Sarbievijaus kiemas. 1965.
Šis kiemelis – vienas iš 13, įsikūrusių universiteto rūmų ansamblyje. Šiam ansambliui priklauso ir 13 pastatų, įskaitant Šv. Jonų bažnyčią bei 68 metrų aukščio varpinę – aukščiausią Vilniaus senamiesčio statinį. Šiame architektūriniame ansamblyje XVII a. buvo įkurta Astronomijos observatorija, kuri vėliau buvo uždaryta po ją nusiaubusio gaisro. Daugelis observatorijoje buvusių prietaisų išdalyti įvairioms Rusijos imperijos institucijoms.
Maratonas Universiteto gatvėje. 1959.
Ši nuotrauka daryta Stuokos bendrabučio 3–4 aukšte. Siekdamas įamžinti savo tuometinę meilę, A. Sutkus, pririštas diržais ir laikomas už kojų, persisvėrė per balkono turėklus. Menininkas teigė fotografavimui turėjęs tik 10 sekundžių – baiminosi dėl savo saugumo.
Universiteto kieme. „Poezijos pavasaris“. Vilnius, 1971.
Baigiamasis festivalio vakaras ir šiandien vyksta Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kieme, pavadintame garsaus XVII a. Europos poeto ir literatūros teoretiko garbei. Vilniaus universiteto auklėtinis M. K. Sarbievijus tapo universiteto profesoriumi, dėstė jėzuitų mokyklose, buvo karaliaus Vladislovo Vazos rūmų pamokslininkas.
Arka į Adomo Mickevičiaus kiemą. 1961.
Lenkų kalba rašęs poetas ir dramaturgas A. Mickevičius – vienas žymiausių Vilniaus universiteto auklėtinių, čia įgijęs humanitarinį išsilavinimą. 1817 m. įkūrus slaptą anticarinę Filaretų draugiją, jis vadovavo jos mokslo ir moralės skyriui. Vėliau dėl šios veiklos A. Mickevičius buvo caro valdžios suimtas ir įkalintas Bazilijonų vienuolyne.
Pirmakursiai įšventinami į studentus. 1964.
Rektorius prof. Jonas Kubilius studentų priėmimo metu duris laikydavo atidarytas. Rektorius manė, kad jei žmogus sąžiningas, pasisakys visiems girdint. Jis nemėgo suteikti prioritetų dėl komunalinio buto ar bendrabučio, nes buvo įsitikinęs ir nuolat pabrėždavo, jog tėvų nuopelnai neturi nieko bendro su studentų pasiekimais.
Studentės filologės. 1973.
Pastaruosius 50 metų Filologijos fakulteto studentės kiekvieną Fiziko dieną sulaukia išskirtinio svečio – fizikų sukonstruoto dinozauro. Pasak legendos, kadaise šis Dinas Zauras prarijo filologę, todėl fizikai kasmet keliauja jų atsiprašyti.
Universiteto aikštė. Stojamieji. Vilnius, 1958.
Vilniaus universitete stojamųjų ir baigiamųjų egzaminų tvarka laikui bėgant keitėsi. Štai XVIII a. studentams kartais tekdavo laikyti viešuosius egzaminus Šv. Jonų bažnyčioje. Į tokį egzaminą susirinkdavo ir įtakingi valstybės veikėjai bei dvasininkai, o studentai jų akivaizdoje diskutuodavo su profesoriais.
Universitetui 400 metų. Filologų kiemelis, 1979.
Vilniaus universitetas gimtadienį švenčia balandžio 1-ąją – tą dieną 1579 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą. Gimtadienio proga universiteto bibliotekoje eksponuojama pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
Prof. Zigmas Žemaitis. Vilnius, 1959.
Trumpai rektoriaus pareigas ėjęs prof. Z. Žemaitis Vilniaus universitete matematikos istoriją, metodiką ir variacijų skaičiavimą dėstė beveik 30 metų. Tuomet dar studentas A. Sutkus prisimena, kad nufotografuotas prof. Z. Žemaitis pasiūlė jam išgerti kavos su konjaku – taip jų pokalbis užsitęsė.
Pirmakursiai įšventinami į studentus. 1974.
Kiekvienų mokslo metų pradžioje Filologijos fakultetas visus naujus studentus pakviečia į mįslingai skambančią imatrikuliacijos ceremoniją. Jos metu Šv. Jonų bažnyčioje fakulteto dekanas garsiai perskaito visų naujai į universiteto sąrašus (lot. matricula) įtrauktųjų vardus. Taip įgarsinamas oficialus jaunuolio tapimas akademinės bendruomenės nariu.
Universitetui 400 metų. 1979.
Bėgant laikui universitete atsiranda naujos gimtadienio tradicijos. Buvęs rektorius prof. Artūras Žukauskas inicijavo tradicinę darbuotojų iškylą universiteto padaliniuose. Taip buvo siekiama parodyti, kad universitetas yra tarsi šeima.
Universitetui 400 metų. 1979.
Okupacijos darė įtaką ir Vilniaus universitetui. Todėl 2017 m. pradėta iniciatyva „Grįžtanti atmintis“, skirta identifikuoti nuo totalitarinių režimų nukentėjusius universiteto bendruomenės narius vadovaujantis istorinio teisingumo ir pagarbos principu. Jie gali pretenduoti į simbolinį atminties diplomą.
Trečiasis semestras. Studentų būriai išvyksta į kolūkį. 1959.
Sovietų Sąjungoje nuolat trūkdavo darbo jėgos, todėl okupuotose valstybėse studentus imta priverstinai įtraukti į įvairius darbus. Vilniaus universiteto istorijoje žinomas bent vienas atvejis, kai į talką kolūkyje neišvykusi studentė buvo pašalinta iš universiteto.
Sarbievijaus kiemas. Lauktuvės iš tėviškės. 1961.
Į M. K. Sarbievijaus kiemą žvelgė ir ilgamečio Vilniaus universiteto rektoriaus prof. J. Kubiliaus buto langai. Tiesa, į butą jis galėdavo patekti tik iš K. Sirvydo kiemo, o į jį – iš Didžiojo kiemo, kurio vartai vakarais būdavo užrakinami. Grįžusiam vėlai prof. J. Kubiliui tekdavo prašyti sargo malonės, o kai kada duoti ir vieną kitą rublį.
Marija Gimbutienė. Vilnius, 1992.
Buvusi Vilniaus universiteto auklėtinė prof. M. Gimbutienė – pasaulinio garso archeologė, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja. A. Sutkus prisimena, kad interviu metu žurnalistas jos paprašė įvardyti blogiausią lietuvių bruožą. „Pavydas“, – atsakė M. Gimbutienė. Netrukus ji paprašė dar kelių minučių pagalvoti ir pareiškė: „Patologinis pavydas.“
Rektorius Jonas Kubilius. Vilnius, 1971.
J. Kubilius – ilgiausiai pareigas ėjęs ir jauniausias Vilniaus universiteto rektorius, į postą paskirtas būdamas 37 metų. Buvę bendražygiai matematikos profesorių prisimena kaip tikrą eruditą, kuriam buvo itin svarbu ugdyti kritinį studentų mąstymą. Esą kartą jis studentams pareiškė, kad dėsto ne dėl pinigų, nes už gaunamą atlygį per metus neišgalėtų net sūnui nupirkti kostiumo, o tam, kad išmokytų juos mąstyti.
Universiteto kieme. „Poezijos pavasaris“. Vilnius, 1970.
M. K. Sarbievijaus kiemelis garsėja ne tik poezijos renginiais – Jėzuitų kolegijos laikais jis buvo vadinamas „šeimyniniu“, nes čia veikė bravoras su salykline, stalių dirbtuvės, šeimyninė, kepykla, svirnai grūdams, arklidės. Rytiniame pastato centre gyveno kalviai, batsiuviai, siuvėjai ir knygrišiai. Panaikinus Jėzuitų ordiną, šie pastatai prarado ūkinę funkciją.
Trečiasis semestras. Studentų būriai išvyksta į statybas. Sporto rūmai, 1974.
Studentų darbas sovietinės okupacijos metais buvo skatinamas ne tik priverstinėmis talkomis. Tuometinė valdžia nurodė Vilniaus universitete sudaryti sąlygas studijuoti neatitrūkstant nuo darbinės veiklos. Todėl septintajame dešimtmetyje neakivaizdiniame ir vakariniame universiteto skyriuose studijavo daugiau nei pusė visų studentų. Turintys darbo stažą gaudavo privilegijų priėmimo konkurse.
Pirmakursiai įšventinami į studentus. 1964.
Šiandien fakultetai įšventinimą organizuoja skirtingai, tačiau visus pirmakursius ir ne tik vienija tradicinė rugsėjo 1-osios eisena Gedimino prospektu. Ši tradicija gimė 1994 m., kai tuometinis Vilniaus universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis sumanė pademonstruoti, kad mieste veikia geriausias šalies universitetas. Ruošiantis pirmajai eisenai buvo išmatuotas net maršruto žingsnių skaičius.
Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas.
„Mokslas yra technologinės ir visuomeninės pažangos šaltinis, bet nereikia pasiduoti iliuzijai ar patogiam manymui, kad mokslinis darbas yra nuolatinis atsakymų paieškos procesas. Iš esmės tikroji mokslininko užduotis yra atpažinti tai, kas problemiška, kas neaišku, netikslu, ir suformuluoti prasmingą klausimą. Pats klausimo (ar problemos) formulavimas yra esminis žingsnis.“
Istorijos fakulteto dėstytoja dr. Inga Zakšauskienė.
„Svarbu parodyti ir tai, kad dėstytojas yra toks pats žmogus kaip ir studentai, tik daugiau knygų perskaitęs. Nevengiu prisipažinti, kada man liūdna, kokie įvykiai, poelgiai mane nuvilia, galiu prisipažinti, kad bijau ar nežinau, ar negaliu priimti sprendimo. Ir galiu atvirai pasakyti, kaip žaviuosi jų žiniomis, motyvacija, įdėtu darbu rengiantis paskaitai arba kad mane džiugina jų indėlis moderuojant seminarą ar apipavidalinant pristatymo skaidres.“
Šiaulių akademijos direktorė prof. Renata Bilbokaitė.
„Nebūna kvailų klausimų, nes klausimas pats savaime reiškia, kad žmogus domisi, o jei kažkas domina, vadinasi, matoma prasmė. Net jei prasmė regima per asmeniško naudingumo prizmę, vis tiek tai geriau nei abejingas dalyvavimas ar užduočių vykdymas be vidinio impulso. Juk dažnai mes išvis neklausiame ne todėl, kad mums viskas aišku, o todėl, kad net neįdomu.“
Medicinos fakulteto prof. (HP) dr. Algirdas Utkus.
„Užduoti teisingą ir tikslų klausimą laiku yra vienas iš svarbiausių šių dienų gebėjimų. Klausimai atveria atsakymų vartus, pro kuriuos įėję mes galime suprasti nagrinėjamą problemą, situaciją, pažinti žmogų, sužinoti kryptį ir, žinoma, kelti naujus klausimus. Neužtenka vien užduoti klausimus, kurie prasideda žodžiais kodėl, kas, kaip. Šiandieniame pasaulyje klausimai turi turėti daugiau atspalvių.“
Verslo mokyklos lektorė Gražina Cislikauskienė.
„Svarbiausia yra abipusė pagarba ir noras pažinti vienam kitą. Man svarbu susipažinti su studentais, paklausti, kas juos domina, kokie jų pomėgiai ir kas jiems svarbu. Taip pat visada akcentuoju, kad man studentai yra lygūs, jie man kolegos.“
Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto lektorius dr. Darius Dilijonas.
„Dėstymas nėra tik dėstytojo žinių perteikimas studentui, tai ir diskusija, kurios metu galima labai daug ko išmokti, pavyzdžiui, lavinti nestandartinį mąstymą, atrasti unikalių sprendimų. Aš dažnai sakau studentams, kad kuo daugiau pasakoju ir diskutuoju su jais apie tuos pačius dalykus, tuo daugiau naujų aspektų atrandu – mokymosi procesas yra begalinis ir neišsemiamas.“
Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentė dr. Jūratė Jaraitė-Kažukauskė.
„Mano gyvenime autoritetų yra labai daug, pradedant tėvais, baigiant tam tikrais tyrėjais, kurių aš niekada nesutikau, bet kurie atlieka labai įdomius darbus, įkvepiančius mano tyrimus.“
Gyvybės mokslų centro direktorius dr. Gintaras Valinčius.
„Žinojimo pradžia yra klausimas. Klausimas yra pagrindinis įrankis, kuriuo pažįstamas pasaulis. Klausti svarbu tam, kad neliktume nežinioje, kad išsiaiškintume, suprastume ir tobulėtume toliau. Klausimo svarba yra išsivadavimas iš nežinios ir spartus ėjimas pažangos link.“
Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Laužikas.
„Dauguma didžiųjų mokslo atradimų ir technikos išradimų buvo ir tebėra teisingai suformuluotų klausimų rezultatas. Bendražmogišku lygmeniu gebėjimas paklausti siejasi ir su gebėjimu suprasti kitą ar kitokį. Juk neretai labiau mėgstame teigti, o ne klausti, daugiau primesti savo nuomonę pašnekovui, o ne jį išklausyti.“
Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto docentė dr. Carmen Caro Dugo.
„Autoritetas – žmogus, kuris įkvepia savo patirtimi ir išmintimi, savo profesionalumu, bet svarbiausia, savo gyvenimu ir laikysena. Įkvepia ir nuoširdus jo bendravimas bei atvirumas, noras dosniai pasidalyti tuo, ką išmano, ir kartu pasimokyti iš kitų, prisidėti prie bendro gėrio.“
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas. dr. Mažvydas Jastramskis.
„Abipusis pasitikėjimas naudingas ne tik dėstytojui ir studentams. Pasitikėjimas kuria pasitikėjimą – norėčiau, kad universitetas valstybei būtų ne tik mokslo vieta, bet ir pasitikėjimo (žiniomis ir žmonėmis) dirbtuvės.“
Filosofijos fakulteto dėstytojas dr. Jonas Dagys.
„Klausti visų pirma reiškia pripažinti savo ribotumą, savo neišbaigtumą ir nepakankamumą. Klausti reiškia neužsidaryti savyje, atsiverti pasauliui, socialinei ir fizinei aplinkai. Jei klausiama ne dėl pozos, išgyvenama tikra įtampa, šiokios tokios vidinės tuštumos pripažinimas ir kartu tikėjimas galimybe tą tuštumą įveikti.“
Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros dėstytoja dr. Justyna Levon.
„Nors kartais mus gąsdina neigiamo atsakymo galimybė, tai ir užgrūdina. Antrą kartą išgirsti neigiamą atsakymą lengviau nei pirmą. Galiausiai, uždavus klausimą, dažnai pasirodo, kad atsakymo nežino ir kiti. Tai sukelia tam tikrą bendrumo jausmą, supratimą, kad mes visi žmonės, mūsų tikslas – tobulėti, o nežinoti nėra gėda.“
Fizikos fakulteto profesorius Mikas Vengris.
„Mažai dalykų suteikia tiek smagumo dėstytojui, kaip gerai papasakotas koks nors fainas fizikos niuansas ir užsidegusios jį pirmąkart išgirdusių studentų akys. Tai kaip labai juokingą anekdotą papasakoti žmonėms, kurie jo dar nėra girdėję.“
Matematikos ir informatikos fakulteto docentas dr. Gintautas Tamulevičius.
„Jaunas žmogus, asmenybė, kūrėjas neturi bijoti abejoti, klausti, neigti, siūlyti naujas idėjas, kurti. O tai nesuderinama su autoritetų idėja, diktuojančia paklusnumą, sekimą paskui. Tik drąsa keistis ir keisti, kurti nauja, nepaklusti nusistovėjusiai tvarkai garantuoja pokyčius, tobulėjimą, augimą ir vystymąsi.“
Chemijos ir geomokslų fakulteto docentė dr. Ieva Plikusienė.
„Man autoritetai visada buvo žymūs mokslininkai, pasaulinio lygio atradėjai, žmonės, atsidavę žinioms ir norui žinoti, kuriantys geresnį pasaulį gyventi visiems žmonėms. Man tokia yra Marie Curie, mokslininkė, pralenkusi laiką, pelniusi Nobelio premiją du kartus, taip pat Katherine Johnson, juodaodė moteris, matematikė, dirbusi NASA, ir Uğur Şahin, nepaprastai atsidavęs mokslui žmogus, sukūrusi vakciną nuo koronaviruso.“