Ar įmanoma užtikrinti moterų poreikius į vyrus orientuotoje bausmių vykdymo sistemoje?

Moterys sudaro mažumą visoje pasaulio kalėjimų populiacijoje. Kitaip tariant, viso labo tik 3 procentai visų nuteistų ir įkalintų asmenų yra moterys. Daug moterų vis dar atlieka ilgas laisvės atėmimo bausmes, nepaisant gausybės įrodymų, kad bet koks įkalinimo laikotarpis moterims ir jų šeimoms, ypač vaikams, yra žalingas. Tarptautiniuose teisės aktuose pripažįstama, kad lyčių požiūriu specifinius moterų poreikius bausmių vykdymo sistemoje užtikrinti yra būtina. Vis dėlto į vyrų bausmių atlikimą iš esmės orientuotoje bausmių vykdymo sistemoje moterys neretai atsiduria jų „paraštėse“, moterų sveikata ir psichologinės problemos paliekamos savieigai, o pats įkalinimas primena paprasčiausią „atsėdėjimą“.

Įkalinimo sąlygos vienodos visiems?

Šiandien vis dar pasitaiko trumparegiškų nuomonių, kad tiek vyrams, tiek moterims įkalinimo sąlygos turėtų būti iš esmės vienodos, kadangi kyla grėsmė pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Vis dėlto, detaliau panagrinėjus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimtus teisės aktus, galima matyti, kad konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. Taigi, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, reikia pasakyti, kad ne tik biologiškai nulemti vyrų ir moterų ypatumai bei skirtumai, bet ir įkalinimo įstaigoje esančių moterų socialinis kontekstas yra itin tvirtas pagrindas, leidžiantis sudaryti moterų poreikius empatiškiau atliepiančias laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas.

Specifinę ir itin jautrią moterų padėtį bausmių vykdymo sistemoje turėtų nulemti ir moterų socialinis portretas, patirti potrauminiai įvykiai, kurie tampa dar reikšmingesni dėl įvykdytų nusikalstamų veikų bei įkalinimo fakto. Dominuojantys moterų nusikaltimai yra susiję su nužudymais, disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir turtiniais nusikaltimais (vagystėmis, plėšimais). Išsamiau analizuojant vieną dažniausiai įvykdomų nusikalstamų veikų – nužudymus – matyti, kad, nepaisant sudėtingos „išorinės“ nusikalstamos veikos pusės, jų struktūra, aplinkybės bei motyvai paprastai yra tapatūs. Lietuvoje atlikto tyrimo metu pastebėta, kad agresyvūs moterų veiksmai daugeliu atvejų buvo nukreipti į artimiausius žmones – sutuoktinius, sugyventinius, vaikus, brolius – ir dažniausiai įvykdyti savigynos tikslais. Moterys savo agresyvius partnerius ir kitus šeimos narius sužalojo ar nužudė iš jaučiamos grėsmės, baimės, kurią sukėlė artimojo smurtas ar prievarta. Dar daugiau, moterų smurto motyvas dažnai būna nulemtas liguistų ir skaudžių išgyvenimų, depresijos, nerimo ir baimės. Itin didelė dalis moterų, kurios įvykdo smurtines nusikalstamas veikas, yra kamuojamos ribinės būsenos, įtemptos padėties šeimoje, destruktyvaus antros pusės elgesio, finansinių sunkumų, galimybių įgyti išsilavinimą̨ ar integruotis į darbo rinką trūkumo.

Kali moterys, patyrusios daug trauminių išgyvenimų

Šiam aspektui nagrinėti taikliai tinka kriminologijoje vartojama sąvoka „socialinių sunkumų kuprinė“. Jeigu bandytumėme praverti laisvės atėmimo bausmę atliekančių moterų „kuprines“, matytumėme itin skaudų ir jautrų biografinį turinį. Daugelis jų yra patyrusios nemažai trauminių išgyvenimų, todėl į kalėjimą atsineša gausybę psichologinių problemų, kurios dėl įkalinimo fakto dar labiau intensyvėja. Įkalintos moterys dažniau nei moterys visuomenėje apskritai kenčia nuo depresijos, potrauminio streso, psichozių̨ ar kitų psichikos problemų. Tarptautinėje moterų kalėjimų studijoje atkreipiamas dėmesys, kad moterų kalėjimuose tarpsta atsainus požiūris į moterų sveikatos bei psichologines problemas, galimus depresijos simptomus, problemas dėl žemo savivertės jausmo. Didžiulei nusikaltusių moterų daliai prie šių problemų prisideda menkas užimtumas, nestabilūs darbo santykiai, materialinių ir emocinių priklausomybių patirtys su vyriškos lyties partneriais. Kalėjimų tarnybos pateikti 2022 m. duomenys rodo, kad daugiausia nuteistų moterų yra įgijusios pagrindinį išsilavinimą (36 proc. visų kalinčių moterų), antroje vietoje – vidurinį. Taigi reikia suprasti, kad progresyvi bausmių vykdymo sistema reikalauja pripažinti moterų gyvenimo tikrovę, jautriai vertinant jų vystymąsi ir faktus iki nusikalstamos veikos padarymo.

Moterys kalėjime lankomos rečiau nei vyrai

Didžioji dalis visų įkalintų asmenų yra pilnamečiai vyrai, tuo tarpu moterys Lietuvoje sudaro tik 4–5 proc. kalėjimų populiacijos. Tai suponuoja, kad visa bausmių vykdymo sistema iš esmės yra orientuota į vyrų bausmių vykdymą, kadangi jie joje sudaro reikšmingą dalį. Įstatyminių̨ nuostatų, tiesiogiai reglamentuojančių moterų padėtį kalėjime, nėra daug, apsiribojama nėštumo ir motinystės klausimų reguliavimu. Vertinant Lietuvos kalėjimų tarnybos skelbiamą informaciją, pažymėtina, kad moterims yra siūlomos krizių įveikos, socialinės integracijos, elgesio keitimo programos, mokymosi galimybės. Kalinčios moterys užsiima rankdarbiais – siuvimu, siuvinėjimu, mezgimu, nėrimu, mokosi kirpėjos, siuvėjos, virėjos specialybių.

Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo ataskaitoje pažymi, kad moterims, kaip ir vyrams, turėtų būti suteikta galimybė užsiimti perspektyvesniu darbu, o ne apsiriboti vien tik tariamai moteriškais darbais. Svarbu, kad profesinio mokymo prioritetai atitiktų realybę darbo rinkoje, todėl nereikėtų apsiriboti veikla, kuri tradiciškai laikoma tinkama moterims.

Moterys, vykdančios laisvės atėmimo bausmę, ir po jos dažnai patiria stigmą. Tenka pripažinti, kad nusikalstamą veiką įvykdęs vyras, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, dažnu atveju lengviau adaptuojasi ir grįžta atgal į savo bendruomenę, šeimą. Tuo tarpu bausmę atlikusios moterys yra labiau pažeidžiamos, dažniau nukenčia jų šeiminis gyvenimas, pakinta santykiai su artimaisiais ir vaikais, visuomenė jas smerkia griežčiau nei nusikaltusius vyrus. Mokslininko doc. G. Sakalausko su kolegomis atliktas tyrimas atskleidė, kad net kalėjime moterys yra daug rečiau lankomos artimųjų nei įkalintieji vyrai, patiria didesnių sunkumų bandydamos išsaugoti ryšius su artimaisiais, kadangi dažnai netenka artimųjų palaikymo dėl įkalinimo fakto. Įkalintų vyrų (tėvų) vaikai dažniausiai lieka gyventi su savo mamomis, atvirkštinis principas – įkalintų mamų vaikams – negalioja. Daugelį už kalėjimo ribų gyvenančių vaikų yra priglaudę seneliai, svarbų vaidmenį vaidina ir kiti artimieji, nemaža dalis vaikų gyvena vaikų globos namuose. Būtent todėl nerimas, jaučiamas dėl paliktų vaikų, yra nuolatinis moterų palydovas visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo laiką.

Galima kalėti kartu su vaiku, bet vėliau sunku išsaugoti ryšį

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas nustato, kad nėščios moterys ir vaikų iki trejų metų turinčios motinos, jei jos pageidauja pačios auginti savo vaikus, gali gyventi Panevėžio kalėjimo teritorijoje esančiuose vaikų (kūdikių) namuose. Kai bausmės atlikimo vietoje, kurioje veikia vaikų (kūdikių) namai, auginamiems nuteistųjų moterų vaikams sukanka treji metai arba kai nuteistosios nustoja juos prižiūrėti, šie vaikai perduodami vaikų tėvams, artimiesiems giminaičiams ar kitiems globėjams, o kai jų nėra – vaikų (kūdikių) globos įstaigoms. Tokiu atveju kalinčių motinų santykis su savo vaikais silpsta, neretai išsaugoti ryšio nebepavyksta.

Bausmių vykdymo kodeksas nurodo, kad vaikų iki trejų metų turinčioms motinoms kalėjimo administracija gali leisti gyventi ne bausmės atlikimo vietos teritorijoje esančiuose specialiuose vaiko ir mamos gyvenamuosiuose namuose, tačiau įstatyme įtvirtinta formuluotė liudija tik galimybę, bet ne privalomai taikomą praktiką, todėl tenka apgailestauti, kad kalinčių moterų ir jų vaikų interesai bei gerovė yra paliekami interpretacijoms. CPT savo ataskaitoje, skirtoje moterims įkalinimo įstaigose, atkreipė dėmesį, kad daugelis kalinčių moterų yra pagrindinės vaikų ar kitų asmenų, kurių gerovei įkalinimas gali turėti neigiamą įtaką, globėjos. Vienas iš ypač problemiškų klausimų – ar kūdikiai ir maži vaikai gali likti kalėjime kartu su savo motinomis ir iki kurio laiko tai leidžiama. CPT pripažįsta, kad atsakyti į šį klausimą itin sunku, kadangi, viena vertus, kalėjimai akivaizdžiai nėra tinkama aplinka kūdikiams ir mažiems vaikams, kita vertus, prievartinis motinų ir kūdikių atskyrimas taip pat yra itin traumuojantis.

Išsaugoti kontaktus su šeima bei artimaisiais ypač svarbu ne tik dėl kokybiškos kalinčių moterų socialinės integracijos, bet ir kad būtų žinoma, jog kai vaikui sukaks treji metai, artimieji galės pasirūpinti jo globa. Tačiau įkalintų moterų lankymą dažnai apsunkina tai, kad Lietuvoje turime tik vieną moterų įkalinimo vietą – Panevėžio kalėjimą, todėl didelė dalis kalinčių moterų atsiduria toli nuo savo artimųjų, o tai reiškia, kad joms lankyti prireikia daugiau laiko ir finansinių resursų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse yra nustatyta, kad renkant konkrečią bausmės atlikimo vietą (kalėjimą), be kita ko, jeigu yra galimybė, atsižvelgiama į nepilnamečio vaiko interesus ir nuteistojo arba jo artimųjų nuolatinę gyvenamąją vietą. Šios įtvirtintos galimybės Lietuvos moterys automatiškai netenka, kadangi moterų kalėjimas mūsų šalyje yra tik vienas.

Ar laisvės atėmimo bausmė efektyviausia?

Bandant atsakyti į esminį klausimą, ar Lietuvos bausmių vykdymo sistema yra pajėgi užtikrinti kalinčių moterų poreikius, tenka pažymėti, kad nors įkalintos moterys turi daug mažesnį grėsmės potencialą nei vyriškos lyties nuteistieji, tačiau kuriant atitinkamas sąlygas įkalinimo įstaigose į šį faktą beveik neatsižvelgiama. Lietuvos kalėjimų tarnybos duomenimis, 2022 m. moterys, kurios buvo priskirtos aukštai nusikalstamo elgesio rizikai, sudarė viso labo 15 proc. visų moterų. Tarptautinėje bendruomenėje vis garsiau kalbama, kad daugumoje šiuolaikinių bausmių vykdymo sistemų įkalinimo sąlygos vis dar nėra pajėgios užtikrinti specifinių moterų poreikių, todėl dažnai moterų kalinimas virsta paprasčiausiu „persaugojimu bei atsėdėjimu“ dėl pačios bausmės rūšies absoliutumo.

Moterų įkalinimas dažnu atveju yra žalingas sprendimas, kadangi teismai, skirdami laisvės atėmimo bausmes moterims, retai atsižvelgia į joms tenkančią vaikų rūpybos pareigą. Daugelis moterų yra įkalinamos net jei nekelia grėsmės visuomenei, nors jų socialinės reintegracijos poreikius daug geriau atitiktų su laisvės atėmimu nesusijusios priemonės. Jungtinių Tautų taisyklėse dėl elgesio su nuteistomis moterimis yra pažymima, kad „didelė dalis nuteistųjų moterų nebūtinai kelia pavojų visuomenei, o jų įkalinimas gali ne padėti, o trukdyti jų socialinei reintegracijai“.

Pripažįstama, kad didžiajai daugumai įkalintų moterų alternatyvios bausmės, užtikrinančios pagalbą, paramą ir gydymą, kur kas efektyviau padėtų kurti teigiamą gyvenimą ir kartu prevenciškai apsaugotų nuo nusikalstamo atkryčio. Siekiant sukurti Lietuvoje moterų poreikius atliepiančias bausmių vykdymo sąlygas, visų pirma reikia ne tik priimti moterų gyvenimo realybę, bet ir suprasti, kad daugelis moterų, esančių kalėjime, ten atsiduria gindamosi nuo partnerių, artimųjų smurto, diskriminacijos, o bausmių vykdymo sąlygų kitoniškumas, susijęs su motinyste ir nėštumu, nėra pakankamas ir pajėgus užtikrinti kalinčių moterų poreikius.