Paroda „Nacionaliniai įvairių šalių akmenys“: nuo brangakmenių iki padavimų
Lietuvos geologų sąjungai pernai nacionaliniu Lietuvos akmeniu išrinkus titnagą, Vilniaus universiteto (VU) geologai sumanė pasižvalgyti plačiau ir pasidomėti, kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste, kokie jų nacionaliniai akmenys. O įvairovė čia didelė. VU geologų surengtoje parodoje „Nacionaliniai įvairių šalių akmenys“ galima aptikti tiek brangakmenių, tiek ir klinčių. Nacionalinių akmenų svarba gali būti pripažįstama vyriausybių ar netgi karalių lygiu. Kai kurie akmenys gali būti išrinkti draugijų simboliais (pavyzdžiui Lietuvos titnagas arba Estijos klintis). Kai kurie – nors ir neskelbiant oficialiai, nuo seno labai gerbiami visuomenėje (kaip, pvz., nefritas Kinijoje). Kartais nacionalinių akmenų pavadinimai atitinka tautos, šalies pavadinimus, kaip samių kraujas, islanditas ar bolivianitas. Taigi nacionaliniai akmenys yra tie, kurie atskiros valstybės ar tautos laikomi išskirtiniais ar jai būdingais, susietais su tradicija, istorija, ar ekonomika, ar tiesiog mėgstami, gerbiami ir plačiai naudojami. Todėl pažintis su nacionaliniais akmenimis padeda susipažinti ir su atskirų tautų istorija, papročiais, ir, aišku, geologija.
Lietuva ir kaimynai
Vienas iš parodos sumanytojų, profesorius Gediminas Motuza titnagą laiko laimėtoju rinkimuose prieš gintarą todėl, kad jis yra vietinis akmuo, svarbus kaip įrankių žaliava. Jo paplitimas siejamas su Nemuno ir Narvos kultūra Lietuvoje: jų riba sutampa su titnagingų uolienų išeigomis.
Žvelgiant į mūsų kaimynus galime pastebėti skirtingų atvejų. Lenkai turi ne vieną, o du nacionalinius akmenis: vienas paprastesnis – juostuotas titnagas, kitas – labai graži, ryškiai žalia chalcedono atmaina. O štai estai savo nacionaliniu akmeniu paskelbė klintį: Estijoje iš jo populiaru statyti namus – kone visas Talino senamiestis pastatytas iš klinties.
Nacionalinis norvegų akmuo larvikitas randamas vienintelėje vietoje, Larvikos apylinkėse prie Oslo. Ten jis kasamas, eksportuojamas ir kasmet Norvegijai atneša keliasdešimt milijonų eurų pajamų.
Rusijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos pasienyje gyvenančių vietinių gyventojų samių akmuo – eudialitas, kitaip dar vadinamas samių krauju. Legenda byloja, kad samiai aršiai kovojo su užpuolikais, tryško daug kraujo, o kur jis nutiško, atsirado šis mineralas. Įdomus faktas, kad šįpadavimą pirmas aprašė ir lietuviškai išleido Anzelmas Matutis.
Gintaro pėdsakais
O štai gintarą savo nacionaliniu akmeniu pasirinko vokiečiai. Pasak profesoriaus Gedimino Motuzos, dabar vokiečiai gintaro turi nedaug, nors anksčiau kontroliavo visas gintaro kasyklas. Jie pirmieji pradėjo gintarą tyrinėti, rašyti mokslinius darbus, vieni iš pirmųjų įrengė gintaro kambarius.
Rumunai, taip pat kaip vokiečiai, savo nacionaliniu akmeniu paskelbę gintarą. Romenitas – šiek tiek kita gintaro atmaina, kuriai vardas duotas pagal Rumunijos pavadinimą. Tai toks pats kaip mūsų gintaras, tik susidaręs Karpatų kalnuose ir truputį pakitęs kalnodaros metu.
Tas pats akmuo – skirtingos šalys
Profesorius primena, kad tą patį akmenį nacionaliniu, gali skelbti keletas skirtingų šalių. Taip atsitiko su deimantu: jis oficialiai laikomas PAR, Namibijos ir Olandijos akmeniu. Tiesa, priežastys skirtingos: PAR deimantai yra brangiausi, aukščiausios vertės ir kokybės, Namibijoje jų surandama daugiausia, o Olandija iš deimantų daro briliantus.
Taurus, žėrintis opalas – Australijos akmuo. Bet Vengrija taip pat turi opalą.
O štai lazuritas geologams paprastai žinomas kaip Afganistano akmuo – šimtmečiais kasamas Pamyro kalnuose. Tik ne taip seniai jį rado ir čiliečiai, o tada... paskelbė savo nacionaliniu akmeniu.
Nefritas pagal tradiciją buvo kinų akmuo. Nefritą kinai naudojo prieš tūkstančius metų, bet nacionaliniu pasiskelbė jį ir Aliaska, ir Naujoji Zelandija. Praeityje nefritas buvo labai svarbus gaminant ginklus, nes yra nelabai kietas, tačiau tvirtas.
Turkis – iš pradžių rastas Irane. Vėliau pradėtas kasti Turkijoje, o nuo XVIII a. eksportuoti į Europą. Pagal padavimą – turkis tai kaulai žmonių, mirusių iš meilės. Šis akmuo saugo žmones ir gyvūnus ypač arklius nuo nelaimių.
Didžiosioms šalims, kur daug įdomių ir vertingų uolienų bei mineralų, sunku apsispręsti, kuris iš jų vertas nacionalinio akmens vardo. JAV ir Kanadoje šis klausimas sprendžiamas renkant atskirų valstijų ir provincijų akmenis. Net ne po vieną, o po trejetą: uolieną, mineralą ir brangakmenį. JAV ir Kanadoje kiekviena valstija turi savo nacionalinių akmenų rinkinį. Čia aptinkama visa įvairovė: nuo indėnų genties vado vardu pavadintų, su aukso karštine ar ekspedicija į mėnulį siejamų akmenų, iki net ne akmenų, o suakmenėjusių medžių liekanų.
-------------------------------
Apie visus akmenis sužinoti daugiau ir pamatyti savo akimis, VU geologai kviečia parodoje „Nacionaliniai įvairių šalių akmenys“, kuri iki birželio bus eksponuojama Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geologijos ir mineralogijos katedroje, M. K. Čiurlionio g. 21/27, 2 a, Vilnius.
Parodą parengė: G. Motuza ir E. Rudnickaitė.
Apipavidalino: D. Auškelytė ir M. Paškevičiūtė panaudodamos VU geologijos muziejaus ir asmeninius rinkinius.