Prof. Andrius Vaišnys: scenaristo veikla ir paveldo komunikacija
Užbaigiant metus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų svečiai rinkosi į spektaklį-kalbos vakarą „...Jeigu ne Tėvynė, iš kurios gavote vardą". Renginys dedikuotas Petrui Skargai (1536-1612) – pamokslininkui, pirmajam Vilniaus universiteto rektoriui, valdovų patarėjui paminėti. Susirinkusiems siūlyta šiuolaikiškai žvilgtelėti į laikotarpio reikšmę, kada vyko pasaulėžiūrų kova, karas su išoriniu priešu, nustumiant jį tolyn nuo Lietuvos rytinių sienų, ir steigiamas Universitetas. Istorijos spektaklyje skambėjo tekstai, parengti, remiantis istoriniais dokumentiniais šaltiniais, o jiems scenarijumi padėjo tapti mūsų universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, profesorius Andrius Vaišnys. Pasirodo, tai ne nauja jam veiklos sritis, apie kurios reikšmę profesorius sutiko pasidalinti mintimis ir su bendruomene.
Kuo kūrybinis scenaristo darbas ypatingas ir įdomus Jums? Kada tai prasidėjo?
Dirbdamas rengiant valstybines lituanistinio paveldo programas, kurios įgyvendinamos Lietuvoje ir užsienyje, svarsčiau, kaip pateikti istorines asmenybes ir įvykius sukakčių, minėjimų progomis, t. y. kaip pateikti kitaip, nei įprasta – ne vien skaitant pranešimus, vieną kitą dainą sudainuojant.
Daugiau nei prieš dešimtmetį padėjau kai kuriems minėjimų organizatoriams rašyti scenarijus, kad valstybiniai minėjimai būtų originalūs, pabrėžiamos idėjos, asmenybių veiklos unikalumas. Nuo tada iki dabar vis dar pastebiu, kad daug žmonių istoriją vertina kaip trafaretų, stereotipinių požiūrių medžiagą. Tokiems turi būti labai sudėtinga matyti praeitį tik tarp liaudies dainų, vyžų ir žinomos frazės, kad „ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos...". Vargdavome, gaudami taip įrėminamus renginių pasiūlymus. Bet kuris ribotumas, kraštutinumas neturi kūrybiškumo. Ilgainiui supratau, jog tuo stebėtis neverta, jei net Vilniaus universiteto Teatro salėje viena profesorė 2015 m. rėžė savo principinį požiūrį: „Lituanistikai – ne, tarptautiškumui – taip". Tai ir yra žmogaus-stereotipų vergo atvejis.
2007 m. parašiau pats scenarijų ir kartu su režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu sukūrėme Kalbos vakarą „Gyvybės medis" Kongresų rūmuose, skirtą Felicijai Bortkevičienei. Nuo tada mudviejų su režisieriumi bendradarbiavimas tebetrunka, nes apskritai scenaristui režisieriaus darbas turi patikti. Jei nuvilia – yra tekę tai patirti – su tokiais „kūrėjais" bendradarbiauti nėra noro. Jiems paprastai pirmiausia rūpi pinigai ir kuo mažiau pastangų. O scenarijaus rašymas tuo ir įdomus, kad pats suvoki, jog tavo vaizduotę papildys kitas kūrėjas – režisierius, po to – aktoriai, šviesos ir garso meistrai... Kūryba virsta realiu grandininiu procesu. Tiesa, mūsų atveju yra viena sąlyga: žiūrovas turi būti šiek tiek pažįstantis praeities vardus ir ženklus. Tai skirta intelektu subrendusiam žiūrovui.
Kaip gimė būtent politinio spektaklio idėja ir konkrečiai apie VU rektorių Petrą Skargą? Kas įkvėpė šiam darbui?
Universiteto steigimas – tai plačios politinės panoramos įvykis. Tačiau ne tik dėl sprendimo įkurti akademiją man Steponas Batoras atrodo kaip vienas iškiliausių LDK ir karalystės valdovų, kuris „stumtelėjo" Maskvos caro kariuomenę toliau nuo LDK sienų. Tuo tarpu P. Skargos veikla greta šio valdovo yra vienas iš spalvingų tų įvykių puslapių. Rektoriaus asmenybę man padėjo perprasti įdomus prof. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės pranešimas šių metų pavasarį Mažojoje auloje, kurio klausėmės mes – keletas Universiteto darbuotojų ir kamerinio orkestro nariai. Bet po to ir pasakiau režisieriui: Valdovų rūmuose „darysime Skargą“ – visuomenė turėtų pamatyti ir išgirsti tai, kas dabar gali iš to meto tekstų suskambėti aktualiai. Dar turėjau pats išversti vieną kitą tekstą. Laimė, projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Kaip vertinate bendrą darbą su režisieriumi ir jo rezultatą?
Nors girdžiu pagyrų apie šį politinės istorijos spektaklį, iki šiol man sėkmingiausias darbas atrodo Vincui Kudirkai jo 150-mečio proga skirtas pasakojimas Operos ir baleto teatre 2008-aisiais „Lietuva mano“, kurį irgi režisavo V. Pauliukaitis, dirbo puikių aktorių būrys. Ten repeticijos metu vienu momentu pasijutau lyg iš tikro būčiau atsidūręs varpininkų susirinkime Varšuvoje. Režisierius šiaip yra nemažas pokštininkas: kartą, 2014-aisiais Nacionalinėje filharmonijoje, jis privertė mane suvaidinti Juozą Tumą-Vaižgantą, apsimetęs, kad nėra aktoriaus... Tai buvo kitas geros patirties nuotykis. Tačiau visa šios veiklos esmė – kritiškas istorijos, jos dalyvių gyvenimo skaitymas. Kuo labiau jie prieštaringi – tuo būna įdomiau. Mūsų fakulteto terminologija remdamasis, tai pavadinčiau paveldo komunikacija. Pastebiu, kad šiuose mūsų projektuose ryškūs tėvynės, valstybės, asmenybės motyvai – natūralu, bet jie kasmet skamba skirtingai, nes lemia istorinių konfliktų interpretacija: patriotizmas negali būti deklaratyvus, tai matuojama realiais veikėjų veiksmais. Sudėtingiausias iššūkis, mano manymu, režisieriui buvo 2015 m. pateikti Seimo nutarimu nepelnytai politiškai išaukštintą Mykolą Kleopą Oginskį: tekstas liudijo šio politiko, Rusijos imperatoriaus patarėjo paklydimus, įsitikinimus, bet scenoje reikėjo gan subtilių sprendimų.
Ką P. Skargos asmenybė ir šis spektaklis mums kalba šiandien?
P. Skargai skirtas vakaras „...Jeigu ne tėvynė, iš kurios gavote vardą" leidžia susipažinti su rašytiniuose dokumentuose slypinčia jėga, kuri paprastai neišskleidžiama, jeigu jie palikti tik perskaitymui, nes visa tai atrodo taip tolima, gal net nuobodu? Scenoje istoriniais šaltiniais pagrįsti dialogai atskleidžia idėjų universalumą, nes daugelio mums reikšmingų veikėjų darbai turėjo tarptautinės vertės. Įvedus šiuolaikinį Studento personažą, kurį sukūrė Dovydas Stončius, pavyko ne tik Skargos pamokslus, skirtus politikams, bet ir jo veiklos metodus parodyti suprantamais dabartiniam žiūrovui.