VU Tarybos pirmininkas R. Kraujalis: vienas pagrindinių iššūkių – organizacinės kultūros keitimas nuo vertikalios į horizontalią
Gerbiami bendruomenės nariai,
besibaigiant metams gera pasidžiaugti nuveiktais darbais, pasisemti patirties iš nesėkmių, bet aš bandysiu labai glaustai priminti, kur šiandien esame, o svarbiausia – kas, mano nuomone, mūsų laukia ateinančiais metais ir ateityje.
Mūsų universitete toliau vyko pertvarkos, kurių rezultatai jau aiškėja, kaupiasi patirtis. Šių, universitete vykstančių, reformų tikslams Taryba pritaria ir net siekia, kad jos būtų dar radikalesnės ir labiau orientuotos į strateginę perspektyvą, į mūsų universiteto modernėjimą ir dar didesnį konkurencingumą tiek Lietuvoje, tiek ir regione. Kai kurios reformos – tvarkomojo pobūdžio, nukreiptos į susikaupusių kliuvinių išsprendimą, o strateginių pokyčių norėtųsi labiau.
Visgi tenka pripažinti, kad pasirinkti visų šių reformų įgyvendinimo būdai ne visada buvo apgalvoti ir tinkamai paruošti. Įtampų bendruomenėje per daug. Taryba tą jaučia ir savo įgaliojimų ribose reaguoja. Akivaizdžiai tuo galima įsitikin
ti, kai nagrinėjamos metinės ataskaitos, tvirtinami metų biudžetai ir kiti planai. Vakarykštis Tarybos posėdis, kai po audringų diskusijų atidėjom tolesnį biudžeto svarstymą, sukūrėm interesų derinimo komisiją – tokio atsakingo požiūrio pavyzdys.
Konkurencingumas, modernėjimas šiais labai jau dinamiškais laikais užtikrinamas nestandartiniais ir netgi šiek tiek netikėtais sprendimais. Vaizdžiai tariant – šiandien sugalvojam ir darom tai, ką kiti sumąstys tik rytoj. Niekas vienas ar keli (kad ir labai protingi) nežino ir negali atspėti, kokie iššūkiai laukia ateityje, kaip tam pasiruošti. Juo labiau, jei tam pasitelkiamas labiau administracinis, hierarchinis, kitaip tariant – vertikalus būdas.
Kalbant šiuolaikinėmis vadybinėmis sąvokomis ir atsižvelgiant į vyraujančias sėkmingų organizacijų tendencijas, būtina į galimų atsakų numanomiems iššūkiams paiešką ir įgyvendinimą įtraukti visą bendruomenę ir kuo ankstyvesnėje fazėje. Kitaip tariant – vertikalius tarpusavio santykius vis labiau perorientuoti į horizontalius.
Turiu prisipažinti, kad prieš kelis metus, kai dar tik pretendavau į Tarybos narius, maniau, kad universitete, akademinėje terpėje turėsiu progos įgyti kolegialumo dvasios ir praktikos patirties. Paaiškėjo, kad patekau vos ne į laiko mašiną, nes to horizontalumo kaip tik daugiau verslo organizacijose, kuriose dirbau ir tebedirbu.
Siekiant Vilniaus universiteto sėkmės, tikiu, kad vienas pagrindinių iššūkių – organizacinės kultūros keitimas nuo vertikalios į labiau kolegialią, horizontalią. Ta proga norėčiau pastebėti, kad žodžiais tą horizontalumą deklaruoja daugelis, tačiau realybėje vėl viskas vertikalizuojama, nes taip paprasčiau. Tą pavadinčiau horizontūra ar kolegiatūra (tiesiog kopijuoju šiuo metu labai plintantį apsimestinės demokratijos įvardijimą tokiu naujadaru „demokratūra“).
Gi tikrasis santykių, sprendimų paruošimo ir priėmimo horizontalumas – tai visos bendruomenės ir jos lyderių vertybinis apsisprendimas, netgi – vadybinė branda, kartu su kasdienėmis pastangomis. Taip pat remdamasis savo vadybine patirtimi, esu tikras, kad bendruomenė ir joje susiformavęs sąmoningas poreikis didesniam horizontalumui – pagrindinis veiksnys šiame procese.
Didesnio horizontalumo siekiui galėtų pasitarnauti 2019 m. rudenį įvyksiantys Vilniaus universiteto tarybos, o po jų – ir Rektoriaus rinkimai. Pats metas tam ruoštis ir bendruomenėje pradėti diskusijas bei aptarimus, koks turėtų būti Vilniaus universitetas artimiausius penkis metus, kaip to siekti, ar yra susiformavęs poreikis tam didesniam horizontalumui ir kaip jis turi reikštis. Visi šie ir kiti klausimai turi būti savotišku testu pretendentams į Tarybos narius. Universitetą keisti ir moderninti galim ir privalom patys.
To visiems ir linkiu. Sėkmės 2019 - aisiais!
Vilniaus universiteto tarybos pirmininkas
Rimantas Kraujalis