Ateities vizija: po 30 metų dirbsime perpus mažiau, socialinės teisės bus tokios pat svarbios kaip ir pilietinės

Prognozės yra nelabai dėkinga sritis, nes paprastai remiasi praeities duomenų projektavimu į ateitį, todėl yra netikslios, dažnai ir neišsipildo. Tačiau žvelgiant į dabartinius socialinės politikos iššūkius matomos dvi svarbios tendencijos, kurios per ateinančius keletą dešimtmečių galėtų smarkiai pakeisti Lietuvos socialinės apsaugos sistemą. Jeigu išsipildys palankiausios demografinės ir technologinės plėtros prognozės, galbūt jau po 30 metų visi dirbsime tik 20 val. per savaitę, socialinės teisės bus tokios pat įprastos kaip ir politinės ar pilietinės, o vyriausybė ir darbdaviai daugiau investuos į žmogų – pagrindinį šalies turtą. Vis dėlto norint įgyvendinti šią viziją reikėtų įveikti Lietuvai svarbius iššūkius.

Nebus kam dirbti

Pirmas Lietuvos laukiantis iššūkis – tai mažėjanti Lietuvos populiacija. Mūsų šalyje demografinė kreivė ypač smarkiai ėmė ristis žemyn nuo 2000 m. (nuo 3,5 mln. gyventojų iki mažiau nei 2,8 mln. 2022 m.) dėl mažėjančio gimstamumo, didėjančio mirtingumo ir didelių emigracijos apimčių. 2020 m. įvykusio mirčių dėl COVID-19 pandemijos šuolio nekompensavo nei padidėjusi imigracija, nei sumažėjusi emigracija iš šalies. O reproduktyvaus amžiaus moteriai tenkantis vidutinis vaikų skaičius mūsų šalyje tesiekia 1,48 vaiko.

Atsižvelgiant į šias demografines tendencijas ir 2019 m. „Eurostat“ duomenis, prognozuojama, kad Lietuvoje po 30 metų gyvens apie 2,1 mln. gyventojų. Socialinėje politikoje demografinis klausimas aktualus tuo, kad mums svarbu, ar bus kam dirbti, t. y. koks bus darbingo amžiaus žmonių santykis su išlaikomo amžiaus žmonėmis (vaikais ir senyvo amžiaus žmonėmis), nes šiuo metu mūsų socialinės apsaugos sistema daugiausia remiasi įmokomis iš darbo – mūsų įmokomis „Sodrai“. Iš jų mokamos pensijos, kitos socialinės išmokos.

Prognozuojama, kad 2050 m. vos 600 tūkst. produktyviausio amžiaus (25–49 metų) gyventojų turės išlaikyti likusią – vaikų ir senyvo amžiaus žmonių – visuomenės dalį. Todėl gan akivaizdu, kad tokia sistema, kuri yra paremta įmokomis iš darbo, sugrius, neveiks arba labai sunkiai veiks, jei nebus pakankamai dirbančiųjų. Tačiau socialinės apsaugos finansavimo šaltiniai ir apskritai nepakankamas socialinės srities finansavimas mūsų šalyje yra ne ateities problema, o liga, nuo kurios mes nepasveikstame nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų iki pat šių dienų.

Ar nebus darbo?

Kitas, galima sakyti, priešingas mūsų laukiantis iššūkis – daug žmonių gali likti be darbo dėl automatizacijos, robotizacijos ir technologinės plėtros. Lietuvoje darbo klausimas yra ypač jautrus dar ir dėl to, kad neseniai perėjome iš visiško užimtumo visuomenės, kur dirbo visi. Todėl galvoti, kad nemaža žmonių dalis galbūt nedirbs, yra truputį baisu.

Šiuo metu nyksta ir toliau nyks įvairūs darbai – iš pradžių buvo manoma, kad robotai žmones pakeis elementariuose, rutininiuose, techniniuose darbuose, bet dabar jau kalbama, kad dirbtiniu intelektu bus galima pakeisti net ir medicinos, akademinį personalą. Ši tendencija išsiplės taip, kad turbūt nebeliks tokio sektoriaus, kurio ji nepalies.

Manoma, kad per ateinančius 15–20 metų dėl sparčios technologinės pažangos pasaulyje nebeliks nuo 2 iki 5 milijardų darbo vietų. Technologijų paskatintas nedarbas, atrodo, yra neišvengiamas. Bent jau pereinamuoju laikotarpiu, kai nemažai darbo jėgos daliai reikės persikvalifikuoti tam, kad įsitvirtintų technologiškai pažangesnėse, didesnę pridėtinę vertę kuriančiose darbo vietose. Tik kyla klausimas: iš ko tuo metu gyvens žmonės? Net jei ta maža dalis žmonių, kurie dirbs, bus labai produktyvūs ir gaus didžiules algas, vis tiek tikėtina, kad šalyje dėl technologinės pažangos gali atsirasti didesnis nedarbas nei dabar, dar labiau aštrės pajamų ir turto nelygybės bei skurdo klausimai. Ir tam reikėtų ruoštis.

Vienas galimų sprendimų – darbo perskirstymas

Akivaizdu, jog ateityje dėl vis mažėjančios Lietuvos ir technologinių pokyčių teks persvarstyti ir pertvarkyti šalies socialinės apsaugos sistemą taip, kad žmonės turėtų iš ko gyventi, kad galėtume užtikrinti jų gerovę. Ypač tuo laikotarpiu, kai reikės persikvalifikuoti, norint koja kojon žengti su sparčiai tobulėjančiomis technologijomis. Problemą būtų galima išspręsti pasitelkus perskirstymo principą. Kadangi problema kyla dėl darbo, tai darbus ir reikėtų perskirstyti.

Ekonomistai jau XIX a. pradžioje, pastebėję augančio produktyvumo ir nuosekliai mažėjančio darbo valandų skaičiaus per savaitę tendencijas, pasakė, kad esant tokiam produktyvumui žmonės XXI a. pradžioje dirbs po 15 val. per savaitę. Bet mes kaip dirbome 40 val. per savaitę, taip ir dirbame. Tačiau jei sakome, kad darbų mažės, tai gal žmonėms ateityje reikės tiesiog mažiau dirbti? Gal pasitelkę naujausias technologijas galėsime dirbti 20 val. per savaitę, o pagaminti tiek pat? Trumpinant darbo savaitę atsiras daugiau darbo vietų. Be to, dirbant mažiau atsirastų daugiau laiko, o tai galėtų padėti išvengti perdegimo darbe, siekti geresnės psichologinės ir fizinės sveikatos, šeimos politikos, savirealizacijos ir aukštesnės gyvenimo kokybės.

Socialinės teisės prilygs politinėms

Automatizacijos ir robotizacijos paplitimas darbovietėse gali lemti ne tik didėjantį nedarbą, bet ir didesnį skurdą, socialinę ir ekonominę nelygybę visuomenėje, todėl gali tekti perskirstyti ne tik darbus, bet ir valstybės turimus išteklius vis didesniam skaičiui žmonių.

Kodėl kalbame būtent apie perskirstymą? Indijos ekonomistas ir filosofas Amartya Senas, parašęs daug knygų apie socialinį teisingumą, skurdą, nedarbą, badą, išplėtojęs socialinio pasirinkimo teoriją (už kurią gavo Nobelio premiją), yra pasakęs, kad kraštutinis skurdas – badas – niekada nebuvo maisto trūkumo problema, tai buvo ir yra maisto paskirstymo problema. Mūsų visuomenės jau dabar pagamina pakankamai maisto, bet pasaulyje vis dar kyla maisto krizės. Taigi klausimas yra tai, kaip maistas ir kiti resursai yra paskirstomi. Tas pats principas galioja ir fiskalinei politikai, ir vakcinacijos politikai, ir darbo politikai.

Idėja, kad valstybė kiekvienam piliečiui turi garantuoti minimalias universalias bazines pajamas – tam tikrą pinigų sumą, kurią besąlygiškai kas mėnesį išmokėtų visiems savo piliečiams – nėra nauja. Vakarų pasaulyje ją aktyviai imta svarstyti pokariu. Geriausiai žinomas to laikotarpio veikalas, kur iškeliama ir pagrindžiama socialinių teisių idėja, yra 1949 m. britų sociologo Thomo Humphrey Marshallo esė „Pilietybė ir socialinė klasė“. Bazinės pajamos reiškia, kad šalies gyventojai visą gyvenimą šiuos pinigus gautų nepriklausomai nuo jų uždarbio, tad bazinės pajamos būtų mokamos ir nedirbantiems gyventojams. Be to, jų dydis turėtų leisti žmogui oriai pragyventi.

Iškovojome pirmosios kartos pilietines ir politines teises, o antrosios kartos teisės bus socialinės. Tačiau kalbos apie minimalias bazines pajamas dar daug kam kelia nuostabą. Galbūt mus tai stebina taip pat, kaip anksčiau stebino ir politinės teisės, pavyzdžiui, moterų balsavimo teisė? Galbūt tai yra tik evoliucinės raidos procesas, kuris pamažu taps visiškai įprastas?

Kiek tam prireiks metų, sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad toks laikas dar tikrai neatėjo. Jeigu dabartinį Lietuvos socialinei apsaugai finansuoti skirtą biudžetą išmokėtume bazinėmis pajamomis, tai kiekvienam žmogui tektų apie 100 eurų per mėnesį, bet neliktų jokių kitų išmokų ar pensijų. Vargu ar su tokia suma kas nors galėtų oriai pragyventi.

Investuosime į žmogų – didžiausią šalies turtą

Vis dėlto įvairios šalys, aktyviai eksperimentuodamos su bazinių pajamų idėja, tai mato kaip svarbų socialinės apsaugos modernizavimo ir investavimo į žmogų mechanizmą. 2017 m. Suomija pradėjo vykdyti plataus masto bazinių pajamų eksperimentą, kurio tikslas – išsiaiškinti bazinių pajamų poveikį užimtumui ir žmonių gerovei. Per dvejų metų laikotarpį pavyko nustatyti teigiamą poveikį žmonių gerovei ir nebuvo nustatytas neigiamas poveikis užimtumui. Tyrėjai mano, kad tokiam rezultatui įtakos turėjo tai, kad dalis žmonių, gavusių bazines pajamas, nepradėjo aktyviau negu kontrolinė eksperimento grupė iš karto ieškotis darbo, bet intensyviau mokėsi. Todėl tikėtina, kad ilgesnėje perspektyvoje jų įsidarbinimo galimybės bus geresnės.
Ateityje turbūt ir mes sparčiau judėsime socialinių teisių idėjos link, o socialinė apsauga bus paremta mintimi, jog esame pakankamai produktyvūs ir turtingi, kad galėtume užtikrinti kiekvienam piliečiui orų pragyvenimą ar bent jau minimalius gyvenimo standartus. Ir kartu nesame tokie turtingi, kad galėtume švaistyti pagrindinį mūsų turtą – žmogiškąjį kapitalą.

Lietuva jau žengė žingsnį link tokių bazinių visuotinių pensijų, kokias turi Skandinavijos šalys. Tai buvo padaryta 2018–2019 m. bazinės dalies pensijų finansavimą perkėlus iš „Sodros“ biudžeto į bendrą valstybės biudžetą. Tuomet apie pusę pensijų sumos pradėta finansuoti ne tik iš darbo įmokų, bet ir kitais mokesčiais iš bendro biudžeto. Tais pačiais metais Lietuvoje įvesti nepriklausomai nuo šeimos pajamų mokami vaiko pinigai taip pat yra tam tikra universalių bazinių pajamų vaikams forma, kuri jau leido sumažinti vaikų skurdo lygį šalyje.

Tikėtina, kad po 30–50 metų į socialinę apsaugą pradėsime žiūrėti panašiai kaip į sveikatos apsaugą ar švietimą, t. y. ne kaip į neproduktyvias išlaidas, bet kaip į investiciją į žmogų, kuris mažėjant populiacijai turėtų tapti pagrindiniu mūsų turtu.

Efektyviai perskirstę darbus ir resursus, pasukę mokesčių sistemą nuo darbo apmokestinimo prie turto, kapitalo, pelno apmokestinimo, sumažinę šešėlinės veiklos apimtis, įvedę progresyvesnę mokesčių sistemą, turėsime iš ko daugiau investuoti į žmogiškąjį kapitalą – Lietuvos piliečius.