Artimas ir atviras mokytojo ir mokinio, dėstytojo ir studento ryšys – didelė siekiamybė, skatinanti mokytis, tobulėti ir drąsiai užduoti rūpimus klausimus. Siekdamas pabrėžti tokio santykio kūrimo ir drąsos klausti svarbą, Vilniaus universitetas (VU) pristato meninį projektą „Atverk pasaulį klausimais“, įgyvendinamą su portretistu, vienu žymiausių šių dienų lietuvių dokumentinės fotografijos atstovų Tadu Kazakevičiumi.
Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) dėstytojas prof. Alfredas Bumblauskas ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Prof. A. Bumblauskas: „Manau, reikia neįsivaizdinti. Man labai atgrasu, kai žmonės tampa „kažkuo“ ir tu jiems esi jau „žemesnis“. O tai labai lengvai juntama studento ir dėstytojo santykiuose.“
VU rektorius prof. R. Petrauskas: „Atrodo, banalus lotyniškas posakis – docendo discimus, bet tai yra gili patirtis, kai mokydami ir patys daug ko išmokstame. Kartais paprasti studentų klausimai priverčia pagalvoti apie dalykus, apie kuriuos galbūt nė nepagalvojai, ir suteikia didelį postūmį.“
Rektorius prof. Rimvydas Petrauskas
ir dėstytojas prof. Alfredas Bumblauskas
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) dėstytojas prof. Alfredas Bumblauskas ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Prof. A. Bumblauskas: „Manau, reikia neįsivaizdinti. Man labai atgrasu, kai žmonės tampa „kažkuo“ ir tu jiems esi jau „žemesnis“. O tai labai lengvai juntama studento ir dėstytojo santykiuose.“
VU rektorius prof. R. Petrauskas: „Atrodo, banalus lotyniškas posakis – docendo discimus, bet tai yra gili patirtis, kai mokydami ir patys daug ko išmokstame. Kartais paprasti studentų klausimai priverčia pagalvoti apie dalykus, apie kuriuos galbūt nė nepagalvojai, ir suteikia didelį postūmį.“
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) dėstytoja prof. Diana Ramašauskaitė ir studentė Elena Paškevičiūtė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Prof. D. Ramašauskaitė:„Mano nuomone, kuriant bet kokį santykį, taip pat ir tarp dėstytojo bei studento, labai svarbu yra atvirumas, empatija, geranoriškumas. Šiuo metu atsirado dar vienas svarbus aspektas – tikslumas. Visi labai planuoja laiką – tiek dėstytojai, tiek studentai. Svarbu žinoti vienam kito užimtumą ir pagal tai dėliotis veiklas. Tai labiau taikytina mokslinei ir kitai veiklai, nes pačios studijos vyksta pagal tvarkaraštį, kuris žinomas jau semestro pradžioje. Taip pat svarbu ir grįžtamasis ryšys – nors ir labai trumpa, refleksija yra būtina.“
E. Paškevičiūtė: „Manau, kalbant apie dėstytojo ir studento santykį, labai svarbu tarpusavio pagarba, išsakyta nuomonė, įdėtos pastangos, skirtas laikas bei dėmesys, kuris turi būti abipusiškai įvertintas. Tikiu, kad geriausiai dėstytojo ir studento ryšys įprasminamas diskutuojant. Diskusija įtraukia studentą, jį tarsi atskleidžia, o tai dėstytojui suteikia galimybę identifikuoti stipriąsias ir silpnąsias mokinio vietas ir pagal tai koreguoti mokymosi procesą, taip pat palaikyti abipusį susidomėjimą. Šiame procese turėtų atsirasti ir laisvė klysti bei mokėjimas pripažinti klydus, nes tik tai leidžia suprasti, kad visi mes esame netobuli. Būtent šis kuklus suvokimas ir yra toji paskata mums išvien siekti aukštumų.“
Prof. Diana Ramašauskaitė
ir studentė Elena Paškevičiūtė
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) dėstytoja prof. Diana Ramašauskaitė ir studentė Elena Paškevičiūtė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Prof. D. Ramašauskaitė:„Mano nuomone, kuriant bet kokį santykį, taip pat ir tarp dėstytojo bei studento, labai svarbu yra atvirumas, empatija, geranoriškumas. Šiuo metu atsirado dar vienas svarbus aspektas – tikslumas. Visi labai planuoja laiką – tiek dėstytojai, tiek studentai. Svarbu žinoti vienam kito užimtumą ir pagal tai dėliotis veiklas. Tai labiau taikytina mokslinei ir kitai veiklai, nes pačios studijos vyksta pagal tvarkaraštį, kuris žinomas jau semestro pradžioje. Taip pat svarbu ir grįžtamasis ryšys – nors ir labai trumpa, refleksija yra būtina.“
E. Paškevičiūtė: „Manau, kalbant apie dėstytojo ir studento santykį, labai svarbu tarpusavio pagarba, išsakyta nuomonė, įdėtos pastangos, skirtas laikas bei dėmesys, kuris turi būti abipusiškai įvertintas. Tikiu, kad geriausiai dėstytojo ir studento ryšys įprasminamas diskutuojant. Diskusija įtraukia studentą, jį tarsi atskleidžia, o tai dėstytojui suteikia galimybę identifikuoti stipriąsias ir silpnąsias mokinio vietas ir pagal tai koreguoti mokymosi procesą, taip pat palaikyti abipusį susidomėjimą. Šiame procese turėtų atsirasti ir laisvė klysti bei mokėjimas pripažinti klydus, nes tik tai leidžia suprasti, kad visi mes esame netobuli. Būtent šis kuklus suvokimas ir yra toji paskata mums išvien siekti aukštumų.“
Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (VU MIF) dėstytojas doc. dr. Martynas Manstavičius ir studentė Viktorija Sikorskytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. M. Manstavičius: „Mano patirtis rodo, kad geriems dėstytojo ir studento santykiams sukurti būtinas dėstytojo nuoširdumas, atvirumas ir pagarba studentams, kurie siekia žinių ir tuo užkrečia patį dėstytoją stengtis tobulėti. Kita vertus, svarbu kuo greičiau leisti studentams suprasti, kad su dėstytoju galima drąsiai bendrauti, kad į juos nežiūrima iš aukšto, formaliai. Iš užsimezgusios diskusijos, nelikus išankstinių nusistatymų, baimių ne tą pasakyti ar paklausti, vėliau naudos gauna abi pusės, o geri santykiai džiugina tikrai ilgai, net ir po studijų, stebint absolventus, žengiančius gyvenimo keliu.“
V. Sikorskytė: „Mano nuomone, kuriant ryšį tarp dėstytojo ir studento svarbiausia yra abipusis pasitikėjimas, studento nebijojimas klausti, o dėstytojo drąsa atsakyti į užduodamas klausimus, kad būtų užmegzta dėstytojo ir studento diskusija. Ne mažiau svarbu yra draugiškas ir supratimu grįstas bendravimas, kuris leistų tobulėti tiek dėstytojui, tiek studentui.“
Doc. dr. Martynas Manstavičius
ir studentė Viktorija Sikorskytė
Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (VU MIF) dėstytojas doc. dr. Martynas Manstavičius ir studentė Viktorija Sikorskytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. M. Manstavičius: „Mano patirtis rodo, kad geriems dėstytojo ir studento santykiams sukurti būtinas dėstytojo nuoširdumas, atvirumas ir pagarba studentams, kurie siekia žinių ir tuo užkrečia patį dėstytoją stengtis tobulėti. Kita vertus, svarbu kuo greičiau leisti studentams suprasti, kad su dėstytoju galima drąsiai bendrauti, kad į juos nežiūrima iš aukšto, formaliai. Iš užsimezgusios diskusijos, nelikus išankstinių nusistatymų, baimių ne tą pasakyti ar paklausti, vėliau naudos gauna abi pusės, o geri santykiai džiugina tikrai ilgai, net ir po studijų, stebint absolventus, žengiančius gyvenimo keliu.“
V. Sikorskytė: „Mano nuomone, kuriant ryšį tarp dėstytojo ir studento svarbiausia yra abipusis pasitikėjimas, studento nebijojimas klausti, o dėstytojo drąsa atsakyti į užduodamas klausimus, kad būtų užmegzta dėstytojo ir studento diskusija. Ne mažiau svarbu yra draugiškas ir supratimu grįstas bendravimas, kuris leistų tobulėti tiek dėstytojui, tiek studentui.“
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto (VU TF) dėstytoja dr. Dovilė Pūraitė-Andrikienė ir studentė Monika Šukytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. D. Pūraitė-Andrikienė: „Visada maniau, kad kokybiškų studijų pagrindas yra laisva atmosfera per seminarus ir paskaitas, nuoširdus dėstytojo ir studento bendravimas, taip pat individualus priėjimas prie kiekvieno studento, nes kiekvienas jų yra asmenybė su jau atsinešta gyvenimo patirtimi, su skirtingais poreikiais ir pasaulio suvokimu. Dirbdama su studentais bandau grįžti į teisės studijų laikus ir prisiminti save pirmame ar antrame kurse. Kokie buvo mano lūkesčiai studijų procese? Koks buvo mano supratimas apie teisę ir požiūris į pasaulį apskritai? Ko aš būdama 19–20 metų tikėjausi iš dėstytojo? Tai padeda geriau suprasti studentų poreikius, baimes, lūkesčius. Taip pat stengiuosi įkvėpti jaunam žmogui pasitikėjimo savimi. Aktyviuosius – būtinai pagirti už puikų dalyvavimą, kuklesnius – paskatinti diskutuoti, nebijoti išreikšti savo nuomonės. Niekada nekritikuoju už klaidas. Priešingai – klaidomis labai džiaugiuosi! Tik iš jų mes mokomės, tik suklydę pasitaisome ir augame! Taigi tik dirbant laisvoje atmosferoje, bendraujant su dėstytoju kaip su sau lygiu atsiskleidžia studentų noras mokytis ne dėl prasto įvertinimo baimės, o dėl to, kad įdomu!
Kitas labai svarbus aspektas – aiškus ir struktūruotas dalykinės informacijos, vertinimo kriterijų pateikimas. Stengiuosi labai aiškiai ir suprantamai pristatyti analizuojamą temą, labai konkrečiai įvardyti, ką studentai turi pasiruošti seminarui ar atsiskaitymui. Aiški seminaro (ir pasiruošimo jam) struktūra padeda išvengti nereikalingos įtampos studijų metu. Kuriant ryšį su studentais taip pat labai svarbu ne tik aptarti nurodytą medžiagą, bet ir įtraukti studentus į diskusiją, kuri paskatina pažvelgti į aptariamą klausimą iš įvairių pozicijų. Siekdama, kad seminarai nepasidarytų per daug vienodi ar nuobodūs, paįvairinu juos praktinėmis užduotimis, darbu grupėmis, debatais, kurie padeda dar geriau įsisavinti informaciją ir užmegzti ryšį su studentais. Apibendrintai galėčiau pasakyti, kad dirbdama su studentais siekiu suteikti ne tik žinių, bet ir drąsos jomis pasinaudoti.“
M. Šukytė: „Mano nuomone, svarbiausia kuriant ryšį tarp dėstytojo ir studento yra abipusė empatija. Suvokimas, kad priešais esantis žmogus irgi yra žmogus, nepriklausomai nuo to, ar moko, ar yra mokomas. Viena vertus, studentui svarbu įsijausti į dėstytojo poziciją, pamėginti suprasti dėstytojo tikslus, stiprybes, silpnybes. Tai padeda atlaidžiau ir atviriau priimti dėstytojo darbą ir pastangas. Kita vertus, dėstytojui taip pat aktualu suprasti studento poziciją, prisiminti, kad ir pats toks kadaise buvo. Geriausią santykį man studijų metu pavyko užmegzti būtent su tais dėstytojais, kurie buvo neabejingi ir empatiškai žvelgdavo į studentą.“
Dr. Dovilė Pūraitė-Andrikienė
ir studentė Monika Šukytė
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto (VU TF) dėstytoja dr. Dovilė Pūraitė-Andrikienė ir studentė Monika Šukytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. D. Pūraitė-Andrikienė: „Visada maniau, kad kokybiškų studijų pagrindas yra laisva atmosfera per seminarus ir paskaitas, nuoširdus dėstytojo ir studento bendravimas, taip pat individualus priėjimas prie kiekvieno studento, nes kiekvienas jų yra asmenybė su jau atsinešta gyvenimo patirtimi, su skirtingais poreikiais ir pasaulio suvokimu. Dirbdama su studentais bandau grįžti į teisės studijų laikus ir prisiminti save pirmame ar antrame kurse. Kokie buvo mano lūkesčiai studijų procese? Koks buvo mano supratimas apie teisę ir požiūris į pasaulį apskritai? Ko aš būdama 19–20 metų tikėjausi iš dėstytojo? Tai padeda geriau suprasti studentų poreikius, baimes, lūkesčius. Taip pat stengiuosi įkvėpti jaunam žmogui pasitikėjimo savimi. Aktyviuosius – būtinai pagirti už puikų dalyvavimą, kuklesnius – paskatinti diskutuoti, nebijoti išreikšti savo nuomonės. Niekada nekritikuoju už klaidas. Priešingai – klaidomis labai džiaugiuosi! Tik iš jų mes mokomės, tik suklydę pasitaisome ir augame! Taigi tik dirbant laisvoje atmosferoje, bendraujant su dėstytoju kaip su sau lygiu atsiskleidžia studentų noras mokytis ne dėl prasto įvertinimo baimės, o dėl to, kad įdomu!
Kitas labai svarbus aspektas – aiškus ir struktūruotas dalykinės informacijos, vertinimo kriterijų pateikimas. Stengiuosi labai aiškiai ir suprantamai pristatyti analizuojamą temą, labai konkrečiai įvardyti, ką studentai turi pasiruošti seminarui ar atsiskaitymui. Aiški seminaro (ir pasiruošimo jam) struktūra padeda išvengti nereikalingos įtampos studijų metu. Kuriant ryšį su studentais taip pat labai svarbu ne tik aptarti nurodytą medžiagą, bet ir įtraukti studentus į diskusiją, kuri paskatina pažvelgti į aptariamą klausimą iš įvairių pozicijų. Siekdama, kad seminarai nepasidarytų per daug vienodi ar nuobodūs, paįvairinu juos praktinėmis užduotimis, darbu grupėmis, debatais, kurie padeda dar geriau įsisavinti informaciją ir užmegzti ryšį su studentais. Apibendrintai galėčiau pasakyti, kad dirbdama su studentais siekiu suteikti ne tik žinių, bet ir drąsos jomis pasinaudoti.“
M. Šukytė: „Mano nuomone, svarbiausia kuriant ryšį tarp dėstytojo ir studento yra abipusė empatija. Suvokimas, kad priešais esantis žmogus irgi yra žmogus, nepriklausomai nuo to, ar moko, ar yra mokomas. Viena vertus, studentui svarbu įsijausti į dėstytojo poziciją, pamėginti suprasti dėstytojo tikslus, stiprybes, silpnybes. Tai padeda atlaidžiau ir atviriau priimti dėstytojo darbą ir pastangas. Kita vertus, dėstytojui taip pat aktualu suprasti studento poziciją, prisiminti, kad ir pats toks kadaise buvo. Geriausią santykį man studijų metu pavyko užmegzti būtent su tais dėstytojais, kurie buvo neabejingi ir empatiškai žvelgdavo į studentą.“
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) dėstytoja doc. dr. Alfreda Šapkauskienė ir studentė Ieva Turskytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. A. Šapkauskienė: „Kuriant ryšį svarbiausia yra pozityvūs santykiai tarp dėstytojo ir studento. Dėstytojas gali suteikti studentui daugiau, nei vien tik padėti įgyti dėstomo studijų dalyko kompetencijų. Dėstytojas, kaip mokslininkas, studentus gali įtraukti į mokslinius tyrimus, kaip ekspertas, teikti rekomendacijas ir padėti įsitvirtinti profesinėje veikloje. Todėl iniciatyvūs ir įsitraukiantys studentai užmezga gilesnį ryšį su dėstytojais, kurie dažnai tampa jų akademinės, mokslinės ar profesinės veiklos mentoriais.“
I. Turskytė: „Ryšys tarp dėstytojo ir studento – svarbi mokymosi proceso dalis. Manau, kad jo pagrindas yra studento noras ir ugnelė sužinoti daugiau, nei gali duoti knygos, vadovėliai. Tačiau labai daug ką reiškia ir dėstytojo (-os) palaikymas, ypač tada, kai studentas ima tyrinėti sritį, kuri iki tol buvo tamsus miškas. Už kantrybę ir norą padėti, atsakyti į klausimus aš esu dėkinga dėstytojai A. Šapkauskienei. Kiekvienam linkiu universitete atrasti tokį mentorių, kuris ne tik dega noru tobulėti savo srityje, bet ir įgytomis žiniomis dalinasi su savo studentu. Galiausiai didžiausia ryšio kūrimo dedamoji – bendras tikslas, įkvepiantis dirbti išvien.“
Doc. dr. Alfreda Šapkauskienė
ir studentė Ieva Turskytė
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) dėstytoja doc. dr. Alfreda Šapkauskienė ir studentė Ieva Turskytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. A. Šapkauskienė: „Kuriant ryšį svarbiausia yra pozityvūs santykiai tarp dėstytojo ir studento. Dėstytojas gali suteikti studentui daugiau, nei vien tik padėti įgyti dėstomo studijų dalyko kompetencijų. Dėstytojas, kaip mokslininkas, studentus gali įtraukti į mokslinius tyrimus, kaip ekspertas, teikti rekomendacijas ir padėti įsitvirtinti profesinėje veikloje. Todėl iniciatyvūs ir įsitraukiantys studentai užmezga gilesnį ryšį su dėstytojais, kurie dažnai tampa jų akademinės, mokslinės ar profesinės veiklos mentoriais.“
I. Turskytė: „Ryšys tarp dėstytojo ir studento – svarbi mokymosi proceso dalis. Manau, kad jo pagrindas yra studento noras ir ugnelė sužinoti daugiau, nei gali duoti knygos, vadovėliai. Tačiau labai daug ką reiškia ir dėstytojo (-os) palaikymas, ypač tada, kai studentas ima tyrinėti sritį, kuri iki tol buvo tamsus miškas. Už kantrybę ir norą padėti, atsakyti į klausimus aš esu dėkinga dėstytojai A. Šapkauskienei. Kiekvienam linkiu universitete atrasti tokį mentorių, kuris ne tik dega noru tobulėti savo srityje, bet ir įgytomis žiniomis dalinasi su savo studentu. Galiausiai didžiausia ryšio kūrimo dedamoji – bendras tikslas, įkvepiantis dirbti išvien.“
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (VU FLF) dėstytojai išsk. prof. Axel Holvoet ir dr. Vladimir Panov
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Išsk. prof. A. Holvoet: „Mūsų sritis – lingvistika, arba kalbotyra – Lietuvoje yra ypatinga, nes daug kas iš mokyklos ateina su normatyviniu požiūriu į kalbą: manoma, kad „kalbininkas“ yra tas, kuris perprato kalbos dvasią ir studentus išmokys, kaip reikia taisyklingai kalbėti ir rašyti. Tad dėstytojas pradžioje turi sugriauti savo paties autoritetą, arba tiksliau – stengtis jį apibrėžti ir pagrįsti kitaip. Mūsų, kaip dėstytojų, vaidmuo turėtų būti parodyti kelią į studentams anksčiau nežinomą šalį, kur laukia atradimai, nušvitimai, bet ir mįslės, fundamentiniai ir iki galo niekada neišspręsti klausimai apie kalbos ir žmogaus kalbinių gebėjimų esmę, į kuriuos kiekviena lingvistų karta, iš dalies kiekvienas lingvistas individualiai, atsako savaip. Galime ir papasakoti apie įžvalgas tų, kurie po tą šalį yra keliavę anksčiau, ir pasiūlyti kritiškai jas įvertinti. Galų gale viena iš mokinių pareigų bus sukritikuoti tai, ką sukūrė mokytojai, ir žengti toliau.“
Dr. V. Panov: „Kadangi turiu dėstymo patirties trijose šalyse, priėjau prie išvados, kad santykis tarp dėstytojų ir studentų turi būti kuo mažiau hierarchinis. Tai yra santykis tarp kolegų ir abipusė profesinė atsakomybė bei pagarba, o ne viršininko ir pavaldinio santykis. Nors dėstytojas (-a) žino ir moka daugiau nei studentas (-ė), dėstymas yra jo (-os) darbas, o studento (-ės) darbas – mokytis. Praktikoje tai reiškia atsisakyti mokyklinio požiūrio į išsilavinimą. Be to, labai svarbu parodyti studentams, kad žinios nėra nusistovėjusios visiems laikams, o nuolat besikeičiančios, pabrėžiant ne žinomus faktus, o metodus, kuriuos taikant žinios yra pasiekiamos.“
Dėstytojai išsk. prof. Axel Holvoet
ir dr. Vladimir Panov
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (VU FLF) dėstytojai išsk. prof. Axel Holvoet ir dr. Vladimir Panov
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Išsk. prof. A. Holvoet: „Mūsų sritis – lingvistika, arba kalbotyra – Lietuvoje yra ypatinga, nes daug kas iš mokyklos ateina su normatyviniu požiūriu į kalbą: manoma, kad „kalbininkas“ yra tas, kuris perprato kalbos dvasią ir studentus išmokys, kaip reikia taisyklingai kalbėti ir rašyti. Tad dėstytojas pradžioje turi sugriauti savo paties autoritetą, arba tiksliau – stengtis jį apibrėžti ir pagrįsti kitaip. Mūsų, kaip dėstytojų, vaidmuo turėtų būti parodyti kelią į studentams anksčiau nežinomą šalį, kur laukia atradimai, nušvitimai, bet ir mįslės, fundamentiniai ir iki galo niekada neišspręsti klausimai apie kalbos ir žmogaus kalbinių gebėjimų esmę, į kuriuos kiekviena lingvistų karta, iš dalies kiekvienas lingvistas individualiai, atsako savaip. Galime ir papasakoti apie įžvalgas tų, kurie po tą šalį yra keliavę anksčiau, ir pasiūlyti kritiškai jas įvertinti. Galų gale viena iš mokinių pareigų bus sukritikuoti tai, ką sukūrė mokytojai, ir žengti toliau.“
Dr. V. Panov: „Kadangi turiu dėstymo patirties trijose šalyse, priėjau prie išvados, kad santykis tarp dėstytojų ir studentų turi būti kuo mažiau hierarchinis. Tai yra santykis tarp kolegų ir abipusė profesinė atsakomybė bei pagarba, o ne viršininko ir pavaldinio santykis. Nors dėstytojas (-a) žino ir moka daugiau nei studentas (-ė), dėstymas yra jo (-os) darbas, o studento (-ės) darbas – mokytis. Praktikoje tai reiškia atsisakyti mokyklinio požiūrio į išsilavinimą. Be to, labai svarbu parodyti studentams, kad žinios nėra nusistovėjusios visiems laikams, o nuolat besikeičiančios, pabrėžiant ne žinomus faktus, o metodus, kuriuos taikant žinios yra pasiekiamos.“
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) dėstytojas prof. Rolandas Meškys ir studentė Ieva Lingytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Prof. R. Meškys: „Pirma – abipusis noras tobulėti, antra – abipusis pasitikėjimas, trečia – abipusė tolerancija, nes, kaip žinome, nė vienas iš mūsų nėra ir nebus tobulas.“
I. Lingytė: „Mano nuomone, ryšys su studentu gali būti išlaikomas keletu aspektų:
Pirmas aspektas – galimybė laisvai išsakyti kartais net, atrodytų, kvailas mintis ir dėl jų nebūti teisiamam. Tai buvo labai svarbu bendraujant ir su profesoriumi R. Meškiu – jis niekada neteisė, o tai labai padeda neužgesinti komandos veržlumo. Lygiai taip pat yra ir per paskaitas – žinojimas, kad dėstytojui nėra reikalinga iškalta informacija, kad bet kada, netgi pristatymo metu, galiu nebijoti pasakyti, jog nesupratau ir tiksliai negaliu papasakoti kažkurios dalies, sukuria didžiulį ryšį ir norą domėtis jo dalyku dar labiau. Profesorius visada pabrėžia mokymosi svarbą – kad svarbiausia yra išmokti, patirti, o ne padaryti tobulai iš pirmojo karto. Tačiau leidžiant klysti svarbu, kad dėstytojas padėtų suprasti tas klaidas, pasimokyti ir jų nekartoti antrą kartą.
Antras aspektas – lygiavertė diskusija ir abipusė pagarba. Niekada nejaučiau, kad dėstytojas žiūrėtų į mūsų komandą iš aukšto. Diskusijos visada būdavo lygiavertės, gilios. Studento supratimas, gebėjimas sukurti neformalią aplinką juokaujant, diskutuojant kartais ne apie pagrindinę temą, leidžia atsipalaiduoti ir galiausiai prieiti prie daug geresnių galutinių diskusijos rezultatų.
Trečias aspektas – nuoširdus domėjimasis. Dėstytojas kartais tiesiog parašydavo, užsukdavo ir paklausdavo, kaip sekasi. Lygiai taip pat pas jį ateidavome papasakoti, kokiomis nuotaikomis gyvename. Manau, žinojimas, kad dėstytojui nuoširdžiai rūpi ne pasiekimai, bet procesas, progresas, taip pat labai svarbu.“
Prof. Rolandas Meškys
ir studentė Ieva Lingytė
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) dėstytojas prof. Rolandas Meškys ir studentė Ieva Lingytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Prof. R. Meškys: „Pirma – abipusis noras tobulėti, antra – abipusis pasitikėjimas, trečia – abipusė tolerancija, nes, kaip žinome, nė vienas iš mūsų nėra ir nebus tobulas.“
I. Lingytė: „Mano nuomone, ryšys su studentu gali būti išlaikomas keletu aspektų:
Pirmas aspektas – galimybė laisvai išsakyti kartais net, atrodytų, kvailas mintis ir dėl jų nebūti teisiamam. Tai buvo labai svarbu bendraujant ir su profesoriumi R. Meškiu – jis niekada neteisė, o tai labai padeda neužgesinti komandos veržlumo. Lygiai taip pat yra ir per paskaitas – žinojimas, kad dėstytojui nėra reikalinga iškalta informacija, kad bet kada, netgi pristatymo metu, galiu nebijoti pasakyti, jog nesupratau ir tiksliai negaliu papasakoti kažkurios dalies, sukuria didžiulį ryšį ir norą domėtis jo dalyku dar labiau. Profesorius visada pabrėžia mokymosi svarbą – kad svarbiausia yra išmokti, patirti, o ne padaryti tobulai iš pirmojo karto. Tačiau leidžiant klysti svarbu, kad dėstytojas padėtų suprasti tas klaidas, pasimokyti ir jų nekartoti antrą kartą.
Antras aspektas – lygiavertė diskusija ir abipusė pagarba. Niekada nejaučiau, kad dėstytojas žiūrėtų į mūsų komandą iš aukšto. Diskusijos visada būdavo lygiavertės, gilios. Studento supratimas, gebėjimas sukurti neformalią aplinką juokaujant, diskutuojant kartais ne apie pagrindinę temą, leidžia atsipalaiduoti ir galiausiai prieiti prie daug geresnių galutinių diskusijos rezultatų.
Trečias aspektas – nuoširdus domėjimasis. Dėstytojas kartais tiesiog parašydavo, užsukdavo ir paklausdavo, kaip sekasi. Lygiai taip pat pas jį ateidavome papasakoti, kokiomis nuotaikomis gyvename. Manau, žinojimas, kad dėstytojui nuoširdžiai rūpi ne pasiekimai, bet procesas, progresas, taip pat labai svarbu.“
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto (VU CHGF) dėstytojas dr. Laurynas Jukna ir studentas Kristupas Vėta
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. L. Jukna: „Atsakymas į tokį klausimą nėra paprastas. Visų pirma reikėtų apsibrėžti „viziją“, koks turėtų būti dėstytojo (-os) ir studento (-ės) ryšys, santykis. Mano manymu, tai galėtų būti toks bendravimas, kai abi pusės pirmiausia jaučiasi laisvai – buvimas šalia ir bendravimas nesukelia streso, o pats bendravimas yra produktyvus emocijų ir / ar žinių atžvilgiu ir nesuvaržytas. “
Kitas ne mažiau svarbus dalykas – matyti studentus kaip asmenybes. Konkrečiai mano atveju – man išties pasisekė ir dar dėl kelių dalykų. Studentų grupės, su kuriomis man tenka susidurti, yra nedidelės. Be to, mes turime lauko tyrimus, praktikas ir pan., kai kurios trunka gan ilgai, pavyzdžiui, beveik mėnesį. Todėl kiekvieną iš studentų gan gerai pažįsti individualiai, o tai labai svarbu mezgant ir išlaikant ryšį tarp studento ir dėstytojo ir tarp studentų ir universiteto.“
K. Vėta: „Mano požiūriu, dėstytojas ir studentas turi bendrauti kaip bičiuliai. Studentas turi nebijoti klausti ir išsipasakoti, o dėstytojas išklausyti ir padėti išspręsti kylančias problemas. Nuolatinis bendravimas turi nebūti formalus, abu turi jaustis laisvai. Svarbiausia tiek studentui, tiek dėstytojui gerbti vienam kitą ir suprasti. Dėstytojas studentui – tai bičiulis, kuris stengiasi perteikti savo žinias ir atskleisti mokslo įdomybes.“
Dr. Laurynas Jukna
ir studentas Kristupas Vėta
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto (VU CHGF) dėstytojas dr. Laurynas Jukna ir studentas Kristupas Vėta
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. L. Jukna: „Atsakymas į tokį klausimą nėra paprastas. Visų pirma reikėtų apsibrėžti „viziją“, koks turėtų būti dėstytojo (-os) ir studento (-ės) ryšys, santykis. Mano manymu, tai galėtų būti toks bendravimas, kai abi pusės pirmiausia jaučiasi laisvai – buvimas šalia ir bendravimas nesukelia streso, o pats bendravimas yra produktyvus emocijų ir / ar žinių atžvilgiu ir nesuvaržytas. “
Kitas ne mažiau svarbus dalykas – matyti studentus kaip asmenybes. Konkrečiai mano atveju – man išties pasisekė ir dar dėl kelių dalykų. Studentų grupės, su kuriomis man tenka susidurti, yra nedidelės. Be to, mes turime lauko tyrimus, praktikas ir pan., kai kurios trunka gan ilgai, pavyzdžiui, beveik mėnesį. Todėl kiekvieną iš studentų gan gerai pažįsti individualiai, o tai labai svarbu mezgant ir išlaikant ryšį tarp studento ir dėstytojo ir tarp studentų ir universiteto.“
K. Vėta: „Mano požiūriu, dėstytojas ir studentas turi bendrauti kaip bičiuliai. Studentas turi nebijoti klausti ir išsipasakoti, o dėstytojas išklausyti ir padėti išspręsti kylančias problemas. Nuolatinis bendravimas turi nebūti formalus, abu turi jaustis laisvai. Svarbiausia tiek studentui, tiek dėstytojui gerbti vienam kitą ir suprasti. Dėstytojas studentui – tai bičiulis, kuris stengiasi perteikti savo žinias ir atskleisti mokslo įdomybes.“
Vilniaus universiteto Verslo mokyklos (VU VM) dėstytoja doc. dr. Elzė Rudienė ir studentas Antanas Bunikis
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. E. Rudienė: „Mano nuomone, kurti santykį su studentu galima tik tada, kai į studentą žiūri kaip į sau lygų, tik gal su šiek tiek mažiau patirties. Tai ir pagarba, ir bendravimas. Mano noras – pasidalinti žiniomis ir patirtimi, kurių studentas dar neįgijo. Juk nežinai, kurią dieną studentas taps kolega.“
A. Bunikis: „Mano nuomone, tarp studento ir dėstytojo ryšys atsiranda nuo pirmųjų minučių, praleistų auditorijoje, tačiau jei norime turėti ne tik ryšį, bet ir santykį (o ypač – gerą), neturi būti baimės klausti, diskutuoti, ginčytis. Būtent bendraudamos abi pusės ir atranda bendrus interesus ar jų nebuvimą.“
Doc. dr. Elzė Rudienė
ir studentas Antanas Bunikis
Vilniaus universiteto Verslo mokyklos (VU VM) dėstytoja doc. dr. Elzė Rudienė ir studentas Antanas Bunikis
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. E. Rudienė: „Mano nuomone, kurti santykį su studentu galima tik tada, kai į studentą žiūri kaip į sau lygų, tik gal su šiek tiek mažiau patirties. Tai ir pagarba, ir bendravimas. Mano noras – pasidalinti žiniomis ir patirtimi, kurių studentas dar neįgijo. Juk nežinai, kurią dieną studentas taps kolega.“
A. Bunikis: „Mano nuomone, tarp studento ir dėstytojo ryšys atsiranda nuo pirmųjų minučių, praleistų auditorijoje, tačiau jei norime turėti ne tik ryšį, bet ir santykį (o ypač – gerą), neturi būti baimės klausti, diskutuoti, ginčytis. Būtent bendraudamos abi pusės ir atranda bendrus interesus ar jų nebuvimą.“
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VU ŠA) dėstytoja Aušra Kardašienė ir studentai Matas ir Rokas Kavaliauskai
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Lekt. A. Kardašienė: „Atsakydama į šį klausimą pirmiausia pagalvojau, kad nieko specialiai nekuriu. Visad elgiuosi natūraliai. Vis dėlto, jeigu reikėtų įvardyti „taisykles“, kurios man padeda bendrauti su mokiniais ar studentais... Pirma, paprašau studentų, kad mane vadintų ne mokytoja, dėstytoja, o tiesiog Aušra. Manau, tai pirmas žingsnis, kuris mane suartina su studentais. Antra, nebijau klysti, nebijau atsiprašyti. Trečia, ketvirta, penkta..., moku išklausyti, esu nuoširdi, turiu daug gyvenimiškos ir profesinės patirties, kuria noriai dalinuosi su studentais. Niekada paskaitos nepradedu prieš tai nepašnekėjusi apie „viską“, ko nors nepapasakojusi apie save...
Labai gerbiu studentų laiką, žinau, kokie jie užimti, tad dažnai tiesiog paklausiu: kiek mes šiandien turime laiko? Tai padeda tikslingiau planuotis mūsų bendras veiklas, atsiskaitymus, „palaikyti tempą“. Laikausi duoto pažado, tad viena iš svarbiausių vertybių, kurias puoselėju savo mokiniams ir studentams – pasitikėjimas. Man gera žinoti, kad studentai prie manęs jaučiasi laisvi, nesusikaustę, laiko mane drauge, gera žinoti, kad manęs jie gali klausti visko. O aš stengiuosi jų nenuvilti. Tai tokia ta mano paslaptis.“
M. Kavaliauskas: „Mano nuomone, ryšio su studentais kūrimas yra pats svarbiausias dalykas, kurį gali padaryti dėstytojas. Be tvirto pagrindo, be santykių, pagrįstų pasitikėjimu ir pagarba, nebūtų kokybiško mokymosi. Manau, svarbu kalbėtis su dėstytojais ir su kursinių darbų rašymu nesusijusiomis temomis. Tiek dėstytojui, tiek studentui turėtų būti naudinga pasikalbėti apie pomėgius, sportą, dabartinius įvykius, juokingas istorijas iš savo asmeninio gyvenimo ar bet kuria kita tema. Kodėl tai svarbu? Manyčiau, šie pokalbiai padeda pažinti vienam kitą ir sustiprina santykį tarp dėstytojo ir studento. Pats, kaip studentas, taip pat stengiuosi palaikyti ryšį su dėstytojais ir turiu susikūręs sau vidines taisykles, kurios man padeda tai daryti. Pavyzdžiui, daugelis studentų nedrįsta diskutuoti su dėstytoju iškilusiais klausimais. Mano nuomone, studentas turėtų nebijoti klysti ir drąsiai bandyti atsakyti į dėstytojo užduodamus klausimus, tada pats dėstytojas jaučiasi jaukiau ir gali dar labiau padėti išspręsti iškilusią problemą. Viena iš mano pagrindinių vertybių – pagarba dėstytojams. Labai svarbu gerbti dėstytoją, jo nuomonę, jo darbą, pasiruošimą paskaitoms – tik rodydamas pagarbą gali to paties sulaukti iš dėstytojo.“
R. Kavaliauskas: „Mano nuomone, kuriant santykį tarp dėstytojo ir studento svarbiausia abipusis pasitikėjimas ir pagarba. Manau, kad labai svarbu sukurti draugišką ryšį, kuris neapsiribotų tik mokykla ar universitetu. Svarbu atvirai kalbėti apie dalykus, vykstančius šiuolaikiniame gyvenime, o ne tik apie tai, kas susiję su pamokomis ar paskaitomis. Būtent atviri pokalbiai padeda sukurti teigiamą ryšį tarp dėstytojo ir studento, o tai suteikia daugiau komforto ir leidžia studentui pagerinti savo akademinius pasiekimus.“
Lekt. Aušra Kardašienė
ir studentai M. ir R. Kavaliauskai
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VU ŠA) dėstytoja Aušra Kardašienė ir studentai Matas ir Rokas Kavaliauskai
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Lekt. A. Kardašienė: „Atsakydama į šį klausimą pirmiausia pagalvojau, kad nieko specialiai nekuriu. Visad elgiuosi natūraliai. Vis dėlto, jeigu reikėtų įvardyti „taisykles“, kurios man padeda bendrauti su mokiniais ar studentais... Pirma, paprašau studentų, kad mane vadintų ne mokytoja, dėstytoja, o tiesiog Aušra. Manau, tai pirmas žingsnis, kuris mane suartina su studentais. Antra, nebijau klysti, nebijau atsiprašyti. Trečia, ketvirta, penkta..., moku išklausyti, esu nuoširdi, turiu daug gyvenimiškos ir profesinės patirties, kuria noriai dalinuosi su studentais. Niekada paskaitos nepradedu prieš tai nepašnekėjusi apie „viską“, ko nors nepapasakojusi apie save...
Labai gerbiu studentų laiką, žinau, kokie jie užimti, tad dažnai tiesiog paklausiu: kiek mes šiandien turime laiko? Tai padeda tikslingiau planuotis mūsų bendras veiklas, atsiskaitymus, „palaikyti tempą“. Laikausi duoto pažado, tad viena iš svarbiausių vertybių, kurias puoselėju savo mokiniams ir studentams – pasitikėjimas. Man gera žinoti, kad studentai prie manęs jaučiasi laisvi, nesusikaustę, laiko mane drauge, gera žinoti, kad manęs jie gali klausti visko. O aš stengiuosi jų nenuvilti. Tai tokia ta mano paslaptis.“
M. Kavaliauskas: „Mano nuomone, ryšio su studentais kūrimas yra pats svarbiausias dalykas, kurį gali padaryti dėstytojas. Be tvirto pagrindo, be santykių, pagrįstų pasitikėjimu ir pagarba, nebūtų kokybiško mokymosi. Manau, svarbu kalbėtis su dėstytojais ir su kursinių darbų rašymu nesusijusiomis temomis. Tiek dėstytojui, tiek studentui turėtų būti naudinga pasikalbėti apie pomėgius, sportą, dabartinius įvykius, juokingas istorijas iš savo asmeninio gyvenimo ar bet kuria kita tema. Kodėl tai svarbu? Manyčiau, šie pokalbiai padeda pažinti vienam kitą ir sustiprina santykį tarp dėstytojo ir studento. Pats, kaip studentas, taip pat stengiuosi palaikyti ryšį su dėstytojais ir turiu susikūręs sau vidines taisykles, kurios man padeda tai daryti. Pavyzdžiui, daugelis studentų nedrįsta diskutuoti su dėstytoju iškilusiais klausimais. Mano nuomone, studentas turėtų nebijoti klysti ir drąsiai bandyti atsakyti į dėstytojo užduodamus klausimus, tada pats dėstytojas jaučiasi jaukiau ir gali dar labiau padėti išspręsti iškilusią problemą. Viena iš mano pagrindinių vertybių – pagarba dėstytojams. Labai svarbu gerbti dėstytoją, jo nuomonę, jo darbą, pasiruošimą paskaitoms – tik rodydamas pagarbą gali to paties sulaukti iš dėstytojo.“
R. Kavaliauskas: „Mano nuomone, kuriant santykį tarp dėstytojo ir studento svarbiausia abipusis pasitikėjimas ir pagarba. Manau, kad labai svarbu sukurti draugišką ryšį, kuris neapsiribotų tik mokykla ar universitetu. Svarbu atvirai kalbėti apie dalykus, vykstančius šiuolaikiniame gyvenime, o ne tik apie tai, kas susiję su pamokomis ar paskaitomis. Būtent atviri pokalbiai padeda sukurti teigiamą ryšį tarp dėstytojo ir studento, o tai suteikia daugiau komforto ir leidžia studentui pagerinti savo akademinius pasiekimus.“
Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto (VU FF) dėstytojas dr. Paulius Baronas ir studentė Eglė Tankelevičiūtė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. P. Baronas: „Manau, su studentu reikia bendrauti kaip su lygiaverčiu mokslininku. Mūsų atveju, kadangi esu ne dėstytojas, o darbo vadovas – užduotis pritaikyti pagal studento gabumus, o svarbiausia – leisti daryti klaidas. Šiuo metu mokslas labai sparčiai kinta, dažnai kyla klausimų, ar tai, ką darome šiandien, bus aktualu po dešimties metų, todėl svarbu pačiam neprarasti smalsumo ir gebėti mokytis iš studento. Taip pat svarbu studentą įtraukti į socialines veiklas, nes neformalioje aplinkoje kyla geriausios idėjos.“
E. Tankelevičiūtė: „Manau, svarbiausia yra bendravimas, o konkrečiai – susitarimas, ko vienam iš kito reikia. Visi žmonės turi silpnų vietų ir žinant, kur yra tie trūkumai, lengviausia padėti juos ištaisyti. Tai galioja tiek atliekant eksperimentinius matavimus, tiek besimokant ir diskutuojant apie teoriją, tiek rašant straipsnius ar baigiamuosius darbus.“
Dr. Paulius Baronas
ir studentė Eglė Tankelevičiūtė
Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto (VU FF) dėstytojas dr. Paulius Baronas ir studentė Eglė Tankelevičiūtė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. P. Baronas: „Manau, su studentu reikia bendrauti kaip su lygiaverčiu mokslininku. Mūsų atveju, kadangi esu ne dėstytojas, o darbo vadovas – užduotis pritaikyti pagal studento gabumus, o svarbiausia – leisti daryti klaidas. Šiuo metu mokslas labai sparčiai kinta, dažnai kyla klausimų, ar tai, ką darome šiandien, bus aktualu po dešimties metų, todėl svarbu pačiam neprarasti smalsumo ir gebėti mokytis iš studento. Taip pat svarbu studentą įtraukti į socialines veiklas, nes neformalioje aplinkoje kyla geriausios idėjos.“
E. Tankelevičiūtė: „Manau, svarbiausia yra bendravimas, o konkrečiai – susitarimas, ko vienam iš kito reikia. Visi žmonės turi silpnų vietų ir žinant, kur yra tie trūkumai, lengviausia padėti juos ištaisyti. Tai galioja tiek atliekant eksperimentinius matavimus, tiek besimokant ir diskutuojant apie teoriją, tiek rašant straipsnius ar baigiamuosius darbus.“
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FSF) dėstytoja dr. Sandra Kairė ir studentė Martyna Vilutytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. S. Kairė: „Kaip teigė filosofas Algis Mickūnas, santykis reiškia ne ką kitą, kaip kito asmens regėjimą ir patyrimą, per kurį galima pažinti tiek kitą asmenį, tiek save pačius. Tad man kuriant santykį su studentu (-e) pirmiausia svarbu jį (ją) matyti, girdėti ir reaguoti, svarbu formuoti mūsų bendrą patirtį ir kartu augti. O tam reikalingi ir abipusė pagarba bei pasitikėjimas, ir lygiavertiškumas, ir nuoširdumas, ir atida. Tad santykis su studentu (-e) man visada reiškia dvipusį procesą, kai geriau pažįstu ne tik studentą (-ę), bet ir save, kai galime eiti kažko naujo, netikėto, prasmingo link. Ir šis dvipusis procesas gali nuvesti daug kur – į ilgalaikes draugystes, į naujus bendrus atradimus, į bendras akademines veiklas, į norą augti tiek asmeniniu, tiek profesiniu atžvilgiu...“
M. Vilutytė: „Man atrodo, kad vienas svarbiausių dalykų kuriant bet kokį santykį, ar su bendrakursiais, ar su dėstytojais, yra abipusė pagarba. Tai geriausias būdas perlipti hierarchinius barjerus, kai studentas bijo dėstytojo, o dėstytojas studento. O toliau – tik atviras ir nuoširdus bendravimas, supratimas, kad, nepriklausomai nuo profesijos ar pasiekimų, visi esame žmonės, turintys savo patirtį, nuomonę ir emocijas.“
Dr. Sandra Kairė
ir studentė Martyna Vilutytė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FSF) dėstytoja dr. Sandra Kairė ir studentė Martyna Vilutytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. S. Kairė: „Kaip teigė filosofas Algis Mickūnas, santykis reiškia ne ką kitą, kaip kito asmens regėjimą ir patyrimą, per kurį galima pažinti tiek kitą asmenį, tiek save pačius. Tad man kuriant santykį su studentu (-e) pirmiausia svarbu jį (ją) matyti, girdėti ir reaguoti, svarbu formuoti mūsų bendrą patirtį ir kartu augti. O tam reikalingi ir abipusė pagarba bei pasitikėjimas, ir lygiavertiškumas, ir nuoširdumas, ir atida. Tad santykis su studentu (-e) man visada reiškia dvipusį procesą, kai geriau pažįstu ne tik studentą (-ę), bet ir save, kai galime eiti kažko naujo, netikėto, prasmingo link. Ir šis dvipusis procesas gali nuvesti daug kur – į ilgalaikes draugystes, į naujus bendrus atradimus, į bendras akademines veiklas, į norą augti tiek asmeniniu, tiek profesiniu atžvilgiu...“
M. Vilutytė: „Man atrodo, kad vienas svarbiausių dalykų kuriant bet kokį santykį, ar su bendrakursiais, ar su dėstytojais, yra abipusė pagarba. Tai geriausias būdas perlipti hierarchinius barjerus, kai studentas bijo dėstytojo, o dėstytojas studento. O toliau – tik atviras ir nuoširdus bendravimas, supratimas, kad, nepriklausomai nuo profesijos ar pasiekimų, visi esame žmonės, turintys savo patirtį, nuomonę ir emocijas.“
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) dėstytojas doc. dr. Andrius Šuminas ir studentė Ugnė Unguraitytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. A. Šuminas: „Svarbiausia yra tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo.“
U. Unguraitytė: „Manau, kad svarbiausias dalykas kuriant santykį tarp dėstytojo ir studento yra pagarba. Kol dėstytojas į studentą žiūri iš aukšto, kaip į menkesnį, mažesnę vertę turintį bendruomenės narį, tol nėra nei ryšio, nei apskritai didelio noro ko nors siekti, ką nors daryti. Taip pat ir su studento požiūriu. Jei studentai į dėstytoją žiūri kaip į nieko nesuprantantį, neišmanantį, jam taip pat dingsta motyvacija stengtis tiek dėstyti, tiek kurti ryšius.
Ryšys atsiranda tada, kai dėstytojai ir studentai bendrauja kaip kolegos, kai studentas gali nebijoti klausti, prisipažinti, kad kažko nesuprato, teirautis papildomos pagalbos, o dėstytojas sutinka ją suteikti. Labai svarbu, kad dėstytojas nesmerktų už klaidas ar norą dar kartą pasitikrinti, pasiklausti. Vienas mano dėstytojas yra pasakęs: „Neklysta tik tas, kuris nieko nedaro.“ Kai žinai tokį pedagogo požiūrį, supranti, kad tavo klausimas nėra silpnumo išraiška, o tada nebekyla dvejonių, ar galima teirautis. Žinoma, tai padarius ir rezultatas pasiekiamas daug geresnis tiek dėstytojui, tiek studentui.
Sėdėjimas šlapiais delnais ir drebančia širdimi prieš užduodant klausimą nenuveda nei iki gero rezultato, nei iki studento ir dėstytojo ryšio. Tik abipusė pagarba gali lemti, kad populiarus posakis „Studijos – geriausi gyvenimo metai“ išsipildytų su kaupu.“
Doc. dr. Andrius Šuminas
ir studentė Ugnė Unguraitytė
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) dėstytojas doc. dr. Andrius Šuminas ir studentė Ugnė Unguraitytė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. A. Šuminas: „Svarbiausia yra tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo.“
U. Unguraitytė: „Manau, kad svarbiausias dalykas kuriant santykį tarp dėstytojo ir studento yra pagarba. Kol dėstytojas į studentą žiūri iš aukšto, kaip į menkesnį, mažesnę vertę turintį bendruomenės narį, tol nėra nei ryšio, nei apskritai didelio noro ko nors siekti, ką nors daryti. Taip pat ir su studento požiūriu. Jei studentai į dėstytoją žiūri kaip į nieko nesuprantantį, neišmanantį, jam taip pat dingsta motyvacija stengtis tiek dėstyti, tiek kurti ryšius.
Ryšys atsiranda tada, kai dėstytojai ir studentai bendrauja kaip kolegos, kai studentas gali nebijoti klausti, prisipažinti, kad kažko nesuprato, teirautis papildomos pagalbos, o dėstytojas sutinka ją suteikti. Labai svarbu, kad dėstytojas nesmerktų už klaidas ar norą dar kartą pasitikrinti, pasiklausti. Vienas mano dėstytojas yra pasakęs: „Neklysta tik tas, kuris nieko nedaro.“ Kai žinai tokį pedagogo požiūrį, supranti, kad tavo klausimas nėra silpnumo išraiška, o tada nebekyla dvejonių, ar galima teirautis. Žinoma, tai padarius ir rezultatas pasiekiamas daug geresnis tiek dėstytojui, tiek studentui.
Sėdėjimas šlapiais delnais ir drebančia širdimi prieš užduodant klausimą nenuveda nei iki gero rezultato, nei iki studento ir dėstytojo ryšio. Tik abipusė pagarba gali lemti, kad populiarus posakis „Studijos – geriausi gyvenimo metai“ išsipildytų su kaupu.“
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas doc. dr. Deividas Šlekys ir studentė Rugilė Katinaitė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. D. Šlekys: „Atvirumas. Be atvirumo naujoms idėjoms dėstytojas negebės įsiklausyti į studento (-ės) pasiūlymus, negebės skatinti kūrybinio polėkio. Kartu studentas turi būti atviras dėstytojo pastaboms, kritikai ir patarimams. Atvirumas pripažįstant, kad dėstytojas nėra visažinis, o studentas (-ė) ne viską padarė ar suprato. Tai kuria tarpusavio pasitikėjimą, be kurio neįmanomas mokslinis, kūrybinis darbas. Dėstytojas ir studentas yra komanda. Be atvirumo nebus pasitikėjimo, o be jo – darniai dirbančio tandemo.“
R. Katinaitė: „Manau, kad svarbu yra klausti! Vienam kito, ne tik studentui dėstytojo. Viskas tada paprasčiau, o ir sužinoti galima labai daug. Kiekviena neišsakyta svarbi mintis ar rūpimas klausimas reiškia neįvykusį nuostabų pokalbį, kuris ir kuria ryšį tarp studento ir dėstytojo.“
Doc. dr. Deividas Šlekys
ir studentė Rugilė Katinaitė
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas doc. dr. Deividas Šlekys ir studentė Rugilė Katinaitė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Doc. dr. D. Šlekys: „Atvirumas. Be atvirumo naujoms idėjoms dėstytojas negebės įsiklausyti į studento (-ės) pasiūlymus, negebės skatinti kūrybinio polėkio. Kartu studentas turi būti atviras dėstytojo pastaboms, kritikai ir patarimams. Atvirumas pripažįstant, kad dėstytojas nėra visažinis, o studentas (-ė) ne viską padarė ar suprato. Tai kuria tarpusavio pasitikėjimą, be kurio neįmanomas mokslinis, kūrybinis darbas. Dėstytojas ir studentas yra komanda. Be atvirumo nebus pasitikėjimo, o be jo – darniai dirbančio tandemo.“
R. Katinaitė: „Manau, kad svarbu yra klausti! Vienam kito, ne tik studentui dėstytojo. Viskas tada paprasčiau, o ir sužinoti galima labai daug. Kiekviena neišsakyta svarbi mintis ar rūpimas klausimas reiškia neįvykusį nuostabų pokalbį, kuris ir kuria ryšį tarp studento ir dėstytojo.“
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) dėstytojas dr. Giedrius Romeika ir studentė Jorė Bendinskaitė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. G. Romeika: „Kuriant ryšį tarp dėstytojo ir studento svarbiausia yra abipusiškai naudingas bendradarbiavimas. Jis apima tiek motyvaciją, tiek tikslų ir svajonių suderinimą arba bent jau pasidalinimą jomis. Visi dėstytojai labai džiaugiasi sulaukę motyvuotų, žinančių, ko nori, studentų. Dirbant su tokiais studentais nereikia begalės laiko skirti jų motyvacijai, sudominimui, kitaip tariant, „įtraukiojo šou“ kūrimui paskaitoje. Atsiranda paskata dėstytojui nesustoti ieškoti naujų žinių, jas vertinti ir perteikti studentui. Būtent tokių žinių, kurių studentas paprašo pasidalindamas savo planais ar svajonėmis.
Be abejo, sudominimo / motyvacijos elementas dėstytojo darbe visiškai neišnyksta – turėdamas kiek daugiau patirties nei studentas, dėstytojas gali argumentuotai įvertinti, kokių žinių tikrai reikia studentui, norinčiam pasiekti konkretų tikslą. Net jei tos žinios iš pirmo žvilgsnio atrodo „nepatrauklios“, sunkiai „įkandamos“ arba tuo momentu studentas nemato jų prasmės. Įrodyti, kad žinios tikrai reikalingos, kur ir kada jos bus naudingos – gero dėstytojo užduotis.
Kita vertus, kartų skirtumai objektyviai egzistuoja, tad iš studentų dėstytojai semiasi informacijos, tendencijų, kuo domisi „einamoji“ studentų karta, kokie pavyzdžiai, kokios veiklos juos domina, kokį žodyną jie vartoja. Tos žinios labai svarbios tiriamąjį darbą rinkodaros srityje dirbantiems dėstytojams, nes taip jie pažįsta ateities „vartotoją“, jo prioritetus ir pagal juos gali priderinti savo kuriamas koncepcijas, modelius. Taip sukurtos žinios tampa realiai pritaikomos praktikoje, naudingos visuomenei.“
J. Bendinskaitė: „Manau, svarbiausia kuriant dėstytojo ir studento santykį yra išklausymas ir supratingumas. Augame skirtingais laikais, požiūris yra skirtingas, tad normalu, kad ne viską matome tomis pačiomis spalvomis. Vis dėlto, jei tik turime pakankamai noro išgirsti ir pakankamai kantrybės suprasti, studento ir dėstytojo santykis bus toks, kuris kels tik geriausias emocijas. Labai džiaugiuosi, kad Kauno fakultete dėstytojai moka išgirsti ir suprasti, o mes, kaip studentai, imame iš jų pavyzdį elgtis taip pat. Dėl šios priežasties turime stiprų ir gerą tarpusavio ryšį.“
Dr. Giedrius Romeika
ir studentė Jorė Bendiskaitė
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) dėstytojas dr. Giedrius Romeika ir studentė Jorė Bendinskaitė
Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?
Dr. G. Romeika: „Kuriant ryšį tarp dėstytojo ir studento svarbiausia yra abipusiškai naudingas bendradarbiavimas. Jis apima tiek motyvaciją, tiek tikslų ir svajonių suderinimą arba bent jau pasidalinimą jomis. Visi dėstytojai labai džiaugiasi sulaukę motyvuotų, žinančių, ko nori, studentų. Dirbant su tokiais studentais nereikia begalės laiko skirti jų motyvacijai, sudominimui, kitaip tariant, „įtraukiojo šou“ kūrimui paskaitoje. Atsiranda paskata dėstytojui nesustoti ieškoti naujų žinių, jas vertinti ir perteikti studentui. Būtent tokių žinių, kurių studentas paprašo pasidalindamas savo planais ar svajonėmis.
Be abejo, sudominimo / motyvacijos elementas dėstytojo darbe visiškai neišnyksta – turėdamas kiek daugiau patirties nei studentas, dėstytojas gali argumentuotai įvertinti, kokių žinių tikrai reikia studentui, norinčiam pasiekti konkretų tikslą. Net jei tos žinios iš pirmo žvilgsnio atrodo „nepatrauklios“, sunkiai „įkandamos“ arba tuo momentu studentas nemato jų prasmės. Įrodyti, kad žinios tikrai reikalingos, kur ir kada jos bus naudingos – gero dėstytojo užduotis.
Kita vertus, kartų skirtumai objektyviai egzistuoja, tad iš studentų dėstytojai semiasi informacijos, tendencijų, kuo domisi „einamoji“ studentų karta, kokie pavyzdžiai, kokios veiklos juos domina, kokį žodyną jie vartoja. Tos žinios labai svarbios tiriamąjį darbą rinkodaros srityje dirbantiems dėstytojams, nes taip jie pažįsta ateities „vartotoją“, jo prioritetus ir pagal juos gali priderinti savo kuriamas koncepcijas, modelius. Taip sukurtos žinios tampa realiai pritaikomos praktikoje, naudingos visuomenei.“
J. Bendinskaitė: „Manau, svarbiausia kuriant dėstytojo ir studento santykį yra išklausymas ir supratingumas. Augame skirtingais laikais, požiūris yra skirtingas, tad normalu, kad ne viską matome tomis pačiomis spalvomis. Vis dėlto, jei tik turime pakankamai noro išgirsti ir pakankamai kantrybės suprasti, studento ir dėstytojo santykis bus toks, kuris kels tik geriausias emocijas. Labai džiaugiuosi, kad Kauno fakultete dėstytojai moka išgirsti ir suprasti, o mes, kaip studentai, imame iš jų pavyzdį elgtis taip pat. Dėl šios priežasties turime stiprų ir gerą tarpusavio ryšį.“
