Žmonės@VU: Pokalbis apie savižudybių prevenciją

Pokalbis Start fm studijoje su safeTALK mokymų programos lektore, VU suicidologijos tyrimų centro tyrėja Odeta Geleželyte ir VU psichologinio konsultavimo ir mokymų centro psichologe Ieva Vasionyte apie savižudybių prevenciją ir mokymus. Kalbina VU vidinės komunikacijos koordinatorius Vilius Alesius

Ar Vilniaus universiteto bendruomenė susiduria su savižudybių problema?

Ieva Vasionytė: Taip, problema tikrai yra, šiuo metu labai tikslių konkrečių skaičių negaliu pasakyti, nes kaip tik dabar renkame duomenis iš fakultetų ir bendrabučių, bet kiek man dabar yra žinoma, per praėjusius metus mes turėjome tris savižudybes Vilniaus universitete.

Kokio amžiaus žmonės tai buvo?

Ieva Vasionytė: Tai buvo du studentai, vienas darbuotojas. Tai problema, kuri aprėpia ne vien studentus ir tai atsispindi bendroje statistikoje, kad dauguma psichikos sutrikimų startuoja 15 – 24 metų amžiuje ir universiteto studentai patenka į šią amžiaus grupę. Yra ir sėkmingų atvejų, kuomet į psichologinio konsultavimo centrą kreipiasi bendrakursiai kambariokai tų žmonių, kurie galbūt svarsto apie savižudybę siekdami jiems padėti ir suteikti pagalbą.

Kaip mes galime atpažinti žmogų, kuris yra nusiteikęs savižudybei?

Odeta Geleželytė: na, čia nelengva užduotis nusakyti tai keliais žodžiais. Iš tikrųjų pastebėti tikrai galima, tik čia nėra kažkokių formulių, nes žmonės labai įvairiais ženklais rodo, kad jiems yra sunku ir blogai. Jeigu mes pažįstam žmogų, tai mes greičiau galim pastebėti tą pokytį. Žmogus gali sakyti žodžiais, kad blogai, kad jam liūdna, kad jaučiasi vienišas, kad neberanda sprendimų. Galim jausti tam tikras emocijas – beviltiškumą, bejėgiškumą, liūdesį, gėdą. Galime sužinoti apie žmogaus gyvenimo situaciją, kad jam kažkas nesiseka, atsirado didelių rūpesčių, ligos. Galime tai pastebėti iš pasikeitusio žmogaus elgesio, gal jis pasidarė mažiau bendraujantis, atsiribojęs, o kartais, atvirkščiai, pradeda pernelyg daug bendrauti, nors anksčiau jam tai buvo nebūdinga. Iš esmės labai įvairūs dalykai gali rodyti, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę. Mes safeTALK mokymų metu ir sakome, kad kol nėra įrodyta kitaip, labai daug dalykų yra susiję ir mes visada turime būti budrūs ir pastebėti.

Iš kokių universiteto bendruomenės žmonių dažniausiai gaunate signalus apie galimus savižudybių atvejus?

Ieva Vasionytė: Taip, tai yra tie žmonės, kurie universiteto žmonės universiteto aplinkoje daugiausiai turi kontakto su studentais. Dažniausiai tai būna jų bendrakursiai, kurie gali pastebėti pasikeitusį elgesį. Kita grupė yra darbų vadovai. Kai studentai rašo baigiamuosius darbus ir patiria įtemptą periodą ir darbo vadovai geriausiai mato kaip studentams pavyksta tvarkytis su tuo stresu, patiriamu dėl rašto darbų rašymo. Kalbant apie bendrabučius, tai budėjai, deja, dažniau būna kviečiami, kai vyksta kažkokie įvykiai – ar tai būtų savižudybė, ar tai būtų konfliktai. Kai studentas nori keisti savo kambarį arba kambarioką, galbūt tai irgi galėtų būti signalas bendrabučio valdytojui, kad ten kažkas vyksta negero. Tikrai būna dažnai, kad apsigyvenę kartu, studentai neranda kontakto ir ryšio, jaučiasi blogai ir nedrįsta išsikelti. Arba jeigu dažnai nori keisti kambariokus, tai gal irgi signalas, kuri bendrabučio valdytojas galėtų pastebėti.

Dar viena grupė tai yra studijų skyrių darbuotojai, kurie susiduria su studentais, svarstančiais apie studijų nutraukimą arba akademinių atostogų ėmimą dėl vienos ar kitos priežasties.

Girdėjau, kad ir bibliotekos darbuotojos, dirbančios prie informacinių stalų, sako „mes irgi kartais atliekam psichologų vaidmenį“, kadangi studentai bibliotekoje praleidžia didžiąją savo laiko dalį.

Kokiu metų laiku dažniausiai pasitaiko savižudybės atvejų?

Ieva Vasionytė: Pagal statistiką, konsultuotis dažniausiai kreipiasi lapkričio mėnesį, nors aišku didžiausią stresą studentas patiria sesijos metu. Žiūrint iš psichologinės ir fiziologinės pusės, stresas gal labiau netgi mobilizuoja ir jau sesijos metu tu galvoji kaip tą egzaminą kuo greičiau ir geriau parašyt. Tuo tarpu lapkritis yra tas laukimo mėnuo ir tu suvoki, kiek daug atsiskaitymų tavęs laukia ir tu pradedi abejoti savo galimybėmis ar tu su tuo susitvarkysi. Paprastai tai būna semestro vidurys, bet ne pabaiga. Pradžioje mokslo metų, t.y. spalio mėn. susilaukiam studentų todėl, kad prasideda psichologinių konsultavimo paslaugų viešinimas.

Kur turėtų kreiptis žmonės, kurie pastebi keistai besielgiančius asmenis?

Ieva Vasionytė: Šiuo metu Vilniaus universitetas kartu su suicidologijos tyrimų centru ruošia savižudybių prevencijos ir intervencijos planą, kuriame bus nurodytos konkrečios gairės, kaip reikėtų elgtis tokiais atvejais, kai kyla kažkoks įtarimas. Galima tai padalinti į dvi situacijas: Yra situacija kai jauti, kad yra grėsmė žmogaus gyvybei, kai žmogus turi planą, kai turi priemones, kai palikinėja atsisveikinimo raštelius, tai tada reiktų kreiptis skubiausios pagalbos ir skambinti 112. Jeigu nepavyksta to žmogaus perkalbėti pačiam, reiktų kreiptis į psichikos sveikatos centrą, į ligoninių priimamuosius. Jeigu kyla kažkokių įtarimų ir norisi žmogų nukreipti pagalbos, tai, kalbant apie Vilnių, kiekvienoje poliklinikoje yra psichikos sveikatos centrai ir su šeimos gydytojo siuntimu galima ten patekti. Antakalny yra jaunimo sveikatos centras, ten galima ir be siuntimo patekti, Centro poliklinikoje yra budintis gydytojas psichiatras ir psichologai. Ten galima kreiptis ir savaitgaliais ir švenčių dienomis, nepriklausomai nuo tavo gyvenamosios vietos.

Būna kartais, kad studentai nenori kreiptis kažkur į išorę ir jiems paprasčiau ieškoti pagalbos universitete, tai jie gali visada kreiptis į psichologinio konsultavimo ir mokymų centrą, skambinti, rašyti laiškus adresu ir mes taip pat suteikiam šiuo momentu iki naujų metų vieną nemokamą konsultaciją mūsų studentams. Po naujų metų konsultacijos bus kompensuojamos dalinai, su 75% nuolaida studentams.

Kokios yra tendencijos lyginant su praeitais, užpraeitais metais?

Odeta Geleželytė: Apskritai kalbant, savižudybių rodikis nežymiai mažėja, bet daugėja besikreipiančių į psichologus. Žmonės jaučiasi drąsiau ir laisviau. Ypač jauni žmonės jaučiasi daug geriau kreipdamiesi pagalbos, tai tas labai džiugu. Mums kartais gali atrodyti, kad problemų daugėja, o iš tikrųjų, žmonės drąsiau ateina ir yra labiau linkę jas spręsti.

Kokių prevencinių priemonių imasi Vilniaus universitetas?

Ieva Vasionytė: Yra kelios prevencinės priemonės – skiriamas dėmesys viešinimui, kad žmonės žinotų, kur jie gali ieškoti pagalbos. Tą įrodo tai, kad vis daugiau studentų kreipiasi pagalbos. Kitas dalykas, tai organizuojami kasmetiniai safeTALK mokymai, o taip pat dirbame su tais žmonėmis, kurie savo aplinkoje patyrė savižudybės atvejį, nes tokie žmonės, jie taip pat patenka į rizikos grupę ir yra tikimybė, kad jie pasikėsins į savo gyvybę. Stengiamės jiems padėti, teikiame konsultacijas, organizuojam pagalbos grupes... Šiuo momentu kartu su suicidologijos tyrimų centru yra rengiamas savižudybių prevencijos planas, kuris leis turėti nuolatinę, sisteminę pagalbą ir kad visi žinotų, kur ją galima gauti mūsų universitete.

Kam yra skirti safeTALK mokymai ir kas juose turėtų būtinai sudalyvauti?

Odeta Geleželytė: Šie mokymai skirti vienareikšmiškai visiems. Jų metu mes ir akcentuojame, kad kiekvienas turi būti pasiruošęs pastebėti savižudybės pavojų ir tam nėra būtinas specifinis psichologo išsilavinimas. Kuo daugiau savo bendruomenėje turėsime žmonių, kurie pasiruošę pastebėti ir žino tuos žingsnelius, ką daryti toliau, kaip padėti tam žmogui, tuo mes būsim saugesni. SafeTALK mokymai yra skirti žmonėms nuo 16 metų ir jie skirti įvairių profesijų ir amžiaus grupių žmonėms. Tai yra kanadiečių organizacijos „Linving Works“ sugalvotas formatas ir yra dabar paskaičiuota, kad visame pasaulyje apie 1 mln. Žmonių jau išklausė šią programą. Į Lietuvą mes parsivežėme šią programą Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyvos dėka, juos adaptavom, pritaikėm ir sėkmingai toliau apmokome žmones.

Ar yra tekę girdėti atsiliepimų apie mokymus iš pačių dalyvių?

Odeta Geleželytė: Taip, atsiliepimai yra labai pozityvūs – mokymai padeda išsklaidyti mitus, kurie gąsdina. Pavyzdžiui vienas iš mitų yra, kad jeigu mes paklausime žmogaus apie savižudybę, tai gal mes jį ir paskatinsime tai daryti, tačiau tikrai taip nėra ir šių mokymų metu mes tai bandome paneigti. Mokymų metu mes taip pat suteikiame informaciją, kur pagalbos gali ieškoti artimųjų savižudybę patyrusieji asmenys, po mokymų pasikalbame ir su kiekvienu dalyviu asmeniškai, jeigu to reikia.

Ačiū Jums už pokalbį.

Audio interviu kviečiame klausyti čia