Ar Lietuvos visuomenė pasiruošusi veikti krizės sąlygomis?

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkės profesorė Renata Matkevičienė ir partnerystės docentė Dalia Bankauskaitė pernai tyrė Lietuvos visuomenės atsparumą karo Ukrainoje kontekste. Jos aiškinosi, ar karas Ukrainoje sukėlė stresą ir įtampą mūsų šalyje, kaip vertinamas individų, visuomenės ir atskirų institucijų pasiruošimas ir kompetencija veikti krizės sąlygomis. Vilniaus universiteto komunikacijos ekspertės ir tokį patį tyrimą atlikę Ukrainos, Lenkijos, Sakartvelo, Čekijos, Estijos, Izraelio, Latvijos mokslininkai siekė nustatyti, kiek individai, bendruomenės ir visuomenės yra atsparūs grėsmėms, krizėms, karui ir kitoms gyvybei pavojingoms būsenoms ir kaip šios būsenos keičia visuomenės požiūrį į tautinę tapatybę.

Menkas atsparumas reiškia pažeidžiamumą

Visuomenės atsparumas – kompleksinis reiškinys, jį lemia ir individo gebėjimas grėsmės sąlygomis greitai priimti sprendimus: ar prie jų prisitaikyti, ar imtis tam tikrų veiksmų. Individo ir visuomenės atsparumui įtakos turi žmonių tarpusavio santykiai, pasitikėjimas ir tikėjimas, kad, esant poreikiui, galėsi sulaukti aplinkinių pagalbos. Be to, ir visuomenės stiprumas, kuris pasireiškia pasitikėjimu visuomenės institucijomis ir jų priimamais sprendimais. Kaip teigia prof. R. Matkevičienė, visuomenės atsparumas svarbus kilus grėsmei, kad ir kokia ji būtų – žemės drebėjimas, potvynis ar karas, nes jis padeda individui, o ir pačiai visuomenei jaustis užtikrintai dėl savo ir kitų (individų ar institucijų) veiksmų, lemiančių saugumą ir gyvybės išsaugojimą.

Partnerystės docentės D. Bankauskaitės teigimu, visuomenės atsparumo tema tampa ypač svarbi krizių akivaizdoje. Menkas visuomenės atsparumas rodo visuomenės pažeidžiamumą. Šiuo atveju kalbame apie egzistencines krizes, kai kyla realus pavojus žmonių gyvybėms. Tokiomis aplinkybėmis lemiami veiksniai yra žmogaus susikaupimas, žinojimas, ką jis turi daryti, optimistinė dvasios liepsna ir nusiteikimas spręsti problemas, kiek tai įmanoma esamomis sąlygomis.

Visuomenės atsparumas – tai visuomenės, bendruomenės ir individo gebėjimas atlaikyti ir atsigauti po šoko ar kritinių situacijų. Jis apima įvairius veiksnius, įskaitant socialinį visuomenės vientisumą, bendruomenės stiprumą, įsitraukimą, pasirengimą krizių valdymui, išradingumą ir gebėjimą mokytis ir priimti sprendimus iššūkių akivaizdoje. „Kai nagrinėjame visuomenės atsparumą, reikia vertinti visuomenės nuostatas ir vertybes, visuomenės dvasią, pasiryžimą atsilaikyti, identitetą, tarpusavio pasitikėjimą ir pasitikėjimą visų lygių valdžia bei valstybe. Kai kalbame apie visuomenės atsparumą, atrodo, kad kalbame apie nelabai konkrečius dalykus, bet jie, deja, krizės atveju įgyja labai konkrečią išraišką – visuomenė organizuotai sprendžia kritinėje situacijoje kylančias problemas, pasipriešina grėsmėms arba prapuola“, – tvirtina partnerystės docentė.

Dauguma lietuvių jaučia didelę grėsmę dėl karo

Pasak D. Bankauskaitės, lietuviai geopolitinę situaciją ir karo Ukrainoje poveikį savo ir savo artimųjų gyvenimui vertina adekvačiai.

Vertindami karą Ukrainoje, Lietuvos gyventojai suvokia situacijos rimtumą ir galimą karo poveikį šalies ateičiai: net 34 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad Ukrainai yra kilusi didelė grėsmė, o 38 proc. grėsmę apibūdino kaip vidutinę.
Tyrimo metu surinkti duomenys rodo, kad susidariusi padėtis žmones verčia mobilizuotis, susimąstyti, ką reikėtų daryti tokios egzistencinės grėsmės akivaizdoje, kelti klausimus, kurių paprastomis sąlygomis žmogus nekelia.
„Tokią prielaidą leidžia daryti atsakymai į klausimus apie jaučiamą galimą pavojų savo gyvenimui. Beveik 2/3 tyrimo dalyvių teigė, kad jaučia didelę ar vidutinę gyvenimui kylančią grėsmę, ir tik 11 proc. – kad grėsmės nėra. Tokius atsakymus gali lemti tai, kad vis dėlto esame santykinai netoli karo zonos, taip pat ir tai, kad turime bendras sienas su mums nedraugiškomis valstybėmis Rusija ir Baltarusija“, – tyrimo duomenis komentuoja prof. R. Matkevičienė.

Lietuvoje nėra stiprių bendruomenių

Žmogus jaučiasi saugiau ir labiau pasitiki savimi, kai jis yra kolektyvo, bendruomenės narys. Žmonės, esantys tarp žmonių ir su žmonėmis, pažįstantys kitus bendruomenės narius, nesijaučia vieniši ir tampa mažiau paveikiami išorės veiksnių.

Tyrimo rezultatai rodo, kad, kilus grėsmei, individai yra linkę kitiems padėti ir to paties tikisi iš esančių šalia – taip teigė apie pusę visų dalyvavusiųjų tyrime. Tačiau nemažai ir abejojančių – net 38 proc. tyrimo dalyvių negalėjo atsakyti, ar žmonės yra linkę teikti pagalbą ir padėti vieni kitiems.

„Kadangi vertinant visuomenės atsparumą svarbus vaidmuo tenka bendruomenei, į tyrimą buvo įtraukti klausimai, kuriais siekiama nustatyti santykius su žmonėmis, gyvenančiais artimoje aplinkoje – vienoje gatvėje, kaime ar mieste, viename rajone“, – pasakoja prof. R. Matkevičienė ir priduria, kad Lietuvoje neturime stiprių bendruomenių. Taip yra dėl keleto priežasčių: visų pirma, dėl kultūrinio identiteto, išryškinančio lietuvių individualumą, antra, dėl sovietinės praeities, kai bendruomenės, kurios buvo formuojamos dirbtinai ir priverstinai, nebuvo grįstos stipriais socialiniais saitais ir tarpusavio pasitikėjimu, trečia, Lietuvoje kaimo bendruomenės nyksta žmonėms keliantis į miestus ir taip prarandant galimybes geriau pažinti artimoje aplinkoje esančius asmenis, kurti su jais santykius. Tokią bendruomenių situaciją Lietuvoje patvirtina ir tyrimo duomenys: tik 26 proc. tiriamųjų, paklaustų, ar, jų manymu, bendruomenės nariai pasitiki vieni kitais, pritarė tokiam teiginiui, o daugiau nei pusė apklaustųjų (52 proc.) neturėjo nuomonės. Anot prof. R. Matkevičienės, menkas pasitikėjimas bendruomene, o tiksliau, nesusimąstymas apie bendruomenę ir jos vaidmenį kiekvieno mūsų gyvenime, rodo ir tai, kad galbūt didžioji mūsų dalis nesame patyrę krizės ar stichijos sukeltos grėsmės, kuriai kilus būtų naudinga bendruomenės pagalba, dalis, nors esame patyrę, tačiau gyvendami ramiai nebeprisimename Sąjūdžio mitingų, Baltijos kelio ar Sausio 13-osios įvykių, subūrusių į bendruomenę, atidžią ir susiklausiusią, kartu kovojančią ir kartu švenčiančią.

Reikia paminėti ir dar vieną svarbų dalyką, apie kurį daug kalbama politiniame ir viešajame diskurse, tačiau kuris dažnai nėra iki galo suprantamas ir įprasminamas pačiose bendruomenėse – tai bendruomenių įgalinimas. Prof. R. Matkevičienė pabrėžia ne tik poreikį suteikti bendruomenėms reikalingus išteklius veikti, bet ir tai, kokia svarbi yra komunikacija apie aktyvias bendruomenes, jų kuriamą vertę tiek pačioms bendruomenėms, jų stiprybei, tiek visai visuomenei, šaliai: „Rizikos atveju galime tikėtis ir tikimės iš atsakingų valstybės institucijų tam tikrų veiksmų, padedančių įveikti problemas, tačiau paprastai valstybės veiksmai būna uždelsti (tai normalu, juk reikia tam tikro laiko situacijai išanalizuoti ir sprendimams priimti), tad ypač svarbus vaidmuo tenka bendruomenei, kuri turi būti tinkamai pasiruošusi kritinėms situacijoms. Kad žmonėms trūksta informacijos apie pasiruošimą kritinėms situacijoms, rodo ir tyrimo rezultatai.“

Paklausus respondentų, ar jie sutinka su teiginiu „Mano bendruomenė pasirengusi kritinėms situacijoms, taip pat ir šiai krizei“, manančių, kad bendruomenė pasirengusi, buvo tik 23 proc., tai yra mažiau nei tų, kurie su tuo nesutinka (26 proc.). Daugiau nei pusė (51 proc.) respondentų nei sutinka, nei nesutinka su minimu teiginiu.

Skaityti instrukcijas ištikus krizei – vėlu

D. Bankauskaitės teigimu, žmogus kaip socialinė būtybė kritiniu atveju yra linkęs mobilizuotis: „Mes dažniausiai chaoso nekeliame, mes linkę saviorganizuotis, burtis ir spręsti problemas. Bet klausimas – kiek esame pasirengę. Kuo daugiau yra pasirengusių, žinančių savo vaidmenį žmonių (kai žinai, ką turi daryti, patiri mažiau streso), tuo esame atsparesni tiek kaip individai, tiek kaip bendruomenė atlaikyti pirmąjį streso smūgį, tuo labiau sugebame prisitaikyti ir vėliau atkurti savo funkcionalumą. Tai yra gebėjimas prisitaikyti prie krizės ir būti veiksniam.“

Partnerystės docentė pabrėžia, kad pasimetimas ir nežinojimas, ką daryti, gali būti išnaudoti ir blogiems tikslams: „Kalbame apie įtakos operacijas, kuriomis siekiama stiprinti žmonių pasimetimą, sukelti tam tikrą sąmyšį, atitraukti dėmesį nuo problemų sprendimo. Krizės metu turi būti tikras dėl savo veiksmų – turi būti sukaupęs atsargas, žinoti, kur slėptuvė, pažinoti žmones ir žinoti, kam skambinti ir ką pasakyti, žinoti, ką daryti, kai dingsta interneto ryšys – tu turi žinoti, kaip elgtis.“

Krizės metu skaityti instrukciją – vėlu, antrina prof. R. Matkevičienė. Būtina iš anksto telkti bendruomenes, skatinti bendravimą ir bendradarbiavimą, kurti ir stiprinti komunikacijos kanalus, kuriais bendruomenės nariai būtų informuojami.
Pasak D. Bankauskaitės, tyrimas parodė, kad šiandien bendruomenės yra silpnoji visuomenės atsparumo vieta. Kita vertus, iš tyrimo rezultatų aišku, kokių darbų reikia imtis nedelsiant, t. y. burti, stiprinti bendruomenes, stiprinti tarpusavio pasitikėjimą. Tai realus veiksmų planas politikams, bendruomeninėms organizacijoms, nevyriausybiniam sektoriui. „Karo atveju, kaip matome Ukrainoje, kariuomenė gina šalį, tuo tarpu gyventojai, bendruomenės kartu su viešojo sektoriaus tarnybomis užtikrina energijos, maisto, vandens tiekimą ir t. t., kad valstybė vietos lygiu funkcionuotų. Šalies piliečių užduotis yra nepasimesti ir netapti papildoma našta valstybės institucijoms, karinėms organizacijoms, kurios turi atlikti tiesiogines savo funkcijas“, – apibendrina partnerystės docentė.

Visuomenės pasitikėjimas valdžios sprendimais – menkas

Trečiasis lygmuo, analizuotas tyrimo metu – tai visuomenės pasitikėjimas valdžios įstaigomis nacionaliniu mastu. „Formuojant tvarų visuomenės atsparumą, svarbūs tokie veiksniai kaip įtrauki, atvira ir atskaitinga valdysena, nuosekli teisinė sistema, sudaranti pagrindą visuomenės atsparumo formavimui, ugdymui. Be to, labai svarbu informacinė ekosistema, informacinės erdvės dalyviai ir jų sąveika, švietimas ir atsparumo kompetencijų ugdymas. Taip pat ir vyriausybės strateginė komunikacija, valdžios institucijų kuriami naratyvai, ką ir kaip valdžios institucijos perduoda visuomenei, komunikuoja su ja“, – įžvalgomis dalijasi D. Bankauskaitė.

Iš daugelio atliekamų tyrimų Lietuvoje jau kurį laiką matomas nedidelis pasitikėjimas valdžios institucijomis (Seimu, Vyriausybe), tad šis tyrimas taip pat atskleidė panašius rezultatus.

„Valstybė ir visuomenė yra pažeidžiamos, pasitikėjimas tiek vienų kitais, tiek valstybės įstaigomis yra menkas. Norint, kad valstybė veiktų efektyviai, turi būti glaudžiai bendradarbiaujama ir stiprinamas pasitikėjimas tiek tarp visuomenės, tiek tarp visų lygių valdžios organų. Tyrimo duomenys tik patvirtina, kad valdžios institucijos smarkiai uždelsė arba nesugebėjo kompleksiškai ir efektyviai formuoti visuomenės atsparumo, kuris yra valstybės ir visuomenės išlikimo pagrindas“, – teigia partnerystės docentė.

Tyrimo metu paklausus, ar kilus krizėms, tokioms kaip karas Ukrainoje, visuomenė palaiko valdžios sprendimus, gauti atsakymai patvirtino ribotą visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis ir jų veikimu: tik 23 proc. respondentų mano, kad per krizes visuomenė yra linkusi pasitikėti valdžios sprendimais ir juos palaikyti.

Stipriausia galia – noras kovoti už savo šalį

Lietuvos istorija parodė, kad stipriausia galia – ne ginklai, o žmonių valia, noras kovoti, kurti, noras išlikti, noras būti atspariems. Tai labai svarbi valstybės, visuomenės identiteto dalis, teigia D. Bankauskaitė.

Galų gale, atliekant tyrimą, 46 proc. apklaustųjų teigė optimistiškai vertinantys šalies ateitį, 57 proc. tvirtino, kad Lietuva yra jų namai ir, net į situaciją žvelgdami kritiškai, neketina jų palikti.

Apibendrindama komunikacijos ekspertė D. Bankauskaitė sako, kad mūsų visuomenė, mūsų piliečiai yra geri žmonės ir jų nusiteikimas yra optimistiškas – būti su savo šalimi ir sunkiu jai metu. Nors nėra blogai, jei žmogus nutaria ir pasitraukti, krizės atveju emigruoja – kartais žmonės iš toliau gali padaryti daug gero savo valstybei. Tačiau iš esmės galima sakyti, kad žmonės Lietuvoje krizes vertina ramiai ir yra pasirengę spręsti problemas, jei jų atsiras.