Ar reikia (de)kriminalizuoti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą?

Svaiginimasis nėra šių dienų išradimas, jis lydi mus per visą žmonijos istoriją. Pirmosios svaiginamosios medžiagos greičiausiai buvo grybai, paskui alus, tabakas, stiprusis alkoholis, kanapės, opiumas, kokainas, heroinas, sintetiniai narkotikai. Leidžiamais ar draudžiamais pripažįstami svaiginimosi būdai nuolat keitėsi priklausomai nuo kultūrinės tradicijos ir jos raidos.

Šiuo metu Lietuvoje kilus diskusijoms dėl nedidelio kiekio narkotinių medžiagų ar tik kanapių turėjimo savo reikmėms dekriminalizavimo, girdime daug įvairių ir netgi kardinaliai priešingų nuomonių tarp medicinos, kriminologijos ir teisės srities ekspertų. Diskusija yra ne tik svarbi ir būtina, ji yra neišvengiama – visose demokratinėse šalyse priimant sprendimus šiuo klausimu jų būta, jos tebevyksta. Ar tikrai baudžiamoji atsakomybė už mažo kiekio narkotikų turėjimą savo reikmėms yra veiksminga prevencinė priemonė?

Koks elgesys yra kriminalizuotinas?

Demokratinėje ir teisinėje valstybėje kriminalizuojamas gali būti tik toks elgesys, nuo kurio turi būti apsaugoti kiti asmenys arba visa visuomenė, o reaguojant į tokį elgesį taikomos priemonės turi atitikti proporcingumo kriterijus – jos turi būti būtinos, tinkamos ir adekvačios. Vis dėlto netgi Europos šalyse kriminalizuoto elgesio katalogai iš dalies yra skirtingi, įskaitant skirtingai reglamentuotas ir praktikoje taikomas sankcijas už tokį elgesį. Tas pat pasakytina ir apie nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimo kriminalizavimą.

Svarbu suprasti, kad tam tikro elgesio kriminalizavimas nereiškia, kad, jį uždraudus ir už jį numačius sankcijas, jo iš viso nebelieka. Kriminalizavimas sukuria teisėtą, bet ganėtinai netobulą įrankį socialiniams santykiams stabilizuoti ir atkurti. Nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimo nusikalstamų veikų sudėtys formuluojamos kaip abstrakčios grėsmės sudėtys, kuriose nėra konkrečios grėsmės, t. y. jos neturi tiesioginių aukų.

Baudžiamoji atsakomybė – neveiksminga prevencinė priemonė

Tam tikro elgesio kriminalizavimu, t. y. baudžiamosios atsakomybės už jį numatymu ir taikymu, iš esmės siekiama dviejų tikslų – bendrosios prevencijos, kai gresiančiomis sankcijomis ir konkrečių asmenų nuteisimu parodomas siektinas konformistinis, tam tikras normas atitinkantis elgesys (nebūtinai vien tik negatyviai bauginant, bet ir pozityviai skatinant tokį elgesį). Baudžiamąja atsakomybe taip pat siekiama, kad nusikaltę asmenys daugiau nebenusikalstų (specialioji prevencija).

Tačiau praktikoje ir bendrosios, ir specialiosios prevencijos veiksmingumas yra labai ribotas. Bendrosios prevencijos požiūriu abstrakčiai gresiančios sankcijos turi tik labai nedidelį poveikį žmonių elgesiui, daug didesnę įtaką turi kiti individualūs, socialiniai ir situaciniai veiksniai. Žmonės nenusikalsta ne todėl, kad už tam tikrą elgesį gresia baudžiamoji atsakomybė. Jų elgesį pirmiausia lemia internalizuotos, t. y. savo vidumi pripažįstamos, bendros elgesio normos. Ir nusikalsta, nepaisydami to, kad tokia atsakomybė gresia (dėl kilusių emocijų, kriminalinės energijos, įvairių potraukių, kitų įtakos, nežinojimo, tikėjimosi, kad nebus nubausti, ir pan.).

Specialiosios prevencijos poveikis taip pat nedidelis, nes formaliomis teisinėmis sankcijomis sunku pakeisti žmonių gyvenimus teigiama linkme. Kaip taikliai yra pasakęs olandų kriminologas Loukas Hulsmanas, baudžiamoji teisė yra prastas instrumentas socialinėms problemoms spręsti, o norvegų kriminologas Nilsas Christie pagrįstai teigė, kad nusikaltimų kontrolės pramonė veikia pagal savo uždarą logiką ir iš esmės siekia tik patenkinti savo siaurus interesus.

Iš kriminologinių tyrimų žinoma, kad baudžiamoji atsakomybė netgi turi didelį šalutinį poveikį – ji stigmatizuoja, desocializuoja, be to, yra selektyvi. Pavyzdžiui, 2010 m. kolegių Aušros Pocienės ir Margaritos Dobryninos atliktas nuosprendžių už narkotikus tyrimas atskleidė, kad už nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kaltinimai dažniausiai pateikiami jauniems, žemo išsilavinimo ir mažas pajamas gaunantiems jaunuoliams. Aukštesnio nei vidurinio išsilavinimo, dirbantiems ir anksčiau neteistiems asmenims dažniau paskiriamos baudos ir kur kas rečiau laisvės atėmimas ar areštas. Nedirbantys, anksčiau teisti, žemo išsilavinimo kaltinamieji kur kas dažniau nuteisiami laisvės atėmimu ar areštu.

Populiariausias narkotikas Lietuvoje – kanapės

2021 m. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 4,5 proc. (arba maždaug 82 tūkst.) 15–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų per pastaruosius 12 mėnesių bent kartą vartojo bent vieną iš nelegalių narkotikų. Tų pačių metų duomenimis, bent kartą gyvenime nelegalių narkotikų yra vartoję 14,1 proc. lietuvių. Tuo tarpu bent kartą gyvenime nelegalių narkotikų teigė vartoję 29 proc. europiečių.

Europoje Lietuva priskirtina prie šalių, kuriose apskritai gyventojai mažai vartoja nelegalių narkotikų, tačiau jų vartojimo paplitimas tarp mokyklinio amžiaus asmenų (maždaug 19 proc.) beveik siekia Europos šalių vidurkį. Dažniausiai vartojamas nelegalus narkotikas visose amžiaus grupėse yra kanapės – 2021 m. NTAKD apklausos duomenimis, per pastaruosius 12 mėnesių jas 15–64 metų amžiaus gyventojų grupėje Lietuvoje bent kartą vartojo 1,9 proc. moterų ir 6,9 proc. vyrų. Iš mokslinių tyrimų žinoma, kad kanapės nėra žalos sveikatai nekelianti medžiaga, tačiau jos nėra kenksmingesnės už alkoholį ar tabaką ir nėra ta medžiaga, kuri savaime veda prie sunkesnių narkotikų vartojimo. Jų žalingumas priklauso nuo vartojimo intensyvumo – nuolatiniai vartotojai labiau rizikuoja tapti nuo jų priklausomi.

Kodėl niekas nesiūlo dekriminalizuoti kyšininkavimo ir papirkimo?

Šiuo metu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti gresia viešieji darbai iki 240 valandų, bauda nuo 750 iki 25 000 eurų, laisvės apribojimas nuo 3 mėnesių iki 2 metų arba areštas nuo 10 iki 45 parų. Taip pat galimas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės įvairiais pagrindais, pritaikant baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemones, kurių turinys susijęs su įvairiais elgesio apribojimais, įpareigojimais ir draudimais. Be to, pirmą kartą paskirtos arešto bausmės vykdymą galima atidėti laikotarpiui nuo 3 iki 12 mėnesių, asmeniui paskiriant elektroninį stebėjimą. Tai, koks narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis laikomas nedideliu, dideliu ar labai dideliu, nustatoma sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Pavyzdžiui, kanapių nedidelis kiekis yra iki 5 gramų, amfetamino ar kokaino – 0,2 gramo, heroino – 0,02 gramo. Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalis taikoma, kai randamas narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis viršija nustatytą nedidelį kiekį, už tai gresia maksimali laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų.

Pagrindiniai pagal Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 ir 2 dalį registruoti baudžiamojo persekiojimo rodikliai per pastaruosius beveik 20 metų padidėjo maždaug tris kartus (1 pav.). Šis padidėjimas žymesnis buvo 2017 m., naujajame Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse panaikinus galimybę už nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą taikyti administracinę atsakomybę ir palikus taikyti tik baudžiamąją. Taigi pastaraisiais metais maždaug 2000 asmenų registruoti kaip įtariamieji padarę tokio pobūdžio nusikalstamą veiką.

Šiuos baudžiamojo persekiojimo rodiklius palyginus su minėtais nelegalių narkotikų vartojimo rodikliais, akivaizdu, kad baudžiamąja tvarka persekioti vos keli procentai atvejų (2 pav.). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apklausti buvo tik 15–64 metų gyventojai ir kad nemaža jų dalis greičiausiai nelegalių narkotikų įsigijo ir juos laikė ne vieną kartą, taigi disproporcija iš tiesų yra dar didesnė.

Žvelgiant į šiuos rodiklius, galima klausti: kokia prasmė baudžiamąja tvarka persekioti tik kelis procentus prasižengusiųjų? Ir jei toks elgesys yra ganėtinai plačiai paplitęs, ar jį reikia kriminalizuoti? Kokia šio persekiojimo reikšmė (bendrosios prevencijos požiūriu) ir veiksmingumas? Ar reikėtų baudžiamąja tvarka bausti ir už kanapių vartojimą, kai jos dalyje Europos šalių jau vartojamos ir medicininiais tikslais? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra.

Pavyzdžiui, 2010 m. Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenimis, net 34 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų teigė bent kartą davę kyšį per pastaruosius 12 mėnesių, o tais metais buvo registruota šiek tiek mažiau nei 1 tūkstantis korupcinių nusikalstamų veikų, tačiau niekas nesiūlė dekriminalizuoti kyšininkavimo. 2021 m. taip teigė 10 proc. gyventojų, o registruota buvo tik pusė tūkstančio korupcijos atvejų.

Europoje baudžiamoji praktika skirtinga

Europos šalyse, jau nekalbant apie visą pasaulį, nėra vienodos baudžiamosios politikos dėl nedidelio kiekio narkotikų turėjimo (savo reikmėms) kriminalizavimo. Už tai nėra baudžiama Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje.

Labai įdomus yra Vokietijos atvejis. Šios šalies baudžiamosios teisės teorija turi didelę įtaką daugumai Europos šalių. 1994 m. Vokietijos Konstitucinis Teismas nagrinėjo klausimą, ar kanapių turėjimo savo reikmėms kriminalizavimas neprieštarauja Vokietijos Konstitucijai. Teismas nutarė, kad nėra tokios žmogaus teisės kaip teisė svaigintis, tad įstatymų leidėjas turi teisę tokias veikas kriminalizuoti, bet svaiginimosi kanapėmis draudimas nereiškia diskriminacijos alkoholio ar nikotino atžvilgiu, nes pastarųjų vartojimas tradiciškai įsišaknijęs. Vis dėlto teismas pažymėjo, kad jei tam tikros medžiagos žalingumas nėra iki galo akivaizdus, siekiant užtikrinti lygybės ir proporcingumo principus, baudžiamosios bylos, iškeltos už narkotinių medžiagų savo reikmėms turėjimą, turėtų būti nutraukiamos. Kitaip tariant, narkotikų turėjimas savo reikmėms Vokietijoje formaliai yra draudžiamas, tačiau už jį nėra persekiojama.

Kita vertus, pavyzdžiui, Prancūzija, Švedija ir Jungtinė Karalystė laikosi griežtos politikos. Tačiau įdomiausia yra tai, kad nelegalių narkotikų vartojimo rodikliai ir įvairūs kiti dėl vartojimo kylantys padariniai iš esmės nepriklauso nuo valstybės politikos griežtumo ar liberalumo. Nėra jokių įrodymų, kad griežtesnės atsakomybės taikymas, prevencinių programų organizavimas ir netgi gydymo prieinamumas mažintų vartotojų ar priklausomų asmenų skaičių.

Kaip taikliai pažymi vienas iš jaunųjų Vilniaus universiteto mokslininkų Mindaugas Lankauskas, sprendimai šioje srityje priklauso ir nuo socialinio kultūrinio konteksto, ir nuo interesų grupių, ir nuo turėtos patirties. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas gali ir turi nustatyti teisinę atsakomybę, siekdamas apsaugoti kitus asmenis ar visą visuomenę. Akivaizdu ir tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos gali turėti žalingą poveikį ir sukelti priklausomybę, prekyba tokiomis medžiagomis turi būti draudžiama. Tačiau ar proporcinga už tokių medžiagų turėjimą savo reikmėms taikyti paskutine priemone laikytiną griežtą baudžiamąją atsakomybę, žinant, kad ji labai selektyviai pritaikoma tik labai nedidelei daliai asmenų ir neturi jokio esminio poveikio narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimui ir su juo siejamų padarinių mastui?