Erasmus+ studentės Ugnės laiškas iš Vokietijos: rojaus niekur nėra, kiekviena šalis turi savo pliusų ir minusų
Kiekvienais metais Vilniaus universitetas išleidžia didelę dalį studentų į komandiruotę užsienyje, tačiau neįgaliųjų studentų išvykimas yra retesnis reiškinys. Šiais metais VU į studijas užsienyje išleido net dvi studentes su skirtingom negaliom. Viena sunkiai vaikštanti mergina išvažiavo į Angliją, o aš – neregė į Vokietiją. Paskutinį kartą vienas neregys iš VU vyko komandiruotėn prieš 11 metų, beje, irgi į Vokietiją ir taip pat studijavo tą pačią kryptį kaip ir aš t.y vokiečių filologiją.
Vokietijoje jau esu du mėnesius. Studijuoju Justo Lybigo universitete, kuris yra Gysene. Justo Lybigo universitete nėra nė vienos vietos, kur žmogus judantis neįgaliojo vežimėlio pagalba, negalėtų patekti. Čia visur yra liftai arba pandusai. Neregiams ypatingų pritaikymų nereikia, tačiau centriniame pastate yra visur nubraižytos juostos, pagal kurias braukdamas neregys gali rasti tam tikrą auditoriją, išėjimą iš pastato ir kitus reikalingus dalykus. Šiame pastate taip pat liftuose yra įrengta garsinė sistema, kuri sako, į kurį aukštą esi atvažiavęs.
Justo Lybigo universitetas savo išdėstymu ir modernumu primeną Saulėtekį. O jeigu norėtume palyginti dėstytojų bendravimą čia ir Vilniuje, tai jis yra pakankamai panašus. Visi klausinėja, kaip man geriau atsiskaityti ir kiekvieną mano pasiūlymą priima, tačiau viena dėstytoja buvo mane sugluminus, kai pasiūlė nerašyti su kitais vieno atsiskaitymo. Tuo metu dėstytojai paaiškinau, kad jei aš nematau, tai nereiškia, kad negaliu rašyti su visais, padarykit man dokumentą be schemų ir grafikų ir aš tikrai parašysiu, taip ir sutarėm, tą atsiskaitymą rašiau gruodžio 6 d.
Čia gavau labai gerą bendrabučio kambarį, turiu savo atskirą vonios kambarį ir virtuvėlę, todėl labai gerai jaučiuosi, kad nereikia su niekuo dalintis. Ir bendrabučio administracija labai supratinga. Todėl dabar ramiai sau gyvenu gamtos apsupty - kadangi netoliese miškas, kiekvieną dieną įkvėpiu medžių išgrynintą orą, tačiau labai ilgiuosi savo gimtinės, artimųjų, draugų netgi dėstytojų.
Todėl pabaigai tiesiog norėčiau pasakyti, kad rojaus niekur nėra, kiekviena šalis turi savo pliusų ir savo minusų. Tačiau niekur nėra geriau kaip tik būti arti sau brangių žmonių ir nejausti vienišumo, todėl kiekvieną dieną laukiu dienos, kada sugrįšiu į Vilnių. Nepaisant mano begalinio ilgesio Vilniui ir artimiesiems, nesigailiu, kad dabar esu čia. Patobulinau kalbos įgūdžius, susipažinau su įvairiais žmonėmis, daug būdama viena turiu nemažai laiko apmąstymams ir apsvarstymams apie ateities planus, be to, daug mąstant netikėtai ateina atsakymai į klausimus, kurie kankino prieš metus ar dar anksčiau. Dabar jaučiu, kaip mano pasitikėjimas savimi dar labiau stiprėja (nors juo niekad ir nesiskundžiau), esu patenkinta ir labai rekomenduoju visiems pasinaudoti galimybe išvažiuoti studijoms į užsienį, nes tokie gyvenimo iššūkiai tvirtina asmenybę ir leidžia nepasimesti užklupus netikėtumams.