Spindulingasis filaretas Tomas Zanas
Kai 1817 m. rudenį vyko Filomatų steigiamasis susirinkimas, tarp draugijos iniciatorių ir aktyviausių narių buvo ir Tomas Zanas (1796–1855), 1815–1823 m. kartu su Adomu Mickevičiumi studijavęs Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultete. Kaip savo prisiminimuose rašė Ignotas Domeika, „populiarumu ir gebėjimu veikti jaunimą niekas negalėjo prilygti Tomui Zanui. Jis buvo visuomeniškas. Gerai žinojo gamtos ir kitų mokslų pagrindus. Buvo geras matematikas ir poetas. Taip pat gerai išmanė istoriją, literatūrą, senąsias kalbas. Labai mėgo meną, muziką, dainavimą. Buvo vidutinio ūgio. Akys skvarbios, plaukai juodi, garbanoti. Kai dainuodavo arba improvizuodavo, jį apimdavo ekstazė. Visi sakydavo, kad tada jo veidas ir akys skleidžia spindulius“. O štai Stanislovas Moravskis minėjo, kad „unikaliausias ir nepakartojamas genialumas slypėjo jo dvasioje, jame pačiame. [...] Iš jo dvelkė angeliška ramybė, angeliškas pakantumas ir šaltakraujiškumas“.
Viena iš svarbiausių Zano veiklų buvo 1820 m. pavasarį įkurta Spindulingųjų draugija. Filomatai siekė visiško slaptumo, todėl plėsdami savo veiklą ir įtaką kūrė dukterines organizacijas, kurių eiliniai nariai net nežinojo apie „viršūnės“ egzistavimą. Spindulingieji rengdavo studentų gegužines, paprastai vykdavusias Markučių ąžuolyne, ir sulaukė milžiniško pasisekimo – draugiją sudarė beveik 200 narių. Draugijos įstatuose buvo pabrėžiamas narių asmeninio etinio ir moralinio tobulėjimo būtinumas, sueigose buvo daug kalbama ir apie laisvės idealą.
Žinoma, Universiteto vadovybė nebuvo patenkinta draugijos populiarumu ir netrukus veiklą sustabdė. Tačiau pasiduoti nelinkęs pirmininkas Zanas ją perorganizavo, pavadindamas Filaretais (gr. philaretos, „doros mylėtojas“). Tai buvo didelė ir puikiai struktūruota draugija, suskirstyta į keturias sekcijas: fizikų-matematikų, teisininkų, literatų ir medikų. Jos skilo į mažesnes bendrijas, pavadintas pagal vaivorykštės spalvas. Filaretų veikla apėmė mokslinę (referatai, pranešimai ir diskusijos), labdaros (neturtingiems studentams suteikė piniginę paramą) ir draugijos vidaus sritis. Kandidatai buvo priimami tik su rekomendacijomis ir kurį laiką buvo uoliai stebimi kitų narių. Nauji nariai raštu turėjo pasižadėti neišduoti paslapčių, o visas jėgas skirti darbui ir draugijos gerovei užtikrinti.
1823 m. prasidėjo areštai ir kratos. Zanas buvo kalinamas Lukiškėse, vėliau perkeltas į Bazilijonų vienuolyną. Jis prisiėmė kaltę už Filaretų draugijos steigimą ir vadovavimą, todėl buvo nubaustas tremtimi ir dar vieneriais įkalinimo Orenburge metais. Po to gyveno prižiūrimas policijos, tačiau nepasidavė – rašė literatūros ir mokslo temomis, talkino gamtininkams tyrinėjusiems Šiaurės Vakarų Pauralę, Pietų Uralą, Vakarų Sibirą. Tyrinėdamas surinko didelę uolienų, mineralų, gyvūnų ir augalų eksponatų pavyzdžių kolekciją, davusią pagrindą įkurti Orenburgo kraštotyros muziejų. Gyvenime patyręs daug negandų, buvo net kelis kartus išėjęs iš proto. Paskutines dienas praleido Kochočinoje, netoli Oršos, Vitebsko srityje.
Tekstas parengtas remiantis Vytauto Skuodžio knygos „Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai: istorinė apybraiža“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2003) informacija.