punktų Ukrainos taikos formulė yra aiškiai išdėstyta derybinė pozicija – t. y. Ukrainos tikslai, be kurių karo užbaigimas ir taikos susitarimas nėra įmanomi. Taikos formulę lydi Ukrainos organizuojamos Taikos viršūnių konferencijos. Pirmoji įvyko 2024 m. birželį Šveicarijoje, į ją buvo pakviesti daugumos pasaulio valstybių lyderiai. Jiems pristatyti pirmieji keturi Ukrainos taikos formulės punktai iš dešimties: užtikrinti Zaporižios atominės elektrinės saugumą, maisto tiekimo grandinę, atkurti Ukrainos energetikos infrastruktūrą ir grąžinti neteisėtai išvežtus ukrainiečius – karo belaisvius ir vaikus.

Komunikatą, kuriame patvirtinami šie principai, pasirašė beveik 90 valstybių ir 6 tarptautinės organizacijos. Šis žingsnis įdomus dėl kelių priežasčių: pirmiausia, Ukraina savo pozicijas pristato kaip interesus – ne tik savo, bet ir kitų valstybių, kurios irgi turėtų būti suinteresuotos tarptautiniu minėtų principų pripažinimu. Antra, šitaip bent jau dalis Ukrainai rūpimų klausimų perkvalifikuojami iš nacionalinių ar dvišalių į daugiašalius, nes atominis saugumas ar maisto tiekimo grandinės užtikrinimas rūpi visiems. Trečia, sutelkus tarptautinę bendruomenę prie konkrečių klausimų, galima tikėtis, kad dėl jų su Rusija derėsis ne viena Ukraina, o dešimtys šiuos principus palaikančių valstybių. Bet kokiu atveju Ukraina naudoja diplomatiją ir derybas kaip minkštąją galią kare, kuris jai buvo primestas kaip kietosios galios demonstracija.

Skirtingas taikos supratimas

2025 m. pradžioje vėl pradėta kalbėti apie tai, kaip užbaigti Rusijos pradėtą karą Ukrainoje diplomatinėmis priemonėmis. JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš karto po priesaikos ėmėsi vykdyti dar rinkimų kampanijos metu duotą pažadą pradėti derybas dėl taikos Ukrainoje. Deja, daugelio nuostabai, prie derybų stalo sėdo tik JAV ir Rusijos atstovai, o Ukrainos pirmosiose JAV inicijuotose derybose nebuvo. Tai iš principo pažeidė vieną esminių principų, kurį per trejus Rusijos agresijos metus bandė įtvirtinti prezidentas V. Zelenskis ir jo komanda – „nieko apie Ukrainą be Ukrainos“.

Kitas netikėtumas – ką slepia sąvoka „taika Ukrainoje“. JAV prezidentas D. Trumpas kalba, kad derėtis reikia dėl karinių veiksmų sustabdymo, tuo tarpu Ukrainos interesas – ne tik ugnies nutraukimas, bet ir kitos esminės sąlygos, kuriomis siekiama ilgalaikės taikos. Naudojantis filosofo Isaiah’os Berlino „negatyvios ir pozityvios laisvės“ skirtimi, galima sakyti, kad D. Trumpo deklaruojamas siekis sustabdyti karą geriausiu atveju gali atnešti tik „negatyvią taiką“ – situaciją, kai nevyksta aktyvus karinis konfliktas, tačiau problemos, dėl kurių karas prasidėjo, lieka neišspręstos.

Tuo tarpu Ukraina ir jos lyderiai visada kalbėjo apie „pozityvią taiką“ ir siekė iš principo užkirsti kelią panašaus konflikto pasikartojimui. Ne veltui viena iš esminių Ukrainos sąlygų derybose yra saugumo garantijos kaip vienintelis būdas užtikrinti ilgalaikę taiką.

Kardinaliai pasikeitus JAV pozicijai ir prioritetams, dar svarbesnis tampa kitų per trejus karo metus pritrauktų Ukrainos sąjungininkų vaidmuo ir jų derybinė pozicija. Ukraina sumaniai išnaudojo laiką kurdama įvairias naujas partnerių koalicijas, įtvirtindama esminius principus ir pristatydama savo poziciją pasauliui. Belieka tikėtis, kad šie principai ras vietos prie derybų dėl ilgaikės ir teisingos taikos Ukrainoje stalo.