L.Donskio Metų paskaitos įrašas yra paskelbtas adresu

2014 m. sausio 3 d. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos Ovaliojoje salėje vyko pirmoji metų paskaita mokytojams, skirta paminėti dr. Meilės Lukšienės 100-ąsias gimimo metines. Paskaitą „Europinis pasakojimas ir jo reabilitacija“ skaitė profesorius Leonidas Donskis. Paskaitoje dalyvavo įvairių dalykų mokytojai iš visos respublikos.

Pradedant metų darbus mokytojai turėjo galimybę susikaupti ir kartu pamąstyti apie savo misiją šiuolaikinėje visuomenėje. Nykstant ilgalaikei korespondencijai, kuri prasidėjo Senekos laiškų pagrindu, kaip pabrėžė profesorius, elektroninis pasaulis išlygina galimybes kiekvienam prieiti prie informacijos labai greitai. Praeityje pedagogai išsiskyrė gebėjimu daug žinoti, atsirinkti reikiamas žinias. Mokytojai nuolat skaitė geriausias knygas, vyko tobula literatūros atranka. Šiandien mūsų akyse ir profesorius, ir mokinys gauna tą pačią informaciją labai greitai. Informacija yra išlaikoma. Jei prieš 50 metų žinios buvo milžiniškas kapitalas, tai šiandien jos pigios. Mūsų akyse pasikeitė ištisa era. Internete yra pilna įvairios informacijos. Mokytojo darbas išmokyti mokinį atsirinkti, kas jam naudinga ir reikalinga. Europarlamentaras profesorius Leonidas Donskis dalyvavo Jungtinėje Karalystėje Velso miestelyje vykusioje diskusijoje apie universitetų ateitį. Jis pasidalijo savo įžvalgomis. Jau dabar internetinėje erdvėje yra surenkama 30-50 tūkst. studentų auditorija. Ji orientuota į apsiskaičiusį žmogų, kuris jau yra nuėjęs didžiulį pasirinkimo kelią. Bet yra dalykų, kurių negali duoti internetinė erdvė. Neįmanoma interpretuoti tekstų per atstumą. Nėra globalinių interpretacijų, yra tik globalinė informacija. Šiandien mokytojas yra interpretatorius. To nepateiks joks internetas.

Indoktrinacija – kritinis mąstymas su tekstu. Ką mes darysime su emocijomis, svarstė lektorius. Ką pakeitė internetas? Suteikė galimybę pasiekti didelę auditoriją tarptautiniu mastu. Bet ar paliks jis pėdsakus, kokius paliko V.Šekspyras ar K.Donelaičio „Metai“. Lektorius teigia, kad Biblija – išminties pozicija. Be biblijos pasakojimų negalima nusakyti europinės kultūros.

Netikėta man buvo išgirsti, kad kolektyvinė atmintis nėra abstraktas. Iki romano buvo folkloras. Romanas – didysis žmonijos pasakojimas, kuris keičia geografiją. Romanas yra literatūrinė išraiška. Jis neįsivaizduojamas be išmonės. Istorikai dokumentuoja pasakojimus. Kokia atmintis dabar? Sąmoningo šlamšto užmirštis. Tą atranką turi atlikti pedagogai. Bendruomenė negali susikurti kaip politinė struktūra. Yra interpretacinių bendruomenių nauda. Šeimoje sekamos pasakos. Būtina susikalbėti, o ne kalbėti.

Įdomi išsakyta profesoriaus mintis: „galima nekariauti, tada kariaus prieš jus“. Anot jo, pasaulis greitai užpildys nišas. Beviltiškai pralaimėsime. Jau ir dabar geriausias knygas apie Pabaltijį Antrojo pasaulinio karo metais parašė britai, bet ne lietuviai. Siūlymas skubiai parengti universitetui žmogų ir atiduoti jį rinkai yra apgaulė. Ruošti reikia ne tik fiziką, bet ir verslininką. Reikia kiekvienam suteikti manevro galimybę. Jei paruoši žmogų pagal kažkokią matricą, tai ką jam veikti po keleto metų. Baisiausia jei paaukosim kokybę, tada mūsų pasakojimus rašys kiti.

Pritariu lektoriaus minčiai, jog mes gyvename klaustukų amžiuje. Milžiniškos technologijų pokyčių permainos neramina. Nerimas Lietuvoje nesiskiria nuo Vidurio Europos šalių nerimo. Europarlamentaras džiaugėsi, kad jo kadencija sutapo su Lietuvos pirmininkavimu Europos sąjungai. Jis istorinio momento liudininkas, kai Lietuva atsikratė naujokės statuso ir kartu gali didžiuotis, kad Lietuva atliko tai, ko nepadarė Graikija.

Manau, kad ir kiti pedagogai, kurie įpratę prie kitokių posėdžių ar paskaitų, grįžę su kolegomis dalijosi įspūdžiais. Kiekvieną dieną reikia kovoti. Kovoti kiekvienam savo aplinkoje, kad apgintume tiesą. Labai svarbu rasti tinkamą būdą, kaip tai padaryti. Susirinkusiems lektorius atviravo, kad reikia džiaugtis nors vienu sėkmingai priimtu dokumentu, nepamirškime, kokia baisi mašina tam prieštarauja.

Šiandienos mokytojui ta paskaita, tie žodžiai iš Leonido Donskio lūpų buvo tokie artimi, lyg medžioklės rago garsai, kviečiantys grįžti į darbą su dar didesniu tikėjimu, kad turime nuoširdžiai dirbti savo darbą, nepasiduoti.

Nepasidalinti su Jumis tuo, ką išgirdau iš europarlamentaro lūpų, negalėjau. Manau, jog privalau skleisti profesoriaus mintis. Tikėkime tuo, ką darome. Kiekvieną dieną mes perteikiame savo pasakojimą per europinį pasakojimą. Interpretuokime, ieškokime būdų kalbėti taip, kad būtume išgirsti, mokykimės susikalbėti, tęskime Meilės Lukšienės pradėtus darbus. Kiekvienas ir visi drauge išugdysime lietuvį, kuriuo didžiuosis visa Europa.

Dalė Mališauskienė,  Lietuvos matematikos mokytojų asociacija