MKIC – reiškinys, išsprūstantis iš bibliotekos “rėmų”

Kai prieš dešimtmetį prasidėjo svarstymai, kad Vilniaus universitetui reikalinga nauja biblioteka, buvo ir skeptikų, sakiusių, kad tai atgyvena globalėjančiame pasaulyje, kur viskas keliasi į virtualias erdves. Bet idėja skynėsi kelią, transformavosi, ir prieš daugiau, kaip du metus duris atvėręs Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) šiandien yra madinga vieta Vilniuje, kuria džiaugiasi jaunimas, akademinė bendruomenė, užsuka šeimos, pripažįsta verslas, beprotiškiausiomis idėjomis atakuoja renginių organizatoriai. Ir vis dėlto, jo direktorė Irena Krivienė nuolat visiems primena, kad MKIC pirmiausia yra biblioteka. Apie tai kodėl, kam to reikia ir kaip klostosi pirmieji MKIC gyvavimo metai – trumpai direktorės ir jos komandos akimis.

Investicija. MKIC – tai projektas, kurį šiandien galime vertinti, kaip gerą, labai pavykusią investiciją. Šios Europos Sąjungos lėšos buvo investuotos tinkamoje vietoje ir tinkamai sugalvotoms veikloms. Mums pavyko, nes nuolat, kurdami projektą, galvojome, kaip padaryti, kaip ir ką pasiūlyti tokio, kas žmones pritrauks į biblioteką. Turiu pripažinti ir pasidžiaugti, kad mums labai padėjo Universiteto studentai, su jais daug konsultavomės, kalbėjomės, tarėmės. Labai džiaugiamės, kad, modeliuojant veiklas, užsimezgė ryšiai, kuriuos ir dabar palaikom: mes galim visad iš jų sulaukti pagalbos, bet tuo pačiu ir mes visad darom tai, ko jie tikisi iš bibliotekos.

Pasiteisino ir nustebino. Jau rengiant paraišką turėjome suskaičiuoti potencialius vartotojus. Tas skaičius, nors ir pamatuotas, buvo nemažas ir visada truputėlį kėlė nerimą. Mes tikėjom sėkme, tikėjom, kad jų bus, bet, kita vertus, tai buvo apskritai skepsio dėl bibliotekos reikalingumo laikotarpis. Buvo nemažai balsų, įrodinėjusių, kad viskas keliasi į virtualią aplinką. Bet mūsų planai ir atvirumas kūrybos procese pasiteisino su kaupu: MKIC – biblioteka, pilna lankytojų. Šiandien jau stebime, kad erdvės galėtų būti dar didesnės.

Liberali atmosfera. Mes visąlaik kurdami galvojom, kad tai bus jauno, laisvo žmogaus biblioteka. Ta liberali atmosfera yra visos Vilniaus universiteto bibliotekos pagrindas. Mes stengiamės veiklas sudėlioti taip, kad žmonės čia gerai jaustųsi. Taip, MKIC yra biblioteka. Ir tradicine bibliotekos prasme. Bet čia taip pat pabandėme pasiūlyti ir eksperimentinių paslaugų, kurios tapo jau mūsų kokybės standartu. Informacinių technologijų, 3D laboratorijos, neformalios bendravimo/poilsio vietos, specialiųjų poreikių laboratorija – tai vis, ką mes iš tikrųjų siūlom daugiau šiose erdvėse, daugiau, nei galėtum tikėtis iš bibliotekos.

Mažyliai irgi laukiami. Mes net įrengėme nediduką tėvelių su mažyliais kampelį. Tai nebūdinga universiteto bibliotekai, bet labai vertinga studentų miesteliui vieta ir paslauga. Darbo dienomis tam kampeliui, kuris tokiu metu būna kiek laisvesnis, vis dažiau prigyja ir tam tikras socialinis vaidmuo. Čia ateina auklėtojos, vedinos darželinukais, supažindina juos su biblioteka, visi kartu atlieka tam tikras edukacines užduotėles.

Naudokis, kada patogu. MKIC dirba visą parą. Ir šiandien jau galime drąsiai pasakyti, kad tai labai pasiteisino. Žinoma, tam įtakos turi ir gera pastato dislokacija. Studentams labai patogu greitai išeiti ir taip pat greitai pasiekti savo bendrabučio kambarį. Nežiūrint to, kad virtualioje erdvėje galima rasti labai daug ar net viską, bet darbo aplinka padeda ir įkvepia. Čia galima kažką daryti kartu, ruošti projektą ar verslo planą. Esame net girdėję kalbant, kad MKIC ne vienas ir verslo startuolis užgimė, bet tikrų patvirtinimų dar neturime. Su informacija galima dirbti ir, pavyzdžiui, namuose, bet ten daug papildomų pagundų. Tad bibliotekos yra tos vietos, kurios žmogų įkvepia darbui.

1+1=1. Tai nereiškia, kad senojoje, centrinėje bibliotekoje neliko skaitytojų. Anaiptol – žmonių srautai labai puikiai pasidalijo. MKIC ir centrinė biblioteka – labai skirtingos erdvės, ir tas skirtingumas, , patinka ir mums, ir mūsų vartotojams. Žmonės nėra vienodi, todėl ir bibliotekos paslaugų pasiūla įvairi. Mūsų bibliotekos gyvavimo metafora – vienas plius vienas lygu vienas. Nearitmetiška, bet tiksliausiai nusakanti centrinės bibliotekos ir MKIC gyvavimo po vienu stogu pagrindą.

Verslą irgi stebina. Atidarius MKIC buvo labai nemažai ekskursijų, taip pat ir žmonėms iš verslo. Juos kartais kažkas surinkdavo, suburdavo, tad ne visi ir vienodo intereso vedini užsukdavo. Buvo įdomu stebėti: jei pradedant ekskursiją dalyje veidų, rodės, galima išskaityti “ir ką čia mums parodysit”, tai pabaigoje visi svečiai pripažindavo “nesitikėjom”. Jie maloniai nudžiugdavo: tiek žmonių, tokios technologijos, viskas taip apgalvota. Dabar sulaukiame ir norinčiųjų čia organizuotis darbinius verslo seminarus, nes, sako, kūrybinė aplinka kitokia, labiau įkvepia.

Jeigu leistume viską… Iš pradžių, kai tik atidarėme MKIC, visi norėjo daryti viską – pradedant vestuvėmis, mados šou, fotosesijomis, baigiant skalbimo miltelių reklama. Tai buvo, ko turbūt mažiausiai tikėjomės: labai nustebino ir… teko labai diferencijuoti. Juk šis pastatas pirmiausia yra biblioteka. Tad ir turi atitikti pagrindinį įstaigos formatą. Leidžiame tai ir tokiomis sąlygomis, kurios mažiausiai trukdytų mūsų paslaugomis naudotis visą parą užsukantiems tiesioginiams vartotojams. Vis dėlto, tai ženklas, kad panašių erdvių poreikis Lietuvoje didelis.

Estetika. Kuriant šią biblioteką, dėliojantis jos pagrindines veiklas, vienas esminių principų buvo ir estetika. Ne visi tada mus suprato, bet mes buvom tikri – pastatas turi būti ir estetiškai skatinantis žmones kurti. Gražioje aplinkoje ir mintys tekės pozityvia linkme. Šiandien sulaukiamas didžiulis domėjimasis tik patvirtina, kad žmonėms reikia išskirtinių aplinkų.

Pavadinimas įpareigoja. Jau MKIC pavadinimas suponuoja, kad čia turi kažkas gimti ir iš vidaus – mokslui, komunikacijai, informacijai. Mes daug turime idėjų naujoms veikloms, bet vienas pirmųjų stiprių poreikių – mokymai universitetų bibliotekininkams. Šiuo metu jiems visiškai nelikę galimybių kvalifikacijai kelti. Ši bendruomenė Lietuvoje pakankamai didelė, ją sudaro universitetų, kolegijų, įvairių mokslo institutų bibliotekininkai. Ir mes turime idėją, todėl nusiteikę ieškoti galimybių.

Iššūkis – žmonės. Žinote, kai ėjau į šias pareigas prieš šešis metus, turėjau sau išsikėlus viziją, planą, kad Universiteto bibliotekoje turi dirbti bent dešimt mokslo daktarų. Dabar turim aštuonis, dar keturis doktorantus. Aš ne be reikalo tokią viziją kėliau, nes Universiteto biblioteka turi būti mokslinė ne tik savo rinkinių turiniu. Čia mokslo darbuotojai teoriją pritaiko praktikai ir atvirkščiai. Tad pagrindiniu dalyku ir toliau išlieka žmogiškųjų išteklių plėtra, kartų balansas, kurį gražiai bandėme suformuoti ir dabar bandome išlaikyti.

Virtualėjimas. Tai dar vienas iššūkis fizinei bibliotekai, su kuriuo jau sėkmingai gyvenam ir vystomės. Čia mes turime didelių įsipareigojimų Lietuvai, nes administruojame šalies elektroninės bibliotekos, informacinių infrastruktūrų mokslui ir studijoms kūrimo projektus. Tai didelė, sudėtinga, kompleksiška veikla. Mūsų konsorciumui priklauso visi universitetai, kolegijos, mokslo institutai – skirtingos organizacinės struktūros, skirtingos apimties, kultūros organizacijos, todėl suvaldyti tas veiklas – gana didelis iššūkis. Taip pat daug elektroninių išteklių prenumeruojama per elektroninių duomenų bazių atvėrimo Lietuvai projektą. Kuo toliau, tuo daugiau vystome elektroninių knygų prenumeratą.

Taip ir stengiamės eiti koja kojon su laiku.

MKIC – tik faktai. Bendrai Universiteto bibliotekoje užsiregistravo 8195 nauji vartotojai – ne Universiteto bendruomenės nariai.
Populiariausia tarp MKIC vartotojų – Teisės skaitykla.
Populiariausias Vadovėlių fondo leidinys – Stanislovo Algimanto Martišiaus „Statistika“ (2010).
Populiariausias Laisvalaikio skaityklos leidinys – Haruki Murakami „1Q84“ (2011).
3D spausdinimas išaugo beveik 4 kartus (2013 – 53, 2014 – 193).
Grupinio darbo kambarių užimtumas išaugo dvigubai (2013 – 5289 val., 2014 – 12525 val.).