Senato pirmininkės Prof. Dainoros Pociūtės šventinis sveikinimas
Brangūs kolegos, studentai, Alma Mater Vilnensis bendruomenės nariai,
Pasitinkame gražius, pilnatviškus mūsų Alma Mater 2019-iuosius metus – 440-ąjį Vilniaus universiteto jubiliejų. Kai pirmieji Europos universitetai, įkurti Italijoje, Bolonijoje ir Padujoje, artėja prie tūkstantmečio ribos, o kai kurie naujieji skaičiuoja savo pirmuosius dešimtmečius, mums Vilniaus universiteto istorija dovanoja garbingą vietą pačiame Europos raidos centre.
Vilniaus universitetui istorijos deivė Klio yra lėmusi radikalias kaitas ir patirtis, kurias turėtume nuolat apmąstyti ir įvertinti, siekdami be paliovos brandinti savo tapatybę. Kaip pastebėjo senovės graikų istorikas Tukididas – istorija yra tikriausia praktinės filosofijos forma. Istoriškai žvelgiant, kuriame penktąjį Vilniaus universiteto istorinės raidos paveikslą.
Pirmasis paveikslas, ko gero, buvo ir išliks ryškiausiu mūsų universiteto istorijos tapatybės dėmeniu. Įkurta religinių ir idėjinių kovų tarp Reformacijos ir tradicinės katalikybės laikotarpiu, Vilniaus jėzuitų akademija 200 metų gyvavo tarsi vienuolija-tvirtovė su stabilia sholastika, disciplina, nepajudinama ratio studiorum sistema. Šio laikotarpio gyvenimą žymėjo nuoseklumas, aktyvi propaganda, diplomatija, religinės praktikos sistemingumas, bet netrūko ir pasišventimo, kurį liudijo ne vienas čia dirbęs jėzuitas, kaip antai Konstantinas Sirvydas. Gal būt, šiandieną mums atrodo, kad tokie buvo dauguma to meto Europos universitetų, bet įsigilinę į jų istoriją atidžiau pamatytume, kad XVI a. Europos universitetai tarpusavyje buvo daug skirtingesni nei šiandieniniai.
Trumpas, vos šešiasdešimties metų antrasis universiteto laikotarpis, trukęs nuo jėzuitų ordino panaikinimo iki Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. buvo Apšvietos ir Romantizmo idealų sužydėjimas Vilniuje ir Lietuvoje. Universitetas išgyveno pirmąsias revoliucijas, laisvos minties sąjūdžius, jame subrendo tokios dvasios audrų asmenybės kaip Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas.
1918 m. atkuriant Vilniaus universitetą dėl teisės į jį teko kovoti Lietuvos ir Lenkijos pusėms. Pastarajai politinė fortūna, buvo palankesnė. Įkūrus Stepono Batoro universitetą, Lietuvos universiteto idėja perskilo, Vilniaus universitetas liko senojo universiteto įpėdiniu, tačiau lietuviškojo universiteto idėja buvo realizuojama Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Nenuostabu tad, kad šį Vilniaus universiteto laikotarpį mums reprezentuoja tokia figūra kaip Česlovas Milošas – Lietuvoje išaugęs lenkiškos literatūros genijus.
1940 m. atkurto Lietuvos universiteto idėjai Vilniuje nebuvo lemta subręsti: ją pakeitė penki sovietizacijos dešimtmečiai. Vargu ar esame juos pakankamai apmąstę. Ko gero, kad išskirtiniu sovietinio universiteto laikotarpio pasiekimu galime laikyti baltistikos ir lituanistikos suklestėjimą. Šis reiškinys neleido prarasti mūsų, Lietuvos universiteto, tapatybės bruožų.
Nuo dešimtojo XX a. dešimtmečio skaičiuojame savąją, penktąją Vilniaus universiteto raidos erą. Tikriausiai dar nesame pasirengę jos įvertinti, joje gyvename. Jai labiau būdinga intensyvi procesinė transformacija nei stabilumas. Manykime, kad ši epocha dar užtruks, o mes ne viską padarėme, kad pasiektume jos aukščiausią brandą, todėl esame pačiame jos sukūryje. Jau dabar galime pastebėti mūsų epochos savitumą: ėjome ir tebeiname didėjančios konkurencijos, intensyvėjančių inovacijų, visokeriopos kaitos ir universiteto plėtros keliu. Vargu ar galėjome rinktis kitokį kelią po dešimtmečius trukusios stabilizacijos.
Išmintinga yra prisiminti istorines pamokas. Jos liudija, kad nepaisiant visų kasdien mus lydinčių rūpesčių, kai kurie dalykai turėtų mus, mokslo ir kūrybos žmones, nuteikti viltingai. Plėtra, kaip niekada intensyvi gamtos mokslų raida, o sykiu ir nauji humanitarikos horizontai, neregėti anksčiau, yra tai, ko Lietuvos mokslas niekada neišgyveno taip pilnatviškai. Mokslininkui, intelektualui, niekada ankčiau nebuvo tiek galimybių įgyvendinti savo sumanymus: ankstesni vienokių ar kitokių laisvių suvaržymai, cenzūros ir kliūtys buvo dažniausiai neįveikimi. Todėl šis laisvių, įvairovės ir galimybių laukas mums visiems yra vilties, ištvermės, prasmės ir džiaugsmo apmąstant savo pašaukimą suteikianti aplinkybė. Sunku paneigti tai, jog Vilniaus universitetas istorijų skersvėjuose išlaikė savo tapatybę ir štai jau puspenkto šimtmečio jis, kaip ir XVI amžiuje, tebėra Vilniaus širdis ir protas. Pasidžiaukime, tai ir visų mūsų nuopelnas bei indėlis į Alma mater istoriją.
2018 metais darbą pradėjo naujos sudėties Senatas, kuris sėkmingai išlaikė pirmojo pusmečio veiklos egzaminą: margas, spalvingas, bet svarbiausiai – aktyviai veikiantis ir reiškiantis rūpestį dėl labai plataus rato klausimų, kurių ne mažėja, o nuolatos daugėja. Glaudų Senato ir bendruomenės ryšį pademonstravo šį pusmetį patvirtinti nauji konkursų ir atestacijų nuostatai, į kurių rengimą ir aptarimą senatoriai aktyviai įtraukė platų universiteto narių ratą. Naujaisiais metais Senato laukia daug uždavinių, tarp jų ir naujos VU Tarybos rinkimų tvarkos parengimas bei pasirengimas jos rinkimams. Taryba – svarbus valdymo organas, kurio rinkimuose turės dalyvauti visa mūsų bendruomenė. Jau galime įvertinti ir pirmosios Universiteto Tarybos veiklos laikotarpį. Manau, tikrai verta pasveikinti jos narius, kuriems pirmiesiems teko kurti naujo universiteto valdymo organo veiklos pamatus bei normas ir garbingai atlikti savo pareigas. Linkiu jiems sėkmingo darbo Naujaisiais metais, o sykiu visus bendruomenės narius kviečiu mąstyti apie tai, kokie universiteto ir aktyvūs visos Lietuvos visuomenės nariai galėtų įsijugti į naujos kadencijos Tarybą, kokie, gal būt, patobulinti, galėtų būti jos rinkimo principai, bei dalintis savo pastebėjimais ir pasiūlymais su senatoriais. Mūsų visų laukia neabejotini pokyčiai, susiję su mokslo ir studijų finansavimo tvarka, todėl turime būti pasirengę pereiti į aukštesnę studijų kokybę, didinti iniciatyvas ir proveržius kol kas menkai realizuotus studijų tarpdalykiškumo ir tarptautiškimo srityse, sykiu neapleidžiant mūsų sėkmingai įgyvendinamos vienos iš prioritetų – mokslo universiteto – idėjos.
Dėkodama visiems Senato nariams už nuoširdų darbą posėdžiuose, atsakingą savo senatorių pareigų vykdymą, linkiu mieliems kolegoms laimingų Kalėdų bei sutelktų, energingų, sėkmingų 2019 metų. Kiekvienam Vilniaus universiteto bendruomenės nariui noriu palinkėti įgyvendinti kuo daugiau savo galimybių ir su viltimi bei meile puoselėti visiems mums brangaus universiteto, kuris buvo kuriamas net ir sunkiausiais laikais prieš mus, bei liks ir po mūsų, veidą.
Jūsų,
Senato pirmininkė
Prof. Dainora Pociūtė